V. Pukinskienė: sūnaus gimimas iš esmės pakeitė mano gyvenimą

Išgirdus apie žmones, drastiškai pakeitusius gyvenimą ir nusekusius paskui svajonę, gali pasirodyti, kad tai lengva ir paprasta. Kaunietė Viktorija Pukinskienė žino tikrąją tokių permainų kainą. Kai atsisakė gerai apmokamo darbo ir ėmėsi keramikos, jos nesuprato net geriausia draugė. O didžiausia paspirtimi tapo naujas šeimos narys, išmokęs gyventi atsakingiau ir su meile.

Sustabdė perdegimas

"Esu net špargalę pasirašiusi", – šypsosi Viktorija neslėpdama, kad baiminasi įjungto diktofono ir jaudinasi dėl duodamo interviu.

Tiesa, žurnalistai buvo įprasti svečiai, kai dirbo garsiame Kauno grožio salone "Andre", nes jo siela plaukų stilistas Andrius Mašauskas nuolat dalydavosi su žiniasklaida grožio naujienomis.

Subtilių keraminių indų kūrėja V.Pukinskienė šiandien su didžiuliu dėkingumu kalba apie Andrių, kurį vadina ne tik savo ankstesnės profesijos, bet ir asmenybės kūrimo mokytoju.

Ir tekstilės dizaino, ir akušerijos mokslų ragavusią Viktoriją į kirpėjų gildiją gyvenimas nubloškė netikėtai. "Aš – tokia laumė, – juokiasi žavi jauna moteris. – Man tie grožiai nelabai rūpėjo. Tiesiog pusseserė buvo įstojusi į kirpėjų mokyklą, todėl pamaniau, kad būtų smagu kartu su ja pasimokyti."

Vis dėlto likimas ne taip jau ir nukreivojo. "Tuo metu man tiko ir patiko tas amatas. Esu žmogus, kuriam reikia kurti rankomis. Jaučiausi gerai, galėdama suteikti moterims grožį, norėjau įrodyti, kiek daug galiu", – prisimena motyvaciją, atvedusią į prestižinį grožio saloną, kuriame iškart įsisuko į pragariško tempo veiklą.

Atkakliai norėjo tapti geriausia šios srities specialiste, tačiau juto – sielai kažko trūksta. Norėjo išbandyti jėgas dirbdama viena. Prireikė pusmečio, kad darbe išdrįstų prisipažinti, jog nori palikti antra šeima tapusį kolektyvą. "Andrius suprato, nes matė, kaip jaučiausi. Paleido mane su viltimi, kad sugrįšiu", – Viktorija dėkinga savo buvusiam darbdaviui.

Pradėjusi dirbti kitame salone turėjo viltį, kad darbo grafiką galės tvarkytis, kaip patogu pačiai, tačiau klientai ir toliau plūdo… Kūrybos liko nedaug.

"Dažiau, kirpau, šukavau... Dirbau iki vėlumos, net vasarą namus pasiekdavau tik sutemus. Grįždavau tarsi išgręžta. Juk daugelis moterų ateina į grožio saloną ne tik pasigražinti, bet ir išsipasakoti, atsikratyti rūpesčių. Nuolatinis bendravimas reikalauja pastangų. Bet vis atrodė, kad dar truputį pakentėsiu. O ir tas papildomas pinigėlis nepamaišys", – atsigręžia į praeitį Viktorija ir prisimena lūžio tašką.

"Tąkart, kaip įprasta, vėlai grįžau namo. Per darbus buvau kąsnio burnoje neturėjusi. Vakarieniaudama iš nuovargio neišlaikiau lėkštės, ji iškrito iš rankų ir sudužo. Pratrūkau, išsiverkiau ir supratau – daugiau taip negalima", – tąkart pasižadėjo ir nusprendė lėtinti gyvenimo tempą.

Stilingi: augalų atspaudai keraminiuose induose – skiriamasis V.Pukinskienės kūrybos braižas. „Pienės Pūkas Photography“ nuotr.

Gyvenimas aukštyn kojomis

Ar, metus darbą, nebuvo gręžiojimosi atgal, apgailestavimo dėl galbūt spontaniško poelgio?

"Tikrai ne. Atsirado daugiau laiko šeimai, supratau, kad laikas vaikeliui. Jo atėjimas buvo sąmoningas mudviejų su vyru Sigitu sprendimas. Mums labai pasisekė – tik davėme ženklą ir jis iškart atėjo", – jaučiasi dėkinga Viktorija.

Perkūnas dabar – pustrečių metų. "Jis kaip mūsų šeimos pranašas, – šypsosi laiminga mama, turėjusi atlaikyti artimųjų ir aplinkinių spaudimą dėl sūnui parinkto vardo. – Iš meilės per kūną – taip aš šifruoju šį vardą. O vyresnės kartos žmonėms jis tarsi keiksmažodis "po perkūnais!" Bet juk Audra, Audrius – tokie pat stiprūs vardai, reiškiantys gamtos stichiją, bet dėl jų niekas nesipiktina."

Su vardu greitai visi apsiprato, jaunajai mamai ne jis, o kiti dalykai kėlė nerimo. "Prasidėjo ne pats lengviausias metas, – pripažįsta Viktorija. – Nei kūdikio maitinimas, nei bemiegės naktys nėra sunku – kiekviena moteris yra sutverta motinystei. Kalbu apie kitus gyvenimo pasirinkimus, gimus vaikui."

Jauna šeima ryžosi persikelti į kaimą. Tačiau karininkas vyras nuolat buvo siunčiamas į pratybas, seko Viktorijos uždirbti pinigai, tikrovė buvo miglota ir bauginanti.

"Visi gūžčiojo pečiais, kad mes iš proto išsikraustėme, – pasakoja apie daugelį nustebinusį ir pritarimo nesulaukusį sprendimą. – Gal iš šalies taip ir galėjo pasirodyti. Juk dažniausiai mes gyvename pagal kažkieno nustatytas normas, taisykles, norus. Visi, kurie turi gerą darbą, gražius namus, patogią buitį, tarsi kyla gyvenime – ar ne taip mums atrodo? O mes, jų akimis, tarsi sustojome nuliniame taške."

Taip išnulintame gyvenime Viktorija turėjo savų džiaugsmų ir savų prioritetų: "Laimės sėmiausi iš paprastų dalykų. Auginau tame savo kaimelyje žoleles ir tuo džiaugiausi. Pradėjau domėtis aromaterapinėmis augalų savybėmis, natūralaus muilo gamyba. Su žolininkyste atėjo ir keramika. Ją nuo mokyklos laikų, kai lankiau Antano Martinaičio dailės mokyklos keramikos studiją, buvau apleidusi."

Raganų namelio burtai

Keramikos paslapčių teko mokytis iš naujo. Viktorija juokiasi, kad nuo vaikystės, kai pirmąkart pažino molį, nutolo devynmyliais žingsniais.

"Nuo mažens buvau labai smalsi. Kai vasaromis pas senelius maudydavausi kūdroje, kojos aplipdavo moliu. Klausdavau senelio, kodėl. Jis ir buvo pirmasis, atskleidęs man molio prigimtį, – pasakoja Viktorija, tąkart ilgai nedelsusi išbandyti, kaip čia tie puodai iš molio gimsta. – Parsinešiau iš kūdros molio, nulipinau indukų, įdėjau į kaimišką krosnį. Koks buvo nusivylimas, kai ryte nieko neradau. O senelis iš naujo turėjo aiškinti, kad moliui degti reikia ne paprastos krosnies."

Dabar Viktorija turi tikrą keramikos degimo krosnį. Tiesa, įsigijo ją už skolintus pinigus, bet tiki – pinigai ateina, jei dirbi širdžiai mielą darbą.

Dėl jo ir žinių sėmėsi, išplėšdama laiko iš šeimos, buities. Perkūnas tebuvo pusės metukų. Tėvams padedant, ištrūkdavo į keramikos studijas Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete. O namuose, kai vyrai sumigdavo, eidavo į savo dirbtuvėles, kurias praminė raganų nameliu.

Ievos Ąžuolaitytės-Staneikienės nuotr.

"Jame aš pradėjau tyrinėti molį ir lipdyti. Tai buvo mano pabėgimas nuo realybės, rutinos. Ir pats gražiausias laikas. Girdėdavau, kaip gamta užmiega, kaip vienas garsas pakeičia kitą: žiogai nutyla – prabyla svirpliai, paukščiai nutyla – suūkauja pelėda. Tai buvo magiškas laikas su gamta, savimi ir kūryba. Keramiką aš vadinu magišku amatu. Jis padeda išsivalyti. Palietus molį išnyksta visos slogios mintys ir visi rūpesčiai", – poetiškai dalijasi savo atradimais.

Išmokusi lipdyti keraminius indus pajuto, kad jiems tarsi trūksta sielos. "Mano raganų namukas – greta daržo. Nusiskyniau kartą braškių lapų ir galvoju – įspausiu į indus. Kaip lapė aplink sūrį vaikščiojau prie krosnies, kol atėjo laikas ištraukti gaminius", – dalijasi džiaugsmu, kad nors ir ne iš karto, bet vėliau pavyko dekoruoti keramiką augalų motyvais.

"Daugybė pačios užaugintų žolelių nugulė ant mano sukurtų indų. O kiek nuostabių spalvų ir raštų dovanoja pati gamta! Iš pradžių baimindavausi, ką reikės daryti žiemą, kai žiemą visi tie augalėliai, žiedeliai, lapeliai nuvys. O vėliau atradau, kad ir žiemiška gamta dovanoja daug nuostabaus grožio. Ar matėte, kaip atrodo žiemai užmigęs papartis? O uogos, užsilikusios ant krūmų?" – azartiškai klausia jaunoji keramikė, kurios skiriamuoju ženklu tapo darbai su augalų atspaudais.

Pareiga sūnui ir ateičiai

Visada svajojusi auginti vaikus namuose, apsuptuose gamtos ir gryno oro, šiandien Viktorija šią svajonę dar turi atidėti ateičiai.

"Man, nevairuojančiai moteriai, gyvenimas toli nuo miesto kelia daug nepatogumų. Iki artimiausios autobuso stotelės – tolimas kelias, o ištrūkti į miestą reikia", – įvardija priežastį, paskatinusią palikti kaimą.

Tačiau tvirtai žino – į gamtos prieglobstį grįš. "Supratau, kad mieste nenoriu gyventi. Man reikia žemės, kad turėčiau kur rankas įkišti, išsikrauti – juokiasi Viktorija, kol kas šį poreikį kompensuojanti vazoniniais augalais. – Gyvename bute, o darbui nuomojuosi studiją. Mano artimiausias planas – visas palanges apsodinti pomidorais ir prieskoninėmis žolelėmis."

Motinystė jaunai moteriai ne tik leido įsiklausyti į save ir daryti tai, kas teikia ne tik didžiulį malonumą, bet ir pakeitė gyvenseną, vartojimo įpročius.

"Kai gimė sūnus, susimąsčiau: negi jį paleisti į tą naftos kupiną pasaulį, – prisimena paskatą domėtis ekologiškomis idėjomis. – Nėra lengva pakeisti savo įgūdžius, tačiau po truputį galima ir būtina!"

Sintetinių pakuočių atsisakanti moteris džiaugiasi, kad jos keraminių gaminių atsiimti ateinantys žmonės visai nepyksta, jei gauna suvyniotus juos į popierių ar jau panaudotą pakuotę.

"Man trisdešimt, tačiau aš tik dabar mokausi gyventi sąmoningai. Noriu, kad mano sūnus to išmoktų anksčiau, – jaučia pareigą jauna mama ir stebisi: – Nors lyg ir mes esame pašaukti būti savo vaikų mokytojais, kiek daug patys iš jų išmokstame!"

Viktoriją sūnus išmokė kantrybės, tvirtybės, nuolaidumo, švelnumo, apšlifavo kategoriškumo kampus. Visa tai ji vardija lėtai, susimąstydama. "Sūnaus gimimas iš esmės pakeitė mano gyvenimą", – apibendrina pastarojo meto virsmą, padovanojusį pilnatvę ir vidinę ramybę.

Todėl nenuostabu, kad, prasidėjus vieniems pokyčiams, atsivijo ir kiti. "Sulaukiau kvietimo mokyti keramikos paslapčių vaikus", – džiūgauja V.Pukinskienė, pasirengusi praturtinti mažųjų gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Įkvepiantys darbai. Sveikintina savo gyvenimo būdo pasirinkimas

Anonimas

Anonimas portretas
mamos augina po 3 vaikus , dirba ir nepezelioja..

:-{

:-{ portretas
:-)
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių