– Papasakok, kaip į ją įsitraukei.

– Kaip ir dauguma aktyvių vaikų, veiklą pradėjau mokinių taryboje. Norėjau suteikti daugiau gyvybės mokyklai, stengiausiu, kad joje vyktų kuo daugiau renginių. Dar ir dabar, kai sugrįžtu į mokyklą, iš mokytojų girdžiu: "Labai tavęs trūksta". Vėliau, dvyliktoje klasėje, prisijungiau prie Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungos "Žingsnis". Rengėme prevencines stovyklas trims amžiaus grupėms: 6–10 metų vaikams, 10–16 metų paaugliams ir 16–18 metų jaunuoliams. Tas stovyklos dienas gyvenome be telefono –  nebūdavo kada prie jo prisėsti.

– Savanoriška veikla užsiėmei ir įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą?

– Būdama septyniolikos, dalyvavau projekte "Moksleivi, būk studentu", kurį rengė VDU studentų atstovybė. Tada pagalvojau, kad norėčiau pati suorganizuoti šį renginį. Prisišnekėjau: po poros metų taip ir atsitiko (juokiasi). Į Studentų atstovybės veiklą įsijungiau jau pirmame kurse. Praėjusiais mokslo metais, trečiame kurse, šiai veiklai liko kiek mažiau laiko, tačiau pirmaisiais metais atstovybėje praleisdavau labai daug laiko. Ypač antrame kurse, kai tapau ryšių su visuomene koordinatore. Buvau ir pirmakursių mentorė. Savanorystė mane užaugino. Šioje veikloje patirties įgijau daugiau, nei studijuodama. Ši patirtis labai pravertė darbo pokalbyje.

– Ar dirbdama Vilniuje vis dar esi Studentų atstovybėje? Sunku gyventi tarp dviejų miestų?

– Gal tik viena koja (juokiasi). Esu Studentų atstovybės revizijos komisijos narė. Vilniuje – darbas ir praktika, Kaune – studijos. Visi manęs klausia, kaip suspėju. Sunku, bet pavyksta. Kartais tenka atsisakyti kokio vakarėlio, kartais – keltis šeštą ryto, kad spėčiau į egzaminą. Bet aš taip visada gyvenau, kažko vis tekdavo atsisakyti, nes nėra tiek paroje valandų, kad viską spėtum.

– Ko labiausiai išmokai savanoriaudama?

– Išmokau kalbėti su žmonėmis. Esu labai tiesmuka, todėl supratau, kad ne visada reikia rėžti, ką galvoji, kartais geriau patylėti. Savanoriška veikla išmokė mane planuoti darbus, išskirti prioritetus. Tiesa, dėl šios veiklos mokslai kartais nukeliaudavo į paskutinę vietą, bet guosdavau save, kad laisvą laiką investuoju į prasmingą veiklą, padedu žmonėms. Taigi išmokau ir altruizmo.

Savanoriška veikla išmokė mane planuoti darbus, išskirti prioritetus.

– Ar noro savanoriauti nemenkina tai, kad finansinio atlygio už atliktus darbus negauni?

– Manau, kiekvienam tokių minčių kyla, bet aš kažkaip suderinu ir savanorystę, ir darbą, už kurį gaunu atlyginimą. Savanoriška veikla patarčiau užsiimti visiems. Nesvarbu, kokios patirties turi ar neturi, jei yra noro ir užsidegimo – viskas įmanoma. Savanorystė neabejotinai padeda atrasti save ir savąjį kelią.

– O ar ji turi trūkumų?

– Tik vieną – trūksta miego.