Basi ant ledo

1941 metų birželio 14-ąją sugrūsti į gyvulinius vagonus lietuviai buvo ištremti į atšiauriausius Rusijos pakraščius. Maždaug trys tūkstančiai iš pirmosios tremties bangos po metų atsidūrė prie Laptevų jūros. Pusei jų ši vieta tapo pražūtinga. Sakoma, kad niekur nebuvo sunkiau negu ten, tuščioje Jakutijos tundroje.

„Mes šiaurės vaikai. Ten gimusios, bet savų atsiminimų neturime, nes buvome vos 2-ejų kai tėvai grįžo į Lietuvą, bet dokumentai su įrašais apie gimimą Jakutijoje primena pradžią“, – prakalbo šalia tėvo iniciatyva pastatytos jurtos muziejuje stovėjusios pusseserės Julija Putvytė-Benediktavičienė ir Giedrė Daniliauskaitė-Dabkevičienė.

Pasakojimai, nuotraukos lydėjo moteris nuo vaikystės. Tam, kad išliktų gyvi, tremtiniai iš velėnos, samanų ir medienos statėsi jurtas. Vėliau jas uždengdavo šlapiu sniegu, kuris virsdavo ledu.

Kai trėmė jų senelius, tai moterų tėvai dar buvo 13–14 metų vaikai. Tikėdamos, kad savo atvykimu prisideda prie lapteviečių atminimo išsaugojimo jos kasmet atvažiuoja į brolijos rengiamą susitikimą.

Esu suglumusi ir labai pagerbta gaudama šitą įvertinimą būtent iš šios bendruomenės.

„Kaip išgyveno? Mama, kuriai per 90 metų, neseniai kalbėjo, kad pati nesupranta kaip. Čia nesuvokiama. Labai daug mirė pirmą žiemą. Juos išmetė ledo saloje be nieko. Jie turėjo kurtis ir kažkaip sugalvoti kaip išgyventi žiemą. Gaudė Lenoje plaukiančius medžius, barža atplukdė kažkiek plytų ir statėsi jurtas. Iš metalinių bačkų darėsi pečiukus ir taip kažkiek šildėsi“, – pasakojimų nuotrupomis dalinosi moterys.

Dvi antklodė – buvo visas artimųjų turimas bagažas ledo saloje. Temperatūra krisdavo iki minus 40 laipsnių. Pirmą žiemą ir pragulėjo ant narų po tomis antklodėmis.   

„Vienintelis paaiškinimas kaip jie ten išgyveno – tai begalinė vidinė jėga. Kurie pasidavė, palūžo – mirė“, – kalbėjo tremtinių dukros.

Kertiniai ramsčiai

Nuo 1992-ųjų  į Lietuvos liaudies buities muziejuje vykstantį lapteviečių susitikimą seserys Elzė ir Anelė Pranskaitytės šiais metais atvyko kiek kita nuotaika nei anksčiau.

Praėjusiai metais mirė merginų močiutė, kuriai buvo vieneri, kai patyrė tremtinės dalią. Tad pagrindinis tikslas šiuo atvažiavimu – pagerbti močiutės atminimą. „Be to čia suvažiuoja visa šeima, tai gaunasi kaip ir šeimos susitikimas“, – merginos juokavo, kad čia apylinkėse aplink muziejuje stovinčią jurtą ir užaugo. Kasmetinių lapteviečių susirinkimų metu čia buvo jų žaidimų aikštelė.

Užaugusios tremtinių palikuonių šeimoje merginos nesistebi išgyvenusiųjų stiprybe ir vidine jėga. „Jie neturėjo kito pasirinkimo. Manau, kad padėjo ir šeimos aspektas, kai turi prižiūrėti brolius, seses, tėvus tai ir padeda išlaikyti norą gyventi“, – mintimis dalinosi merginos.

Lapteviečių brolija kertiniais išgyvenimo ramsčiais įvardija – meilę tėvynei, šeimos branginimą, bendrystę ir tikėjimą.

Žmogiškumo įrodymas

Lapteviečių brolijos sprendimu Dalios Grinkevičiūtės medalis už drąsą ir ryžtą, ginant pamatines vertybes – tiesą ir laisvę, įteiktas į susitikimą atvykusiai Vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei.

Laimučio Brundzos nuotr.

„Esu suglumusi ir labai pagerbta gaudama šitą įvertinimą būtent iš šios bendruomenės“, – susijudinimo neslėpė premjerė.

Ji prakalbo apie žodžių svarbą ir reikšmę. Prisiminė, kai ekonominės krizės metu prieš 13 metų stojusi prie Finansų ministerijos vairo priėmė nepopuliarius sprendimus ir neslėpė pergyvenimo dėl to. Būtent iš lapteviečių bendruomenės išgirdo, kad krizė ar problema yra tada kai plaukai prišąlą prie lovos dėl šalčio, kai šalia nuo bado miršta artimas ir nieko negali padaryti. Visa kita tėra laikini nepatogumai.

„Būsime tuo ir esame tuo kuo patys pasirinksime būti. Jeigu patys pasirinksime būti tėvyne, tiesa, tai tokie ir būsime“, – pagarbą lapteviečiams atidavė I.Šimonytė.

Medaliu už istorinės atminties įamžinimo darbus apdovanotas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius. O į susitikimą atvykęs Aukščiausiosios tarybos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis pareiškė: „Kol būsiu – visada ateisiu“.

Lapteviečiai kaip niekas kitas savo kailiu patyrę rūsčią golgotą geriau nei kas kitas gali įsivaizduoti ir nujausti šiandienos situacijos tragizmą ir trapumą dėl Ukrainoje vykstančio karo.

„Šėtono jėga dabar bando pasauliui primesti savo blogį, – Rusijos poziciją apibūdino profesorius. – Dabar – ne pokaris, dabar – karas“. Profesorius pašiepė kai kurių šalių vadovų pastangas kalbėtis su šėtonu. Esą tai neduos jokios naudos, nes šėtonas nesupranta žmonių kalbos.

O masiniai trėmimai – amžinas Lietuvos kančios ženklas, tremtiniai – gyvas nesunaikinamo žmogiškumo įrodymas.

Lapteviečių susitikime taip pat paminėtos 95-osios gydytojos ir rašytojos, savo prisiminimus aprašiusios knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Dalios Grinkevičiūtės gimimo metinės, kuri 1941 metais su šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą, vėliau į Trofimovską Jakutijos šiaurėje.