Balsas – tarsi Dievo dovana

Gyvenimas nuolat reikalauja atsakyti į svarbius klausimus. Į kai kuriuos jų atsaką duoda svetimi. Tuo įsitikino klaipėdietė operos dainininkė Viktorija Bakan, po ilgų studijų, pagrindinių vaidmenų užsienio operos teatrų scenose ir kelerių metų be darbo gimtojoje Klaipėdoje dabar svarstanti, kaip toliau gyventi.

Palaikydavo balerina

– Kada supratote, kad norite dainuoti?

– Mama pasakojo, kad dainuodavau jau tada, kai dar nemokėjau kalbėti. O dar labai mėgdavau sėdėti prieš televizorių ir lyg sukaustyta klausydavausi ilgų rusų liaudies muzikos koncertų. Tiesiog dienomis nieko kito ir nerodė. Tada mama nesureikšmino, kad man įdomus toks statiškas vaizdas. Aš tiesiog klausydavausi. Dabar to nepamenu. Dainuoti pradėjau labai anksti. Kai su šeima važiuodavome į kaimą, aš visą kelią dainuodavau, man atrodė, kad taip linksmiau. Dar prieš pradėdama lankyti mokyklą dalyvaudavau "Dainų dainelės" konkurse. Man patiko atkartoti paukščius, visokius gyvūnus, bandydavau pritaikyti antrą balsą, kai girdėdavau dainuojant filmuose. Lankiau J.Karoso muzikos mokyklą, mokiausi groti fortepijonu. Lankiau papildomas dainavimo pamokas. Dalyvavau mokyklos, o vėliau – gimnazijos chore. Vaikystėje negalvojau apie dainavimą kaip apie profesiją. Mano tėčio mama turėjo nepaprastai gerą balsą, bet šeimoje niekas neturėjo poreikio susisaistyti su menais. Tiesa, mama svajojo apie baletą.

– O jums ar nekilo mintis šokti? Esate smulkaus kūno sudėjimo, plastiška.

– Studijuodama jaučiausi esanti dainininkė ir man kažkodėl atrodė, kad visi tai turėtų matyti. Prieidavau prie budėtojos ir net nespėdavau prasižioti, kai ji paklausdavo, ar man duoti raktą nuo baleto salės. Pyktelėdavau ir oriai pareikšdavau: "Ne, man prašom raktą nuo salės su instrumentu, aš dainuoju." Tada mane tokia situacija labai įžeisdavo, nors balerinos labai gražios, bet man atrodė, kad būti dainininke buvo svarbiausia.

Nors balerinos labai gražios, bet man atrodė, kad būti dainininke buvo svarbiausia.

Pastūmėjo bendramoksliai

– Kaip pasirinkote studijuoti klasikinį dainavimą?

– Kai kurios mano muzikos mokyklos mokytojos ragino stoti į S.Šimkaus konservatoriją ir mokytis klasikinio dainavimo. Tuo metu vyko mano balso mutacija, todėl nelabai daug dainavau, baiminausi, kad pedagogai bandys pernelyg "statyti" mano balsą, daryti jį pernelyg moterišką ir nuo to jį visai prarasiu. Buvau rimta, tyli, atsargi, pasitariau su mama ir likau mokytis gimnazijoje. Iki šiol labai džiaugiuosi, kad taip pasielgiau, šiek tiek mokiausi lotynų kalbos, rusų, anglų ir vokiečių. Tuo pat metu dainuodavau, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose. Kadangi gimnazijoje buvau pasirinkusi humanitarinį profilį, o kalbos sekėsi neblogai, baigdama mokyklą svarsčiau, gal man studijuoti kalbas, nors ruošiausi ir stojimui į akademiją. Galvojau ir apie meno studijas, laikiau valstybinį dailės egzaminą. Pomėgis piešti liko iki šiol. Kai reikia pailsinti balso stygas ir esu priversta tylėti, imuosi pieštuko arba teptuko. Kai su bendramoksliais aptarinėjome ateities planus, mano klasės draugai su pavydu prasitarė, esą kaip gerai, kad man dėl pasirinkimo nereikia sukti galvos. Pamenu, tada nustebau, jie buvo tikri, kad aš dainuosiu. Pati abejojau, o jiems tai buvo akivaizdu.

– Ar jūsų svajonė studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje iškart išsipildė?

– Kadangi nebuvau baigusi konservatorijos, man trūko kai kurių teorinių žinių, kurios privalomos stojant į pirmą kursą. Įveikiau šešių į vieną vietą konkursą ir buvau priimta į parengiamuosius kursus, juos lankiau dvejus metus ir man tai išėjo į naudą, nes buvau vėlyvo brendimo, tuo laiku kaip tik susiformavo mano balsas. Mano pedagogė buvo profesorė Regina Maciūtė.

– Kaip nusprendėte, kad jus traukia būtent klasikinis dainavimas?

– Paauglystės laikais šiek tiek pati kūriau dainas, bet jos – lengvos, artimesnės populiariajam stiliui. Kartais dar ir dabar šį bei tą sukuriu. Nežinojau, kokio stiliaus dainavimą pasirinkti. Mano muzikos mokytoja pati turi labai gerą balsą. Ji mane labai subtiliai lenkė prie klasikinio dainavimo. O kai buvau gal 10 metų, mokytoja davė paklausyti Maria Callas, jos balsas mane užbūrė. Man jis atrodė kažkoks stebuklingas. Bandydavau jį kopijuoti ir svajoti apie dainininkės karjerą. O kai išgirdau Montserrat Caballé ir Freddie Mercury dainuojant "Barseloną", negalėjau patikėti, kad tai įmanoma. Dainininkai, kuriais žavėjausi būdama vaikas, liko mano "kumyrais", iki šiol nuo jų balso mane ima šiurpas.

Be akinių nematė žiūrovų

– Ar tiesa, kad balsas gali keistis?

– Visaip būna, kai kurie dainininkai per visą gyvenimą išlaiko tokį pat balsą, kitų jis žemėja ar aukštėja. Pati patyriau, kad sūnaus gimimas labai pakeitė balsą. Galėčiau tą situaciją palyginti su dviratininko pojūčiais, kai jis pirmą kartą sėda ant motociklo. Tai lyg irgi dviejų ratų priemonė ir pusiausvyros laikymas turėtų būti panašus, bet važiuoti juo yra be galo sunku. Turėjau labai gerą mokyklą, daug dainavau, bet po vaiko gimimo man reikėjo labai daug pastangų atkurti iki tol buvusį balsą. Balsas yra Dievo dovana. Sugebėti jį išlavinti ir pajusti tą atramą, kuri leidžia tinkamai leisti garsą, yra daug būdų. Aš ilgą laiką dainavau su šaukšteliu burnoje. Kiekvienas skirtingai tai daro ir nevienodai greitai pasiekia tam tikrą lygį. Be baimės "nepaimti" kurios nors natos ir užtikrintai pradėjau dainuoti bene mokydamasi antrajame akademijos kurse. Didelės laimės dalykas yra sutikti tau tinkantį dėstytoją. Kartais net puikiausio profesoriaus metodai kažkuriam studentui gali netikti. Man šiuo požiūriu labai pasisekė.

– O kaip sekėsi įveikti scenos baimę?

– Tai nėra paprasta užduotis. Man padėjo tai, kad esu trumparegė ir nešioju akinius. Kad nematyčiau įdėmių į mane nukreiptų žiūrovų akių, į sceną eidavau be akinių. Kartą sugalvojau žiūrėti į lempą. Buvo atvejų, kai dainuodama kokį jautrų kūrinį matydavau, kaip moterys traukia nosines, braukia ašaras, o mane suimdavo nevaržomas juokas. Tekdavo save suimti į nagą, bet tai buvo vaikystėje. Kuo daugiau dainuoji, tuo lengviau pasirodyti prieš publiką. Ilgainiui prieš spektaklį patiriamas adrenalinas ima net padėti įveikti scenos baimę.

Naujo kelio paieškos



NAUJAUSI KOMENTARAI

Puiku

Puiku portretas
Kuo didžiausios sėkmės, miela Viktorija. esate nuostabi ir talentinga, ir svarbiausia, Mama
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių