Paskutinė vakarienė: ką norėtumėme joje pasakyti?

Lygiai vidurdienį scenografai kviečiami būsimų pasirodymų aptarimui. Iki 18:00 valandos – laiko vis mažiau. Repeticijos intensyvėja, „šlifuojami“ išmokti tekstai, gryninamos galutinės  idėjos. Likus mažiau nei valandai iki trumpo metro spektaklių pristatymų, atveriamos pagrindinės durys. Į „Švyturio“ areną pamažu susirenka kasmetiniai ir nauji svečiai. Žiūrovai palydimi į pagrindinę salę, kurioje vyks dauguma šio vakaro pasirodymų. 

Po darbų peržiūros, susirinkusieji grįžta į pagrindinę arenos salę. Prasideda antrasis darbų aptarimas, svečiai ir kūrėjai kviečiami diskusijai apie matytus spektaklius. Su žiūrovais ir kūrėjais vėl bendravo teatrologė, Vytauto Didžiojo Universiteto Teatrologijos katedros doktorantė, bei dėstytoja Kristina Steiblytė.

Dievo suvokimas pasirodymuose

„Man pačiai atrodė, jog šį kartą pasirodymuose buvo aiškiai suprantamas žmogaus santykis su autoritetu. O autoritetas, kaip ir supratimas, kaip su juo bendraujame, suprantamas labai plačiai – tai autoritetas darbe, tikėjime, santykiuose. Ir galbūt tai yra visai logiška. Juk ir visos inspiracijos, kuriomis naudojotės, yra tų žmonių, kurie yra autoritetai“, – savo pamąstymais dalijosi K. Steiblytė.

Anot žiūrovų, daugumoje ketvirtadienio pasirodymų dominavo Dievo ir jo suvokimo tema. Buvo išskirtos režisierių Manto Jančiausko, Monikos Klimaitės ir Giedrės Kriaučionytės vadovaujamų grupių pasirodymai. 

Atvirumas išjudinęs atvirumą

Taip pat, kaip vienas įsimintiniausių vakaro darbų buvo įvardytas režisieriaus Povilo Makausko vadovaujamos grupės spektaklis. Prieš pradėdami savo pasirodymą, aktorių komanda, atsisėsti už scenoje stovinčio padengto stalo, netikėtai pakvietė 14 žmonių iš žiūrovų gretų. „Stebėdama šį darbą, pagalvojau apie keletą dalykų. Tai – santykis su mirtimi ir gyvybe, santykis su kažkuo, kuo tiki arba netiki, o gal su tuo, ko bijai“, – savo įžvalgas dėstė teatrologė.

Paklausus režisieriaus, kokia tvarka  atrinko žmones, kurie spektaklį stebėjo sėdėdami už stalo ir patys būdami jo dalimi, P. Makauskas atsakė, jog tiesiog paprašė savo komandos aktorių, kad pasirinktų, su kuo jie norėtų pabūti. „Man buvo beprotiškai įdomu. Mes pradėjom kalbėt. Ne šnekėt, bet kalbėt, pažint vienas kitą. O gal norėt pažint? Kai mes papasakojom vienas kitam savo istorijas, įvyko kažkoks grandininis efektas, kai atvirumas pasakyt išjudindavo atvirumą. Tai ir tapo šios dramaturgijos pagrindu. Ir šiaip įdomu, ar tą paskutinę vakarienę kas nors mato iš pašalės?  Ar ta vakarienė nėra kažkokia fatališka situacija? Ir ką mes patys joje kalbėtumėm, ką norėtumėm pasakyt? O kita tema, kuri man buvo įdomi, kuriant šį pasirodymą, tai kai pradėjom kalbėt, pamatėm, jog visos istorijos yra apie tai, kaip į tave ateina kitas. Tai atsispindėjo tiek gimimo istorijoje, tiek senelio prisiminimas tai simbolizavo, atėjęs į vieną iš spektaklio herojų... Ir tas kito atėjimas mums asociavosi su Kūčių vakariene“, – į komentarus reaguodamas kalbėjo režisierius. P. Makauskas džiaugėsi savo aktorių grupe, sakydamas, jog pats daug ko pasisėmė iš jaunųjų kūrėjų.

Vieni pasirodymuose įžvelgė Dievo paieškas, kiti – savęs, kaip asmenybės ir šeimos suvokimo svarbą. Režisieriaus Aleksandr Špilevoj vadovaujamos komandos pasirodyme žiūrovai buvo vedami per jautrias išpažintis menamuose laiškuose, prisiminimus ir nueinantį laiką.

Taigi, kūrybinės teatro dirbtuvės baigėsi, tačiau „Jauno teatro dienų“ festivalis - tęsiasi. Penktadienį, kovo 16 dieną „Švyturio“ arenoje vyks trumpo metro filmų kūrybinės dirbtuvės, kurių rezultatus žiūrovai kviečiami išvysti jau šį šeštadienį, kovo 17 dieną, 14:00 valandą Kultūros fabriko kino salėje. Po peržiūros, 18:00 valandą visi kviečiami į šokio spektaklį „B ir B dialogas“.

Teksto autorė

Julija Banienė