Bandžiusiųjų – dešimtys

„Kauno dienos“ šaltinis papasakojo apie sukrečiantį maždaug dešimties metų vaiko poelgį. „Vaikas žaidė planšetiniu kompiuteriu, tėvai jį paėmė, ir mažametis bandė žudytis. Po šio įvykio vaikas buvo atvežtas į Kauno ligoninę, jį stebi psichiatrai“, – apie neseniai įvykusį mažamečio poelgį, kuris galėjo baigtis tragedija, pasakojo pašnekovė.

Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje 2017 m. buvo užregistruoti 1237, o 2018 m. – 1163 bandymai nusižudyti. 2017 metais 20 kartų bandė nusižudyti 10–13 metų vaikai, o 2018 m. buvo užfiksuoti 26 tokie atvejai. „Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad informacinės technologijos tiesiogiai veikia mažamečių psichikos sveikatą. Tai gali pasireikšti ne tik miego, bet ir didesnėmis elgesio ir emocijų problemomis. Visgi negalime teigti, kad savižudybės ar bandymai žudytis tiesiogiai priklauso tik nuo informacinių technologijų naudojimo. Nėra vienos savižudybės priežasties: labai didelę įtaką nepilnamečiams gali daryti socialinė aplinka, praeityje patirtos psichologinės traumos, santykis su tėvais, artimaisiais ar draugais“, – sako Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Psichikos sveikatos skyriaus vyriausioji specialistė Joana Zasimavičienė.

2017 metais 20 kartų bandė nusižudyti 10–13 metų vaikai, o 2018 m. buvo užfiksuoti 26 tokie atvejai.

Anot specialistės, tėvams įtarus, kad jų vaikas turi ketinimų žudytis ar tyčia save žaloja, rekomenduojama kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos, kurią gali suteikti psichikos sveikatos centre arba privačioje klinikoje dirbantys specialistai. J. Zasimavičienė taip pat rekomenduoja apsilankyti internetiniame savižudybių prevencijos puslapyje www.tuesi.lt, kuriame galima rasti reikiamą informaciją apie pagalbos galimybes savižudybės krizėje esančiam žmogui.

Sumažina riziką

„Visiems žmonėms, kurie pateko į gydymo įstaigą dėl bandymo žudytis, tą pačią dieną turi būti suteikta psichosocialinio vertinimo paslauga. Psichosocialinį vertinimą atlieka psichikos sveikatos specialistas – psichologas arba psichiatras. Psichosocialinis vertinimas parodo, ar žmogus yra savižudybės krizėje, t. y., ar ketina žudytis, ar tyčia save žaloja“, –  sako J. Zasimavičienė.

Psichosocialinio vertinimo metu įvertinama žmogaus aplinka, rizikos veiksniai ir kt., parengiamas tolimesnės pagalbos planas, mažinantis savižudybės riziką.

„Tiesa, gali būti išimčių, kuomet vertinimo atlikti per šį laikotarpį negalima ir žmogui skiriama stebėjimo paslauga“, – priduria pašnekovė.

Žudytis bandžiusiam žmogui, paliekant gydymo įstaigą, turi būti sudarytas jo savisaugos planas ir suteikiama visa reikalinga informacija apie tęstinę pagalbą psichikos sveikatos centre.

„Savisaugos planą sudaro psichosocialinį vertinimą atliekantis specialistas kartu su savižudybės krizę išgyvenančiu žmogumi. Jame numatomos konkrečios veiklos, žmonės ir tarnybos, galintys padėti įveikti savižudybės krizę. Jei žmogus vėl jaučia savižudybės grėsmę, jis gali pasinaudoti savisaugos planu, kuriame nurodytos jam priimtinos pagalbos galimybės. Esant poreikiui, savižudybės krizę išgyvenusiam žmogui sutikus raštu ar vadovaujantis kitais teisės aktais, į tęstinės pagalbos teikimo procesą gali būti įtraukiamos ir kitos organizacijos, pvz., ugdymo įstaigos, Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir t.t. Pažymime, kad apie bandymo žudytis atvejus gydymo įstaigos turi teisę informaciją perduoti tik teisės aktų nustatyta tvarka kitai gydymo įstaigai. Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba apie tokius atvejus informuojama tik tais atvejais, kai tėvai atsisako būtinosios arba tęstinės pagalbos“, – aiškino SAM atstovė.

Tėvai dažnai nežino, ką daryti

Vaikų psichologas, psichiatras Linas Slušnys pritaria SAM atstovei dėl būtinybės kreiptis į psichologus ar psichiatrus ir pabrėžia, kad į specialistą pirmiausia turi kreiptis tėvai.

– Ar jums teko girdėti apie atvejus Lietuvoje, kai mažametis dėl informacinių technologijų bandė žudytis?

– Mažamečiai bando žudytis, tačiau atvejų, kai tai daroma dėl informacinių technologijų, neteko girdėti. Teko ir girdėti, ir matyti situacijų, kai iš vaiko paėmus mobilųjį telefoną, mažametis labai pyksta, įtūžta, trankosi ir daužosi. Tėvai dažnai pasakoja, kad tokiu atveju nežino, ką daryti.

Svarbiausia yra nekaltinti, nebandyti neigti, kad toks faktas buvo. Bandymas žudytis yra faktas ir tai yra krizinė situacija visiems šeimos nariams.

– Specialistai nuolat primena, kad vaikai yra labai paveikūs informacinėms technologijoms. Jeigu atžala bandė žudytis, kokių priemonių ar veiksmų po šio veiksmo patartumėte imtis tėvams? O gal rimtiems pokyčiams jau yra per vėlu?

– Kol žmogus yra gyvas, niekada nebūna per vėlu. Patariu pas psichikos sveikatos specialistą pirmiausiai nueiti tėvams   – jie padės namuose susidėlioti tam tikrą struktūrą, išsiaiškinti, kas buvo ne taip. Dešimties metų vaikas dar turi paklusti, tad esant aiškioms taisyklėms, aiškiems nusistatymams namuose, jis neturėtų to bandyti. Patiems tėvams reikėtų labai aiškiai susidėlioti veiksmus, kada ir ką daryti su gyvenimu, šeima, kada kokius susitarimus namuose įgyvendinti.

Po bandymo žudytis vaikui taip pat reikia duoti erdvės dirbti su psichologu: specialistas išsiaiškins, kodėl ir koks buvo emocinis protrūkis, ar kompiuteris buvo tikrai vienintelė priežastis, kuri galėjo lemti tokį vaiko elgesį. Gali būti, kad nuoskaudos kaupėsi.

Svarbiausia yra nekaltinti, nebandyti neigti, kad toks faktas buvo. Bandymas žudytis yra faktas ir tai yra krizinė situacija visiems šeimos nariams.

Linas Slušnys. Asmeninio arch.nuotr.

–  Psichologai teigia, kad mažamečiai prie informacinių technologijų neturėtų praleisti daugiau nei valandą ar pusantros per parą. Ką patartumėte tėvams, kurie mato, kad vaikai vis labiau įninka į kompiuterį, telefoną, ir galėtų užkirsti kelią problemoms ar tragedijai?

– Tėvams vertėtų pasižiūrėti į save ir kontroliuoti savo elgesį internete. Norint leisti vaikams naudotis technologijomis, reikia aiškiai nubrėžti elgesio ribas ir tai pasakyti ne tada, kai jau iškyla bėda. Suaugusieji dažnai pradeda taikyti taisykles tik tuomet, kai jau yra bėda: tėvai susikuria iliuziją, kad vaikai patys nusistatys taisykles, jos bus aiškios iki kylant problemai. Tėvams nereikia būti naiviems.

Neretai telefonas, kompiuteris vaiko rankose atsiduria anksti, nes tėvams tai yra patogu – tylu, ramu, vaikas netrukdo, nes yra užsiėmęs. Dėmesį ypač reikia atkreipti tada, kai vaikas jau pradeda nereaguoti į tėvus, tarkim, nekreipia dėmesio į raginimus daryti namų darbus, kai reikia skubėti. Tada tėvai pyksta, bet drama dar įvyko iki tol. Norint, kad tai neįvyktų reikia pradėti nuo susitarimų: "Vaikeli, jeigu aš tau duodu telefoną, reikia žinoti, kam jis skirtas – skambinti, parašyti žinutes, kad mes galėtume laiku ir vietoje palaikyti kontaktą, sutvarkyti reikalus. Jeigu telefono baterija išsikraus, nes tu žaidei, tada aš nusivilsiu." Telefonas, duotas vaikui, padeda tėvams. Aišku, tėvams nereikia tikėtis, kad vaikas nežais žaidimų, tačiau svarbiausia žinoti, kokius žaidimus žaidžia, kokia informaciją vaikas gauna, kiek naudojimasis telefonu kainuoja tėvų kišenei, akademinei veiklai, santykiams ir kitiems svarbiems dalykams. Tėvai su vaiku turi susitarti iškart, kai tik telefonas patenka į mažamečio rankas: suaugusieji sukuria taisykles, tai turi ir prižiūrėti, kaip jų laikomasi. Vis dėlto neretai ir patys tėvai pažeidinėja savo pačių nustatytas taisykles, tai matydami vaikai supyksta, kai jiems neleidžiama elgtis taip pat.

Retas vaikas, gavęs nuspręsti, ką veikti, nepasirinktų kompiuterio ar mobiliojo telefono. Moksliniai duomenys rodo, kad vaikas, kuris mokykloje per pertrauką žaidė telefonu, į pamoką sugrįžta vėliau: 5–10 min. jo smegenys vis dar žaidžia žaidimą. Tad mokykloje telefonai turi būti paimti iš moksleivių.