Tremtinių sąskrydyje – skaudžios asmeninės istorijos ir vienybė

Šeštadienį vykusiame tradiciniame tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje susitiko daugybė likimo brolių ir sesių. Dalytasi prisiminimais apie praeitį, o taip pat kalbėta ir apie dabarties aktualijas.

Vienuolikos metų tremtinė

31-mą kartą Raseinių rajone, Ariogaloje, rengiamas sąskrydis prasidėjo eitynėmis iš miesto stadiono į Dubysos slėnį, kuris tradiciškai tapo renginio „Su Lietuva širdy“ epicentru.

Užkalbinti tremtiniai, laisvės kovų dalyviai, prabilę apie tai, ką jiems teko patirti, sunkiai slėpė susijaudinimą. Ne vieno akyse kaupėsi ašaros, kai kalbėjo apie dienas tremtyje, artimuosius.

Genę Danutę ir jos šeimą tremtis užklupo, kai jai tebuvo vienuolika metų. „Leido pasiimti ribotą kiekį daiktų. Šeimoje buvom aštuoni vaikai. Brolį penkių mėnesių palikom pas kaimynę. Vyriausio brolio ir sesers tąkart nebuvo namuose, todėl jų neišvežė. Galvojom, kad jie užaugins brolį. Bet kai jau buvom vietoje po dešimties dienų kelionės, suėmė ir brolį bei seserį“, – su ašaromis akyse pasakojo iš Biržų rajono į Irkutsko sritį, Žil Gorodok gyvenvietę ištremta moteris.

Šeimai pavyko susitikti. Brolio su sesers kelionė iki Sibiro truko net tris mėnesius. „Juos ištrėmė į aukso kasyklas ant vandens. Susirašinėjom su tremtiniais tarpusavyje, vis klausdavome, ar neatvežti toks ir tokia. Suradom. Mus ištrėmė 1949 m. kovo 25 d., tačiau tik 1951 m. jiems leido pas mus apsilankyti“, – apie nežinią ir siaubą kalbėjo tremtinė, namo su šeima grįžusi tik po septynerių metų.

“Baisu buvo. Maisto ir vaistų stygius. Būdama trylikos metų apsirgau maliarija. Davė kažkokių vaistų. O po to seselė pusę metų man nešė kažkokias karčias tabletes. Po jų pusę dienos burnoje būdavo kartu. Bet dėkinga seselei už tai, kad stovėdavo šalia, kol prarydavau tą tabletę. Dabar neturiu nusiskundimų dėl kepenų“, – prisiminė ligą Genė Danutė.

Lietuvoje turėtus namus rado, bet jie buvo apleisti, be stogo. Bet ir tokios būklės namus teko išsipirkti.

Neteko kojos

„Tremtyje buvau du sykius“, – pradėjo pasakoti savo istoriją devyniasdešimtmetį jau atšventęs Algimantas Stankūnas-Antanėlis, sąskrydyje dalyvavęs pasipuošęs savanorio uniforma.

Atlaikė: devyniasdešimtmetį atšventusiam Algimantui Stankūnui-Antanėliui jaunystėje teko didžiuliai išbandymai. Eitvydo Kinaičio nuotr.

„Mano jaunystė – visur vargas, sunkiausia – tardymai. Bet mane teisė visai vieną. Teisiamas nepardaviau nė vieno. Džiaugiuosi, kad visi mano draugai, pažįstami išliko, nė vienas žmogus per mane neišvažiavo į Sibirą, nors saugumas labai nagrinėjo“, – pirmą kartą ištremtas vos septyniolikos pasakojo vyras.

Sausakimšu vagonu jis dar būdamas paaugliu iškeliavo prie Baikalo, į Irkutsko sritį. Ten jam „prisiėjo net pastreikuoti“. Nebelaukdami naujos bausmės su kitu gimnazistu ryžosi kvapą gniaužiančiam žingsniui – pabėgimui. Dviese jie sugebėjo parsigauti į Lietuvą, kur turėjo nuolat slapstytis. Prisijungusio prie partizanų galų gale jo laukė kankinimai, kojos netektis ir vėl tremtis.

„Pirmą kartą išvežė, nes buvau Nepriklausomybės kovų dalyvio, ūkininko sūnus. Paėmė iš gimnazijos. Išvežė keturis vaikus ir motiną. Tėvo nerado“, – pasakojo A.Stankūnas, kurio tėvų namuose užėjus vokiečiams slėpėsi žydų šeima.

Po sėkmingos, bet varginančios 8 tūkst. km kelionės namo, trukusios mėnesį, jis kreipėsi į partizanus. Šie iš pradžių  nepriėmė, nes buvo dar nepilnametis. Kartą jį jau partizanaujantį su draugu vienas „geradaris“ atvedė tiesiai į pasalą. Pasipylę šūviai sunkiai sužalojo  koją. Atgavęs sąmonę sulaukė krušos smūgių ir spyrių. Pamena, kad vežamas vežime tai atgaudavo, tai prarasdavo sąmonę. Ant jo buvo užmestas žuvusio draugo kūnas, jautė nuo jo srūvantį kraują. Atvežti į miestelį abu buvo išrengti ir palikti pasliki gulėti šaltyje. Kažkaip išgyveno.

Nuspręsta jo tardymą pradėti apgydžius. Gydymas prasidėjo kojos amputacija. Po to –žiaurios apklausos, kurių dalis buvo daugiau kaip savaitė be maisto ir kitokie kankinimai. Visa tai vėl baigėsi ligoninėje.  Mažai, kas tikėjosi, kad jis išgyvens. Virš kelio nupjauta koja blogai gijo, sako, kad pradėjo pūti, nuspręsta ją dar aukščiau amputuoti. Šįkart operacija vyko be nuskausminamųjų.

Galų gale jis buvo nuteistas 25 metams lagerio. Šis terminas po Stalino mirties kiek sumažintas.

Daug pasakoti nelabai ir norisi, kad kas nepagalvotų, jog prikuriu.

Kaip pavyko visa tai ištverti? Ir kūnu, ir dvasia buvo grūdinamas nuo pat vaikystės, kai lakstė basomis ir t.t. Gimnazijoje buvo sportininkas, galėjo ore padaryti kulverstį. „Daug pasakoti nelabai ir norisi, kad kas nepagalvotų, jog prikuriu“, – sakė A.Stankūnas, pridūręs, kad beveik kasdien prisimena tuos sunkius laikus, tačiau kartu akcentavo, kad visur teko sutikti ir labai šviesių, inteligentiškų žmonių. 

Apraudojo mylimąjį

Į sąskrydį su drauge atvykusi skulptorė, tautodailininkė Janina į tremiamų asmenų sąrašą buvo įtraukta, nes tėvai buvo ūkininkai, be to, jų žemėse Čiūdų kaime, Jonavos rajone, buvo įrengtas partizanų bunkeris. Jai pasisekė, kad tuomet ji dar šešiametė ar septynmetė nebuvo išvežta, tačiau vėliau dėl sovietų agresijos neteko mylimojo.

Aplenkta tremties jos mama partizanams kasdien virdavo sriubą. Vieni buvo reiklesni, kitiems pakakdavo ir bulvių su lupyna bei rūgusio pieno. Po dešimtmečio prieglobsčio pasiprašė dar vieni partizanai. Šįkart vos du jaunuoliai. Vienas jų tapo pirmąją jos meile, tačiau greitai buvo sušaudytas stribų. Janina ir po tiek metų apie tai kalbėdama apsipila ašaromis.

„Nepaliko bučinių nei glamonių švelnių, o tik švelniai palytėjo mano ranką“, – netekties širdgėlą Janina sudėjo į eiles. Ji net negalėjo apverkti mylimojo jo žūties vietoje, kad neišsiduotų rėmusi partizanus ir neužtrauktų didelę bėdą visai šeimai.

Draugės: Janinos ir Irenos patirtis – skirtinga. Eitvydo Kinaičio nuotr.

Janina ir Irena iš tolo traukė dėmesį, nes dėvėjo po trispalvę nertą kepurėlę. Šios kaip ir nertas trispalvis skėtis – Irenos rankų darbo. Mezgimu ir nėrimu moteris bando prisidurti prie nedidelės pensijos.

Irenos giminės tremtis neaplenkė. Jai itin įstrigusi vienos giminaitės istorija. Jauna moteris išplėšta iš namų ir Tėvynės, nors buvo ką tik pagimdžiusi dukrytę. „Kūdikį leista palikti. Pakeliui į tremtį ji būtų mirusi“, – graudinosi moteris. Mergytė palikta paguldyta bulvių vagoje, tikintis, kad ras giminaičiai ir užaugins. 

Irena. Eitvydo Kinaičio nuotr.

Tvirtybės ir optimizmo

Vėl susibūrę draugėn tremtiniai, politiniai kaliniai ir laisvės kovų dalyviai sakė, kad sąskrydis – galimybė pabendrauti, pasimatyti su tais, kurie taip patyrė sovietinio okupanto represijas, išgirsti valdžios atstovų sveikinimus, kalbas, aptarti aktualijas.

„Pagrindinis tikslas – pabendrauti su likimo broliais, pamatyti vienas kitą. Pasidžiaugti vienas kitu. Ir svečių paklausyti. Kasmet atvyksta prezidentas. Nė vienas šalies vadovas nėra praleidęs sąskrydžio. Jausmas toks lyg pabuvojus giminės susitikime. Džiaugiesi, kad pamatei draugus, liūdi, kai sužinai, kad ne vieno jau nebėra. Pernai buvo, kalbėjomės, šiemet jau nebeatvyko“, – „Kauno dienai“ sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas, pats gimęs tremtyje, Tomsko srityje.

Sąskrydis pradėtas rengti pritraukiant dešimtis tūkstančių dalyvių. „Dubysos slėnyje visi norintys net netilpdavo“, – apie pirmuosius sąskrydžius pasakojo G.Rutkauskas. 

„Žmonės sensta, miršta. Vidutinis tremtinių amžius yra apie 80 metų. Jauniausiems – 63 metai”, – skaičiavo G.Rutkauskas.

Lietuvoje šiuo metu belikę vos daugiau nei 20 tūkst. tremtinių, o ištremta buvo beveik 300 tūkst. Daugybė jų iš tremties nebegrįžo.

Jis užsiminė, kad vienintelis dalykas, kurio reikia tremtiniams, – pagarba. „Ji gali būti realizuota įvairiais būdais, pavyzdžiui, tremtinio valstybinės pensijos padidinimu. Ji šiuo metu siekia vos 62 eurus. Grįžę iš tremties žmonės darbo negavo, gyventi neturėjo kur. Viskas buvo nacionalizuota arba kitaip sunaikinta. Buvome didžiausi priešai. Tie, kurie gavo darbus, jie buvo prastai apmokami. Taip ir nepavyko žmonėms užsidirbti didesnių pensijų. Tie 62 eurai tremtiniams yra labai reikalingi prie senatvės pensijos”, – teigė sąjungos vadovas.

Taip pat bus prašoma, kad būtų sutvarkyta Lukiškių aikštė, kad ji taptų reprezentacine aikšte su laisvės kovų akcentais.

G.Rutkauskas visiems linkėjo tvirtybės, neprarasti optimizmo, pagarbos Tėvynei, visada trokšti laisvės, nepriklausomybės, nebijoti pasakyti savo nuomonės. Sprendimus priimti vadovaujantis meile Tėvynei, būti patriotais.

Tradiciškai buvo laikytos šv. Mišios, nuskambėjo jungtinio tremtinių choro koncertas. Susirinkusiųjų pasveikinti atvyko prezidentas Gitanas Nausėda, premjerė Ingrida Šimonytė, pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis ir kt.

Šiemet buvo įrengta ir partizanų stovykla, kurioje buvo galima susipažinti su partizanų gyvenimo detalėmis, uniformomis, ginklais. Vyko įvairios teminės diskusijos, knygų, filmų pristatymai. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

puiku

puiku portretas
Šaunuoliai,bravo,labai gražus renginys.Lietuva su jumis

Tą portretas
Patį utėlėti, alkani rašistai daro Ukrainoje ka darė pokaryje tremė ,žudė ,prievartavo ir visą laiką melavo.

pokaryje KGB-tai t r ė m ė, o BANDITAI š a u d ė

pokaryje KGB-tai t r ė m ė, o BANDITAI š a u d ė portretas
nekaltus gyventojus -už tai JIE buvo nuteisti daugelį metų k a l ė t i SIBIRE.--Tad ir KGB-tai ir BANDITAI yra v i e n o d a i KALTI ir nebe reikalo JIE s u s i d r a u g a v o / vieni kitus saugo/ po valstybės atkūrimo--KONSERVATSOCDEMŲ gaujose
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių