Trečio lygio Kauno rajono garbės ženklai įteikti žurnalistei Jolantai Šarpnickienei, mokytojai Rasai Kazakevičienei ir kraštotyrininkei Vidimantai Kazimierai Poškaitienei.

Garbės ženklas J.Šarpnickienei įteiktas už atliktą pilietinę pareigą ginant Lietuvos laisvę. Girionyse gyvenanti žurnalistė – Sausio 13-osios balsas. 1991 m., nutilus Vilniaus radijui ir televizijai, po 40 sekundžių prabilo Sitkūnų radijo perdavimo stotis. Tylą eteryje pertraukė J.Šarpnickienės ištarti žodžiai: „Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas. Pranešame, kad reguliarios Lietuvos radijo programos grubiu karinės prievartos būdu nutrauktos. Apie tai informuojame Lietuvos žmones, Europos ir viso pasaulio tautas“. J.Šarpnickienė radijo eteryje be pertraukos išbuvo septynias valandas.

Žurnalistė savo indėlį ginant Lietuvos laisvę vertina kukliai. „Dariau tai, ką turbūt būtų daręs kiekvienas žurnalistas. Tiesa, nebuvo jokio vadovavimo – reikėjo labai daug asmeninės iniciatyvos. Gaudavome informaciją iš Parlamento – buvo daug organizacinio darbo, derinimo sprendžiant, kokia informacija turėtų pasiekti eterį“, – pasak J.Šarpnickienės, dirbantieji Sitkūnuose kruvinųjų sausio įvykių metu jautė ne tik didžiulę atsakomybę, bet ir grėsmę.

„Buvo ir panikos akimirka, kai mums pasakė, kad link Sitkūnų juda tankai. Po įvykių Vilniuje tai atrodė labai realu“, – to meto atmosferą prisiminė žurnalistė.

Tylą eteryje pertraukė J.Šarpnickienės ištarti žodžiai: „Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas. Pranešame, kad reguliarios Lietuvos radijo programos grubiu karinės prievartos būdu nutrauktos. Apie tai informuojame Lietuvos žmones, Europos ir viso pasaulio tautas“.

Laisvas žodis, sklidęs radijo bangomis, tuo metu bene svarbiausias buvo Vilniaus kraštui, kurio gyventojai nematė Lietuvos televizijos. Užėmus LRT pastatą Vilniuje, žinios transliuotos iš Kauno. Lietuvos radijo transliacijos iš Sitkūnų vilniečiams buvo vienintelis tiesioginis informacijos šaltinis sužinoti tikrąją padėtį Lietuvoje. Jis buvo labai svarbus, nes okupacinė „Kaspervizijos“ televizija skleidė dezinfomaciją.

J.Šarpnickienė pastebi, kad gili ir visapusiška Sausio 13-osios įvykių analizė iki šiol neatlikta. „Kiekvienais metais ištraukiama kažkokių naujų ano meto įvykių kampų. Tačiau giluminės analizės, kaip vyko perversmas, kaip jis buvo organizuojamas, kokie buvo kontraveiksmai, kiek buvo asmeninės iniciatyvos – nėra. Reikėtų paskubėti ją atlikti, nes tų įvykių dalyviai miršta, išdyla ir atmintis“, – sakė pašnekovė.

Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos pradinių klasių mokytoja R.Kazakevičienė apdovanota už sėkmingą jaunųjų talentų ugdymą ir ilgametį pedagoginį darbą. Nuolatos besidominti švietimo naujovėmis, šiuolaikines technologijas taikanti mokytoja vykdo ne vieną patriotizmą skatinantį kasmetinį projektą, yra gerbiama ne tik mokinių, tėvų – ir visos bendruomenės. Tarp R.Kazakevičienės ugdytinių – rajono ir respublikinių konkursų, viktorinų bei olimpiadų laimėtojai.

„Manau, kad medikais ar mokytojais gimstama. Išmokti būti mokytoju – sudėtinga: arba tu juo esi, arba ne. Aš nuo antros klasės žinojau, kad būsiu pradinių klasių arba muzikos mokytoja. Manau, mano misija yra būti su vaikais“, – R.Kazakevičienė prisimena, kad apsisprendimą dirbti su pradinukais lėmė tėvų skatinimas.

„Jei nenori dirbti – paversk savo darbą hobiu“, – žinomą posakį kartoja mokytoja, kuriai pasisekė tai padaryti. – Mano darbas man ir yra hobis, malonumas. Be to, turiu žingeidžius vaikus, kurie mane tiesiog užverčia klausimais. Negaliu eiti į mokyklą nepasiruošusi vienai ar kitai temai. Nes kartais gauni tokių, atrodo, su pagrindine tema nesusijusių klausimų, tačiau ir jiems turi būti pasiruošusi.“

Mokytoja prisipažįsta siekianti pradinukams perduoti meilę Lietuvai. „Mano tėtis gyvena Lietuvos istorija, man ji taip pat labai svarbi, įdomi. Ja stengiuosi sudominti ir vaikus“, – sako pradinukų patriotiškumą ugdanti R.Kazakevičienė.

Už aktyvią kraštotyrinę veiklą ir kultūros paveldo puoselėjimą garbės ženklas įteiktas ir Vidimantai Kazimierai Poškaitienei. Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai pakaunės krašto patriotė yra apdovanota medaliu, išrinkta Garbės kraštotyrininke. V.K.Poškaitienė sudarė ir išleido dešimtis informacinių leidinių apie Kauno rajoną. Ši Ežerėlio seniūnijos gyventoja ne vienerius metus rūpinosi pakaunės kultūros paveldo objektų priežiūra, jų įamžinimu. Moteris prisipažįsta, kad ir dabar, išėjus užtarnauto poilsio, jai dažnai skauda širdį dėl netinkamai tvarkomo, neprižiūrimo paveldo.

V.K.Poškaitienės įsitikinimu, pakaunėje labiausiai reikia rūpintis piliakalniais: „Vien nuvalyti nuo piliakalnių menkaverčius augalus neužtenka – šiuos gilios senovės reliktus reikia nuolatos prižiūrėti, tvarkyti, šienauti, paženklinti. Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad dabar situacija yra labai pagerėjusi: daugelis pakaunės piliakalnių yra paženklinti, tinkamai prižiūrimi, sutvarkytas Lantainių, netrukus turėtų būti sutvarkytas ir Pyplių piliakalnis. Tikiuosi, kad šiais Piliakalnių metais bus sutvarkyti ir kiti.“

Pašnekovė prisiminė, kad vieną pakaunės piliakalnių iš visiškai apleisto jai pavyko paversti pavyzdiniu. „Taurakiemio seniūnijoje yra Vainatrakio piliakalnis. Kultūros paveldo departamentas (KPD) vienu metu jį vadino blogiausiai prižiūrimu piliakalniu Lietuvoje. Jis buvo sunkiai privažiuojamas ir prieinamas, iš visų pusių apjuostas upeliais ir pieva. Tačiau bendrom jėgom jis buvo atidengtas, išvalytas, sutvarkytas, įrengtas tiltelis. Jį sutvarkydami, mes reabilitavomės – KPD įvertino, kad šis piliakalnis pagaliau išvydo šviesą“, – prisiminė V.K.Poškaitienė. Ji įsitikinusi, kad piliakalniai gali būti tinkamai prižiūrimi tik sutelkus seniūnijų, bendruomenių, kultūros centrų pastangas.

Kauno kraštui nusipelniusios moterys pagerbtos iškilmingo koncerto metu. Raudondvario menų inkubatoriaus scenoje koncertavo aštuonerių metų būgnininkė Fausta Šukytė iš Noreikiškių, septyniolikmetis akordeono virtuozas Algirdas Vaičaitis iš Jurginiškių kaimo, vandžiogalietė Dagna, Garliavos meno mokyklos talentai, Raudondvario hiphopo šokėjai ir kiti.