V. Skučaitė: pavyko išlįsti per adatos skylutę

Ilgametės „Kauno dienos“ žurnalistės Virginijos Skučaitės šiandien laukė dar vienas apdovanojimas – prestižinė 2022 m. Vinco Kudirkos premija. Ji skirta už istorinės dokumentikos knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais“ ir dokumentinių biografinių televizijos filmų ciklą „Traukinys į mirtį“.

Nuoširdžiai ir atsakingai

V.Skučaitei įprasta ilgas valandas klausytis pašnekovų, savaitėmis, mėnesiais analizuoti istorinius dokumentus, viską metus pulti gelbėti į bėdą pakliuvusių gyvūnų – ilgametė „Kauno dienos“ žurnalistė tai daro visą savo gyvenimą. Įprasta ir pelnyti apdovanojimus, nes jų per tris darbo dešimtmečius yra pelniusi daugybę.

„Prisirinkau jų tikrai daug“, – ir kelis įvardija: Kauno meno kūrėjų asociacijos diplomas, LŽS apdovanojimas „Už nuopelnus žurnalistikai“, Lietuvos kinologų draugijos įvertinimas už benamių gyvūnų globą „Auksinė širdis“, Kauno miesto savivaldybės Jono Vileišio medalis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymuo „Už nuopelnus Lietuvai“, Moterų klubo „Ad Astra“ apdovanojimas „Už tarnystę Istorijai ir Tėvynei“.

Apdovanojimus vertinu paprastai – kaip vieną iš įrodymų, kad buvo dirbta nuoširdžiai ir atsakingai.

Šįkart kaunietės kolekcijoje tuoj atsidurs ir svarbiausia Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos kasmetė V.Kudirkos premija, skiriama nuo 1992 m. Šiandien Žurnalistų namuose, Kaune, švenčiant Spaudos dieną, ši garbinga premija ir bus įteikta V.Skučaitei.

V.Kudirkos premija skiriama „žurnalistui arba jų kūrybinei grupei už brandžius, humanistines, etines vertybes ir pilietinės-patriotinės visuomenės ugdymo prioritetus puoselėjančius ir valstybingumą stiprinančius spaudos, radijo, televizijos ar fotožurnalistikos autorinius darbus“.

Pati atsidūrusi kolegų taikiklyje, Virginija sako, kad jaučiasi nejaukiai: kur kas maloniau klausytis kitų, o ne kalbėti apie save, nors nuveikti darbai – prasmingi ir itin reikšmingi.

„Apdovanojimus vertinu paprastai – kaip vieną iš įrodymų, kad buvo dirbta nuoširdžiai ir atsakingai. Interviu išties nemėgstu duoti – esu įpratusi klausti ir klausytis, o ne pati kalbėti. Vengimą kalbėti viešai laikau vienu iš didžiausių savo trūkumų. Tačiau jis pradėjo formuotis vaikystėje, dar Sibire, kai sovietų represuoti tėvai vis primindavo mums, vaikams, rusišką posakį „Tiše vody, niže travy“ (liet. „Tyliau už vandenį, žemiau už žolę“), t. y. nelįsk į viešumą, būk nepastebima. Ta psichologinė trauma įsišaknijo, grįžus į Lietuvą teberusena iki šiol ne viename mano amžiaus žmoguje, kuris sovietmečiu patyrė įvairių represijų“, – atvirai prisipažįsta V.Skučaitė.

– Knyga „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ ir dokumentinis filmas – tai trijų dešimtmečių darbas, aiškinantis jūsų dėdės, prieškario Lietuvos vidaus reikalų ministro brg. gen. K.Skučo gyvenimo ir žūties istoriją. Kaip tai vyko?

Įvertino: V.Skučaitė pelnė 2022 m. Vinco Kudirkos premiją. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Prireikė trijų dešimtmečių, kad pagaliau sužinočiau tiesą apie K.Skučą, sutikrinčiau aptiktus įvairiuose šaltiniuose faktus, užrašyčiau liudininkų prisiminimus, surinkčiau nuotraukas. Be to, teko du kartus skristi į Maskvą ieškant vietos, kur galėjo būti užkastas K.Skučas, Rusijos Centriniame FSB archyve susipažinti su dėdės baudžiamąja byla.

Iki šiol negaliu tvirtai pasakyti, kur jis buvo sušaudytas: gal Butyrkų kalėjime, gal specialiajame NKVD objekte „Komunarka“. Rusijos sostinėje teko kalbėtis su V.Putino jau sunaikintos tarptautinės organizacijos „Memorial“, tyrusios sovietmečio represijas ir sukaupusios stalininio teroro archyvą, istorikais. Jie neturėjo tikslaus atsakymo į klausimą, kur buvo sušaudytas K.Skučas, tačiau nurodė apytikrę jo kūno užkasimo vietą – specialusis NKVD objektas „Komunarka“ Maskvos pakraštyje.

Kaip sužinojau iš pokalbių su „Memorial’o“ istorikais, pasmerkti myriop aukšti įvairių šalių pareigūnai kartais buvo šaudomi iškart po nuosprendžio paskelbimo SSRS Aukščiausiojo teismo Karinėje kolegijoje, t. y. jos rūsyje, o kartais savo mirties dienos laukdavo kelias savaites. Būtent taip atsitiko K.Skučui, laukusiam mirties Butyrkų kalėjimo mirtininkų kameroje. Beje, jei kalėjime būdavo egzekucijoms tinkami rūsiai, – manoma, kad pasmerktieji Butyrkų kalėjime buvo šaudomi jo Pugačiovo bokšte – vesdavo aukas ten sušaudyti, o jei tokių specialių patalpų nebūdavo, veždavo į masinių kapaviečių vietas. Atvedę prie iš anksto iškastų didžiulių tranšėjų, šaudavo aukoms į pakaušį.

Dabar išvis būtų neįmanoma ieškoti Maskvoje atsakymo, kur konkrečiai buvo atlikta K.Skučo egzekucija. Man, kaip sakoma, pavyko išlįsti per adatos skylutę, kai Rusijos sostinėje atlikau gana išsamų žurnalistinį tyrimą ne tik apie minėtą NKVD objektą „Komunarką“, kur, beje, aptikau dar du pražudytus tarpukario Lietuvos ministrus, bet ir pabuvojau Rusijos centriniame FSB archyve, GULAG’o muziejuje, Dono kapinėse, susitikau su Maskvos vyriausybės atstove represuotųjų reikalams. Visa tai pamatyti, susitikti, paimti interviu padėjo Lietuvos ambasada Maskvoje. Beje, jei ne „Kauno dienos“ kolegė Violeta Juodelienė, aptikusi internete Andrejaus Sacharovo centro tinklapyje tūkstančius sušaudytųjų pavardžių ir tarp jų suradusi K.Skučo pavardę, tai nebūtų įvykusios mano paieškos kelionės į Maskvą, nebūčiau sugebėjusi įvykdyti tėvo priesako. Esu dėkinga ir „Kauno dienos“ vadovams, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui, padėjusiems man atlikti šią misiją. Dėkinga kartu su manimi į Maskvą važiavusiam istorikui Rytui Narvydui, kitiems Lietuvos istorikams, kurie konsultavo mane rašant knygą ir dokumentinio filmo scenarijų. Ačiū filmo „Traukinys į mirtį“ bendraautoriams: režisieriui Virgilijui Kubiliui, operatoriui Vincui Kubiliui. Tad, manau, V.Kudirkos premija įvertinta mano knyga ir pradėtas dokumentinių filmų ciklas – tai iš dalies kolektyvinio darbo rezultatas.

– Minėta knyga ir filmų ciklas – reikšmingas įvykis visos Lietuvos mastu. Tačiau kartu tai – tik nedidelė dalis jūsų kaip žurnalistės darbų tremties, istorinių asmenybių ir įvykių tematika.

– Kartais pati stebiuosi temų, kurias teko gvildenti, asmenybių, kurias teko kalbinti, įvairove. Vis dėlto arčiausiai širdies – istorinė tematika. Tiesa, esu gavusi skaudžių pamokų dėl šios tematikos. Jauniems žurnalistams patariu neatidėlioti pokalbio su garbaus amžiaus asmenybėmis. Kodėl? Buvau sutarusi telefonu dėl interviu, pavyzdžiui, su garsiojo Lietuvos laisvės armijos įkūrėjo ir vado brg. gen. Kazio Veverskio broliu, bet dėl kažkokių priežasčių atidėjau savaitei, o žmogus per tą laiką numirė. Panašiai atsitiko ir su viena šimtamete kauniete, kuri žadėjo papasakoti apie susitikimus su Jonu Basanavičiumi. Neatidėliokime nei gerą žodį pasakyti žmogui, nei jo išklausyti, nes to laiku nepadarius tenka labai gailėtis.

Tačiau skausmingiausias akimirkas išgyvenu dabar, jausdama savo bejėgystę siaubingo karo Ukrainoje akivaizdoje. Šis Rusijos žiaurumas, baisus melas ir cinizmas man primena 1940 m. mūsų šalyje, klaikias žudynes Rainiuose, Pravieniškėse... Negali būti, kad siaubingai sugriautai Ukrainai atstatyti nebus panaudoti Putino ir putinoidų užgrobti turtai.

Laimučio Brunzdos nuotr.

Negaliu suprasti tų, kurie mėgina pateisinti Putiną, jo agresyvų ir tiesiog patologišką elgesį su savais žmonėmis ir kaimynais. Rinkdama medžiagą savo knygai susidūriau su per stebuklą išlikusių kelių gyvų mano aprašyto traukinio į mirtį keleivių liudijimais apie sovietų saugumiečių pribloškiantį žiaurumą, jų abejingumą žmonių mirčiai. Manau, ir dabartiniai rusų armijos generolai elgiasi panašiai, kaip vienas žinomiausių NKVD budelių generolas Vasilijus Blochinas, vadovavęs ne tik enkavėdistų irštvos – Lubenkos ūkio valdybai, bet ir dvylikos šaudytojų komandai, kurios darbas buvo žudyti nuteistuosius.

Nepasakosiu, kaip ir kur vykdavo siaubingos nuteistųjų mirti egzekucijos, kuriose beveik visada dalyvaudavo pats generolas V.Blochinas, mėgęs egzekucijoms apsirengti kaip gyvulių skerdikas: su ilga odine prijuoste, odinėmis pirštinėmis, odine kepuraite ir guminiais batais. Generolas mėgo šaudyti žmones – pyškindavo tol, kol įkaisdavo jo vokiškas „Walther“ pistoletas, kurį jis labai vertino. Šis vokiškas ginklas daug šaudant ne taip greitai įkaisdavo, kaip rusiškas pistoletas TT. Generolui patiko vokiškas pistoletas ir dėl kulkų mažumo. Mat jos... neištaškydavo aukos galvos smegenų, būdavo mažiau kraujo. O tai buvo labai svarbu, nes šaudytojai patys turėjo savo aukas sukrauti į sunkvežimį, o paskui jas iškrauti ir užkasti arba sudeginti, pavyzdžiui, cerkvės rūsyje įrengtame krematoriume. Kai V.Blochino pistoletas labai įkaisdavo, šis generolas sėsdavo sklaidyti žurnalų apie žirgus, kuriais labai domėjosi. Po to vėl šaudydavo. Beje, generolas sugebėjo per vieną mėnesį su savo komanda sušaudyti, pavyzdžiui, beveik 6,5 tūkst. lenkų belaisvių… O kiek sušaudė per visą savo dešimtmečius trukusią „tarnystę“?!

Dabar tokie ir panašūs išsigimėliai visa tai daro sparčiau, mėtydami bombas Ukrainoje ant moterų, vaikų, ligonių galvų… Jei tie kareivos grįš iš Ukrainos gyvi, gaus Putino ordinų, bus kitaip apdovanoti už žmonių žudynes. Tuo esu tikra, nes, tik atėjus į valdžią V.Putinui, ant 1955 m. mirusio V.Blochino kapo Dono kapinėse iškilo didžiulis paminklas su uniformuoto žudiko atvaizdu. Šis beskonis antkapinis paminklas dunkso visai netoli kuklutės, mažutės memorialinės vietos, skirtos generolo ir jo komandos sušaudytoms ir sudegintoms aukoms…

– Kaip ir kodėl apskritai pradėjote rašyti?

– Sunkus klausimas. Tėvai į specialybės pasirinkimą nesikišo. „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“, – sakydavo mama, kuri, žinau, norėjo, kad studijuočiau mediciną, bet aš nesiryžau – bijojau kraujo, mirties. Pasirinkimą studijuoti žurnalistiką lėmė tai, kad mokykloje neblogai sekėsi rašyti rašinėlius, ir tai, kad, vos baigusi mokyklą, pradėjau dirbti Kelių projektavimo institute, nes materialinė padėtis šeimoje buvo sunki. Tad teko rinktis būsimą specialybę iš negausios vakarinių studijų pasiūlos. Mes su sese įstojome į Vilniaus universiteto Kauno vakarinį fakultetą: sesuo pasirinko lietuvių kalbos, o aš – žurnalistikos studijas. Bestudijuodama pirmuosiuose kursuose parašiau pirmą savo straipsnį. Rašinyje pasakojau apie du jaunus inžinierius – vienas projektavo tiltus, o kitas – kelius. Šį pirmą savo rašinį nedrąsiai išsiunčiau į anuometinę „Komjaunimo tiesą“. Išspausdino. Paskui, tėčio patarta, pradėjau rašyti į „Sporto“ laikraštį. Pasak tėčio, ten nėra tiek politikos – gal priims dirbti korespondente Kaune. Tada susipažinau su garsiuoju sporto žurnalistu Vytautu Zeliuku – jis davė nemažai naudingų patarimų pradedančiai žurnalistei.

Nuo trečio kurso jau reikėjo dirbti, kaip sakoma, pagal specialybę – man tai buvo labai sunki užduotis. Mat su tokia pavarde sovietmečiu – sovietai dėdę vadino tėvynės (SSRS) išdaviku – užsitrenkdavo visų rimtų redakcijų durys. Pavyko įsidarbinti tik avalynės fabriko „Raudonasis spalis“ daugiatiražio laikraščio redaktore, bet ir tai, kaip sakoma, per pažintis – padėjo žinoma tuometė „Kauno tiesos“ žurnalistė Ramutė Vaitiekūnaitė. Fabriko laikraštyje dirbau 15 metų, sulaukiau Sąjūdžio aušros ir už tai, kad padėjau sąjūdininkams, buvau priversta išeiti į gatvę – teko dirbti ir sekretore, ir tualetus plauti… Didžios redaktorės Teklės Mačiulienės dėka 1997 m. buvau priimta į „Kauno dienos“ redakciją, kur gavau žurnalistinės drąsos, laisvės, tiesos pamokas, rašiau man artimomis, suprantamomis temomis: apie tremtį, enkavėdistų nusikaltimus, partizanus ir pan.

Laimučio Brunzdos nuotr.

– Pagrindinę straipsnių tematiką – apie tremtį, istorines asmenybes ir įvykius – padiktavo jūsų ir jūsų šeimos patirtis?

– Be abejonės. Didžiausią įtaką mano domėjimuisi istorija padarė mano tėvai. Tas domėjimasis radosi dar vaikystėje, kai gyvenome ištremti Sibire. Pamenu, mama labai verkė, kai išgirdome per mažytį radijo aparatą apie Stalino mirtį. Verkė iš džiaugsmo. Tik gerokai vėliau, jau būdama moksleivė Lietuvoje, tai supratau. Mat mus, grįžusius iš tremties, priglaudė Medelių šeima, kurios galva kiekvieną vakarą klausydavosi per radiją kartu su mano tėčiu „Amerikos balso“ laidų lietuvių kalba. Net atsimenu, kokiais žodžiais prasidėdavo šios laidos: „Kalba „Amerikos balsas" iš Vašingtono". Iki šiol skamba ausyse studijų metų girdėtas Romo Sakadolskio balsas. Negaliu paaiškinti sau, kodėl taip patiko klausytis užsienio radijo žinių drauge su dėdė ir tėčiu. Būdama moksleivė vakarais su puodeliu arbatos ir riekute juodos forminės duonos, paskanintos 11 kapeikų kainavusio lydyto sūrelio dalelėmis, prisėsdavau prie mėgusių padiskutuoti tėčio su dėde.

Tėvai niekada atvirai nekalbėjo apie Kazimierą Skučą, bet nevengė prie mūsų, vaikų, kalbėti apie Lietuvos tarpukario kultūrą. Todėl praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje aš jau žinojau, kas buvo Adelė Galaunienė, Kipras Petrauskas, Liudas Truikys, Leonardas Kazokas ir pan. Atmintin iš vaikystės įstrigo garsių užsienio kino aktorių Rudolfo Valentino, Marikos Riokk, Marlen Ditrich, kvepalų kūrėjo Fransua Koti ir kitų garsenybių pavardės. Tiesa, mama retsykiais prisimindavo Kazimierą Skučą, bet kalbėdavo tik apie jo manieras, išvaizdą, apie lankymąsi jo namuose, apie jo vizitus tėviškėje, Mauručiuose, kur gyveno ministro mama ir brolio šeima. Tėtis buvo prasitaręs, kad brolis greičiausiai sušaudytas Maskvoje, tačiau niekas nieko tikro nežinojo. Net nė vienos jo nuotraukos nebuvo namuose – žmonės bijojo po sovietų okupacijos laikyti albumuose savo žinomų artimųjų, giminaičių ar vyriškių su Lietuvos kariuomenės uniformomis nuotraukas. Tik 1983 m. išleistoje „Lietuvos tarybinėje enciklopedijoje“ buvo oficialiai parašyta, kad K.Skučas mirė Maskvoje 1941 m., o 1988 m. išleistoje enciklopedijoje net ir to nebuvo nurodyta.

Vykdydama tėvo priesaką, nuo tada aš po kruopelę rinkau informaciją, ikonografinę medžiagą apie K.Skučą.

Prasidėjusi perestrojka Sovietų Sąjungoje ir Atgimimas Lietuvoje leido mano tėčiui kreiptis į SSRS Karinę prokuratūrą dėl jo brolio K.Skučo mirties priežasties ir palaidojimo vietos. 1989 m. rugsėjo pabaigoje gavome laišką, kuriame ant gelsvo popieriaus spausdinimo mašinėle buvo aiškiai parašyta, kad K.Skučas sušaudytas Maskvoje, tačiau nebuvo nurodyta, kur palaidotas. Štai tada tėtis paprašė manęs sužinoti tiesą apie jo brolio žūtį, kur jis užkastas ar palaidotas, sugrąžinti jo gerą vardą į tautos atmintį. Vykdydama tėvo priesaką, nuo tada aš po kruopelę rinkau informaciją, ikonografinę medžiagą apie K.Skučą, kurio, suprantama, niekada nebuvau mačiusi nei juolab – girdėjusi. Tas kelis dešimtmečius trukęs mano kruopštus darbas sugulė į knygą ir į dokumentinį filmą, kuris tapo pagrindu kurti televizijos dokumentinių filmų ciklą, pasakojantį ir apie kitus aukščiausius Lietuvos saugumo ir žvalgybos pareigūnus, kurie 1940 m. liepos 23 d. buvo slapta traukiniu išvežti iš Kauno į Maskvą, ten tardyti, sušaudyti.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Jeigu galėtumėte grįžti į žurnalistinės karjeros pradžią, ar ką nors darytumėte kitaip?

– Ne, nieko nekeisčiau, nors ir daug erškėčių pasitaikė tame mano kelyje, tačiau žurnalistika suteikė ir daug džiugių potyrių, leido pažinti įdomių asmenybių, išplėtė mano akiratį, mokė padėti žmonėms ir kenčiantiems gyvūnams.

– Ką įvardytumėte kaip didžiausią savo laimėjimą plačiąja prasme?

– Tėvo priesako – išaiškinti tiesą apie jo brolio K.Skučo žūtį – įvykdymas ir toks aukštas šio darbo įvertinimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pagarba

Pagarba portretas
Labai graži-ne botoksinė, elegantiška moteris.

Ponia Ingrida

Ponia Ingrida portretas
žr. VLKK - galimas ir toks variantas. Nors aš, kai prireikia, irgi lendu pro rakto skylutę. O ponia Skučaitė gal mėgsta per, svarbu, kad veiksmas sėkmingas.

TAIKOS !!

TAIKOS  !! portretas
Garbingas apdovanojimas-----GARBINGAM ZMOGUI. Sunkus profesijos kelias.sunki tremtinio patirtis puikus zurnalistes ivertinimas ,puiku!!
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Kauno kolegija – lyderiaujanti aukštoji mokykla
    Kauno kolegija – lyderiaujanti aukštoji mokykla

    Žurnalo „Reitingai“ 2022 m. kolegijų reitinge Kauno kolegija užima lyderiaujančią poziciją ir bendrame reitinge yra antroji tarp valstybinių kolegijų. Jau ne vienerius metus tarp geriausiai įvertintų aukštųjų mokyklų besirikiuoj...

    1
  • Pakaunėje kuriamas „Svajonių ūkis“
    Pakaunėje kuriamas „Svajonių ūkis“

    Babtų seniūnijoje, Gailiušių kaime, kuriamas „Svajonių ūkis“. Pavadinimas kilo nuo jo šeimininko Svajūno Tamulio vardo, nors vyras neslepia, kad jis išties mėgsta svajoti. Ūkininkas plės daržovių plotus, augins tik t...

  • Mokiniai iškovojo kelialapius į Europos Parlamentą
    Mokiniai iškovojo kelialapius į Europos Parlamentą

    Gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Seime įvyko pirmojo Demokratijos žinių konkurso finalas. Tarp laimėtojų ir du VDU Ugnės Karvelis gimnazijos atstovai: II gd klasės mokinys Simas Tiškevičius ir IV gb klasės mokinys Ąžuolas Kazakevičius. J...

    1
  • Į Zapyškį sugrįžo bėgimo šventė
    Į Zapyškį sugrįžo bėgimo šventė

    Į Zapyškį prie senosios Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios gegužės 14 d. sugužėjo šimtai bėgikų – čia vyko „Kauno rajono bėgimas 2022“. ...

    1
  • Kauno rajone vaikai su seneliais išbandė naujovišką futbolą
    Kauno rajone vaikai su seneliais išbandė naujovišką futbolą

    Siekiant skatinti gyventojų fizinį aktyvumą, visuomenės sveikatos priežiūros specialistai ugdymo įstaigose balandį ir gegužę organizavo renginius „Aš ir mano seneliai“ ir susipažino su nauja ir Lietuvoje tik pirmuosius žingsnius ...

    1
  • Kauno rajono klubas iškovojo Lietuvos moterų rankinio čempionato bronzą
    Kauno rajono klubas iškovojo Lietuvos moterų rankinio čempionato bronzą

    Lietuvos moterų rankinio čempionato mažojo finalo varžybose Garliavoje paaiškėjo, kas pasipuoš bronza. Dėl šios spalvos medalių kovojo Kauno r. klubas „Cascada-HC Garliava“ ir Vilniaus klubas SM „Tauras“. Pra...

  • Kurortams prašoma daugiau dėmesio
    Kurortams prašoma daugiau dėmesio

    „Kurortai ir kurortinės teritorijos kuria didžiulę pridėtinę vertę visuomenei, tačiau mūsų šalyje jų plėtrai skiriama nepakankamai dėmesio“, – konstatavo Lietuvos kurortų asociacijos (LKA) prezidentė, Birštono mer...

  • Iš Bergštrasės apskrities savivaldybės delegacija parsivežė naujų idėjų
    Iš Bergštrasės apskrities savivaldybės delegacija parsivežė naujų idėjų

    Kauno rajono savivaldybės ir Bergštrasės apskrities (Vokietija) draugystė tęsiasi daug metų. „Turime ne vieną bendradarbiavimo partnerį, tačiau bendradarbiavimas su Bergštrasės apskritimi yra produktyviausias“, – pabr...

  • Kauno rajono vaikų laukia turininga vasara
    Kauno rajono vaikų laukia turininga vasara

    Vis labiau artėjant vasarai ir mokinių atostogoms, tėveliai domisi, kokių  stovyklų yra pakaunėje ir kada jos bus organizuojamos šiemet. Šiai informacijai neabejingi ir vaikai – juk tai galimybė susirasti naujų draugų, patirti...

    1
  • Kryptimi link Zapyškio – spūstis: vairuotojams teks apsišarvuoti kantrybe
    Kryptimi link Zapyškio – spūstis: vairuotojams teks apsišarvuoti kantrybe

    Sekmadienio vakarą Zapyškio kryptimi vykstantys vairuotojai socialiniame tinkle „Facebook“ dalijosi nusidriekusių spūsčių vaizdais. ...

    1
Daugiau straipsnių