Žiemos pramoga gryname ore, bet po stogu

Lyg tyčia šeštadienio rytą džiuginusi saulė ėmė slėptis už debesų tuo metu, kai Raudondvario dvaro čiuožykla pradeda darbą.

Ir taip drėgną asfaltą dar labiau drėkinti pradėjo lietus, o neslopstantis vėjas tolyn ginė viltį pamatyti antplūdį čiuožėjų.

Nieko panašaus. Jau iš tolo stebino vaizdas, liudijantis, kad čiuožykla pilna lankytojų.

„Šiandien dar nedaug. Tik po čiuožyklos atidarymo eilės stovėjo. Pritrūkau pačiūžų“, – linksmai išpyškino čiuožyklos administravimą savo rankose laikanti Birutė Bagdonavičienė.

Moteris prisipažino pirmąsias dienas dirbusi su dviem dukrom ir neslėpė laukusios darbo dienos pabaigos, nes atrodė, kad norinčių pačiuožinėti eilė niekada nesibaigs.

„Nebuvo dienos, kad čiuožykloje būtų tuščia“, – tiesdama pačiūžas pirmą kartą į čiuožyklą atėjusiam Rokui akį mirktelėjo B. Bagdonavičienė.

Tačiau ramiai atsipūsti šiltame pačiūžų nuomos namelyje laiko nebuvo. „Uch, kaip smagu“, – su šalto oro gūsiu įraudusiais žandais įgriuvo mama su paaugle dukra. – Tikrai dar atvažiuosime“, – pažadėjo atsisveikindamos.

Raudondvario dvaro čiuožykloje išsiteko ir čiuožimo pirmokai, ir jau patirties turintys asai. Tačiau daugelis kartojo tą patį: “Nors čia pajutome šiokią tokią žiemą“.

Nebuvo dienos, kad čiuožykloje būtų tuščia.

Šeimos juokavo, kad pirmą kartą ant pačiūžų pastatę vaikus, patys tą patį daro kone po dvidešimties metų.

„Aš moku čiuožti“, – šyptelėjo 6-erių čiuožėja, prisipažinusi, kad tuo užsiima pirmą kartą, žvilgtelėjo į mamą. 4 metais vyresnis brolis buvo kritiškesni sau, tačiau po pirmojo čiuožimo gyvenime prisipažino dar prašysiantis mamos čia atsivežti. Mamos šypsnį išsyk priėmė kaip sutikimą.

Čiuožimo pamokas vaikui dėstęs tėtis ragino sūnų nesilaikyti už pagalbinio meškučio. Jis įsitikinęs, kad nereikia jokių pagalbinių laikiklių, norint išmokti čiuožti pačiūžomis. Svarbiausia, kad vaikas pajustų, kaip reikia laikyti pusiausvyrą, ir viskas.

Visi kalbinti kauniečiai pabrėžė svarbiausią šios čiuožyklos pranašumą – ji lauke, bet po stogu, o tai reiškia, kad ir lietui lyjant gali mėgautis čiuožimu. „Ledas arenose, žinoma, būna geresnis, tačiau nepalyginsi malonumo čia – lauke ir uždaroje patalpoje“.

„Man patiko visuma. Pačiuožinėjai, o po to dar gali karštos arbatos atsigerti, jautiesi beveik kaip gamtoje“, – įspūdžiais dalinosi Rasa.

Prie čiuožyklos Raudondvario dvare pastatytuose nedideliuose namukuose – ne tik gėrimai. Pasmaguriauti galima karštų spurgyčių bei kitų užkandžių ir, jei dar turi jėgų ir noro, – atgal ant ledo.