Iš mažareikšmės gatvelės

Ekskursijos mieste – įdomus laisvalaikio praleidimo būdas, taip pat galimybė sužinoti apie pastatų ir jų buvusių gyventojų istoriją, kitu kampu pažvelgti į vieną ar kitą vietą, proga užsukti į vieną kitą kiemą, kuriame, pasirodo, atsiveria dar įspūdingesni vaizdai nei tie, kurie prieinami šaligatviu skubančių praeivių akims.

Kokie jums objektai iškyla prieš akis paminėjus V.Putvinskio gatvę? Prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus esantis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, P.Mažylio gimdymo namai? Mes pasinaudojome proga pasidairyti atidžiau.

"Kažkodėl dauguma žymių pastatų statyti kairėje gatvės pusėje", – pastebėjo gidas Eugenijus Dautartas, pakvietęs valandėlę praleisti kartu smalsuolius, norinčius daugiau sužinoti apie V.Putvinskio gatvę.

Ją pasirinko neatsitiktinai. Ši gatvė yra tikras tarpukario pastatų koncentratas, kur daug įdomių istorijų, susijusių su čia veikusiomis ambasadomis, gyvenusiais žymiais žmonėmis. Žavesio gatvei, be abejo, prideda išskirtinis šios gatvės kraštovaizdis – ji yra prie pat kalno.

"Iki 1930-ųjų ši gatvė buvo menkai apstatyta, kaip matote nuotraukoje, buvo mažareikšmė, tikėtina, visai negrįsta. Tuo metu ji buvo toliau nuo miesto dūzgesio. Gyvenimas mieste tuo metu koncentravosi aplink Laisvės alėją", – pasakojo E.Dautartas.

Gidas E.Dautartas, laikydamas seną nuotrauką, ekskursijos dalyvius kvietė palyginti, kaip maždaug per šimtmetį pasikeitė gatvė. (Evaldo Šemioto nuotr.)

Tačiau gatvė keitėsi taip, kad jos namų nuotraukos pradėjo atsidurti spaudoje, imtos filmuoti scenos filmams (pavyzdžiui, "Raudonmedžio rojus"). Čia tebeveikia vienas iš dviejų mieste esančių funikulierių. Vaizdą pagyvina daugybė laiptų į kalną, jungiančių Centrą ir Žaliakalnį.

Apsigyveno V.Putvinskio duktė

Anksčiau gatvė vadinta Gornaja, Bergstrasse, Kalnų, sovietmečiu – S.Nėries. V.Putvinskio – žymaus visuomenės ir kultūros veikėjo, knygnešio, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo ir pirmojo pirmininko –  vardas jai suteiktas 1931 m.

Pradėti ekskursiją E.Dautartas pasirinko pastatą, susijusį būtent su V.Putvinskiu. 72-asis modernizmu alsuojantis architekto Broniaus Elsbergo pastatas, iškilęs 1936 m., buvo Vinco Tercijono ir Onos Putvinskaitės-Tercijonienės.

Jis – vaikų gydytojas, namuose vertęsis privačia praktika, ji – pedagogė, visuomenės veikėja. Tėvui 1919 m. įkūrus šaulių sąjungą, Ona į ją įstoja ir imasi veiklos. Vykdydama žvalgybą ir dešifruodama slaptus dokumentus, ji svariai prisidėjo prie to, kad pavyko atskleisti lenkų regztą sąmokslą prieš Lietuvos valstybę.

Gatvė, kaip ir visas Kaunas, stipriai keistis ima maždaug nuo 1930-ųjų. Anksčiau čia gyveno istorizmo, akademizmo estetikos architektai, mokslus baigę dar carinės Rusijos imperijoje, o tuomet į Lietuvą sugrįžo Vakarų Europos universitetus baigę architektai, iš ten parsiveždami modernizmo estetiką. "Tai atsispindi ir V.Putvinskio gatvės namuose", – lygino gidas, kartkartėmis parodydamas ir autentiškų tų metų vaizdų.

Iki 1930-ųjų ši gatvė buvo menkai apstatyta, kaip matote nuotraukoje, buvo mažareikšmė, tikėtina, visai negrįsta. Tuo metu ji buvo toliau nuo miesto dūzgesio.

Nuomojo JAV ambasadai

Taip susiklostė (galbūt naujakurius patraukė jos landšaftas?), kad netrukus ši anksčiau buvusi nuošali gatvelė staiga tapo viena iš prestižinių.

Joje vienas po kito dygo Kauno burmistrų namai – įsikūrė ir Jonas Vileišis, ir Antanas Gravrogkas. Kūrėsi užsienio valstybių diplomatinės atstovybės.

Beje, tame pastate (architektas Aleksandras Gordevičius), V.Putvinskio g. 68, tuo pačiu metu, kai gyveno ir J.Vileišis, veikė JAV ambasada.

Pasirodo, tais laikais nuomoti dalį savo gyvenamojo pastato buvo įprasta praktika. Ne išimtis buvo ir burmistras.

"Pastato fasadas suskaidytas horizontaliai su ritmiškai išdėliotomis langų juostomis. Simetrija ardoma užapvalintu kampu, kuris pagrindinę fasado plokštumą susieja su įgilinta dalimi. Abi fasado dalys tarpusavyje kompoziciškai sujungtos balkonais, jie atkartoja išlenkto fasado kampo motyvą", – į pastato architektūrą atkreipė dėmesį E.Dautartas, kol ekskursijos dalyviai, užvertę galvas, akimis klaidžiojo po jo vardijamus pastato linkius.

Beje, per dešimt metų, kol miestui vadovavo J.Vileišis, Kauno teritorija padidėjo nuo 18 iki 40 kv. km, mieste buvo pradėta rengti išganingoji vandentiekio ir kanalizacijos tinklų sistema, kainavusi net 15 mln. litų.

Įkurta moderni ligoninė

Čia pat ir dailininko visuomenės veikėjo profesoriaus Antano Žmuidzinavičiaus gyvenamasis namas (1928 m., architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), kuriame tebeveikia Velnių muziejus. Dailininko velniukų kolekcija, kaip pasakojo E.Dautartas, nors skamba netikėtai, prasidėjo nuo kunigo ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto dovanos.

V.Putvinskio gatvėje veikė ir moderni ligoninė. Pacientus dalyje savo namo priimdavo Maskvoje ir Miunchene mokslus baigęs vidaus ligų gydytojas ir psichiatras, filosofijos mokslų daktaras Antanas Gylys.

Pastatui kurti jis pasitelkė architektą Leoną Ritą. "Ligoninė "turėjo ištaigingai aprūpintą mašinomis ir aparatais hidrohelio ir fizioterapijos skyrių", – citavo E.Dautartas. Nuo įrangos modernumu nenusileido ir pastato architektūra. Net ir vienoje iš moderniausių tuomečio Kauno gatvių statinys išsiskyrė asketiškumu ir funkcionalizmu. Išskirtinis urbanistinės kultūros bruožas – viršutiniame aukšte, šalia pastogės, įrengta terasa su vaizdu į gatvę ir Naujamiestį.

Buvusios aistros dėl šalimais esančio advokato Kazimiero Škėmos namo projektavimo atskleidžia buvusią konkurenciją tarp architektų. "Pripuolamai sužinojau, kad mano projektą pakeitė kažin koks architektorius Elsbergas, nes jau sienos išmūrytos pagal ištaisytą projektą pakeitė visiškai analfabetiškai", – architekto Klaudijaus Dušausko-Duž pasipiktinimą citavo gidas.

Vatikano vietininkai

O štai ir Vatikano diplomatinės atstovybės pastatas (1931 m., architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Šioje šlaite įsikūrusioje, atitrauktoje nuo gatvės linijos viloje dabar veikia Lietuvos rašytojų sąjunga ir Kauno menininkų namai.

Pastatas ne veltui primena klasikines, dar Renesanso laikais statytas Italijos vilas. Architektas darbo ėmėsi vos grįžęs po studijų Italijoje. "Pirmame aukšte buvo numatyta kanceliarija, darbo kambarys, salonas, valgomasis ir oranžerija, vienas nuo kito atskirti sustumiamomis pertvaromis, kurias atitraukus susidarydavo didelė erdvė iškilmėms", – ekskursijos dalyvių smalsumą, kaip atrodo viduje, patenkino E.Dautartas.

Kaimynystėje – 1922 m. Kaune įsteigtos spaudos darbuotojus vienijančios organizacijos, kuri vėliau reorganizuota į Lietuvos žurnalistų sąjungą, pastatas, dabar priklausantis Kauno skyriui.

Gydytojos Nadieždos Nagornienės namas – tai neįprastas tais laikais daugiabutis, nes buvo su terasa ant stogo. Architekto Adolfo Netyksos suprojektuotas pastatas buvo skirtas profesine veikla namuose užsiimantiems žmonėms. Iš laiptinės vedė atskiros įeigos į darbo kabinetus su laukiamaisiais. Čia veikė ir Vengrijos Karalystės konsulatas.

Už kelių namų buvo galima susitvarkyti reikalus Argentinos konsulate. Beje, tuometinis konsulas Arnaldo Barsanti – žymus argentinietiško tango kompozitorius. Šis V.Putvinskio g. 42, kurį suprojektavo Nikolajus Andrejevas, Lietuvos neogotikinių bažnyčių autorius, iš pradžių buvo Sovietų Sąjungos prekybos atstovybė.

Prabangiame name – kiaulidė

Vis dėlto didžiausia gatvės žvaigždė – banko tarnautojų gyvenamasis namas V.Putvinskio g. 38. Jau nuo gatvės pastatas padaro įspūdį, tačiau užėjus į kiemą iš netikėtumo gali pritrūkti kvapo.

Užėjus į banko tarnautojų gyvenamojo namo, esančio V.Putvinskio g. 38, kiemą atsiveria dar įspūdingesnis pastato vaizdas. (Evaldo Šemioto nuotr.)

"Eklektiškos istorizmo stilistikos statinys buvo vienas pirmųjų, nuo kurių pradėjo formuotis prestižinė tarpukario sostinės gatvė. Apytuštėje naujamiesčio dalyje iškilęs pastatas išsiskiria monumentalia, tarsi didmiesčiui skirta architektūra, prabanga ir aplinkos nepaisymu", – apie gigantiško tūrio ir užmojų statinį kalbėjo E.Dautartas.

Architekto Aleksandro Gordevičiaus kurtame name buvo ne tik butai, tačiau ir salė bei atskiri svečių kambariai. Kieme iškilęs arkinis išėjimas į niekur.

Yra išlikusi istorija, kad šio pastato krosniakurys įsigudrino laikyti kiaules, o savo vaikus siųsdavo per butus rinkti maisto atliekų kiaulėms šerti. Tai paaiškėjo gyventojams ėmus skųstis dėl smarvės, bet kiaules jis ir toliau laikė nepaisydamas draudimų. Į krosniakurį dėmesys atkreiptas ir tada, kai viena gyventojų pasigedo savo sandėlyje laikytų alkoholinių gėrimų.