Pasigirdo kalbų, kad keisis muziejaus statusas. Kultūros ministerijos vadovai užsimena: jų netenkina dabartinė muziejaus veikla.

"Kauno diena" rašė, kad daugelio nacionalinių ir valstybinių muziejų vadovų konkursai įvyko kovo–balandžio mėnesiais. Konkursai rengti po to, kai kovo 1 d. baigėsi ankstesnių direktorių kadencija. Penkiolikai muziejų vadovauja naujai penkerių metų kadencijai išrinkti direktoriai, tačiau vienam seniausių veikiančių šalies muziejų – Lietuvos švietimo istorijos muziejui – ketvirtas mėnuo iš eilės vadovauja laikinoji direktorė.

"Buvo paskelbtas ir Lietuvos švietimo istorijos muziejaus direktoriaus konkursas, bet praėjus kelioms dienoms ministerija jį atšaukė dėl neva nesutvarkytų muziejaus nuostatų, kurių pati ministerija nepatvirtina jau keletą metų. Sklando gandai, kad ministerija planuoja muziejų perleisti kuriam nors Lietuvoje veikiančiam universitetui ar LR švietimo ministerijai. Kyla klausimas: ar tarpukariu įsteigtas muziejus, saugantis Lietuvos švietimo istorijos raidą atspindinčius etapus, išliks, ar bus sunaikintas nesulaukęs 100-ojo gimtadienio?" – rašoma redakciją pasiekusiame laiške.

Kyla klausimas: ar tarpukariu įsteigtas muziejus, saugantis Lietuvos švietimo istorijos raidą atspindinčius etapus, išliks, ar bus sunaikintas nesulaukęs 100-ojo gimtadienio?

Šiai įstaigai laikinai vadovaujanti muziejaus Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Vita Smalskytė teigė, kad konkurso nutraukimo priežastys muziejaus darbuotojams nebuvo įvardytos. "Dėl ko konkursas buvo sustabdytas, mums tiesiogiai nebuvo pasakyta. Pasiskambinus į ministeriją, mums tik pasakė, kad sustabdytas. Priežasčių nepaaiškino."

Pasiteiravus, ar ji pati sustabdytame konkurse dalyvavo, laikinoji direktorė tikino, kad dalyvauti konkurse buvo beveik neįmanoma: "Po dviejų trijų dienų nuo paskelbimo jis buvo sustabdytas. Fiziškai nebuvo įmanoma suspėti dalyvauti."

V.Smalskytė patvirtino esant kalbų apie tai, kad ministerija ruošiasi muziejų perleisti kitam juridiniam asmeniui: "Iš lūpų į lūpas tokios kalbos vaikšto, improvizacijų yra visokiausių. Kaip bus iš tiesų, nežinome. Birželio pabaigoje važiuosime į Kultūros ministeriją. Esame kviečiami pokalbio, gal tada kas paaiškės", – užsiminė laikinoji direktorė.

Pasiteiravus, ar nėra muziejui grėsmės, kai tokia situacija, prarasti pačiame miesto centre, Vytauto gatvėje, esančias patalpas, pašnekovė atsakė: "Šiuo klausimu nediskutuoju, nes nežinau, kas būtų, jeigu būtų."

Pareigas eina socialdemokratė

Muziejuje, kuriame apžvelgiama šalies švietimo raida, sukaupta per 55 tūkst. eksponatų. Seniausi jų siekia XVI a. Muziejuje įsteigta 17,5 etato, šiuo metu dirba 18 žmonių. Vis dėlto panašu, kad lankytojų gausa muziejus pasigirti negali. Darbo dienos popietę jame apsilankęs "Kauno dienos" fotografas nesutiko nė vieno lankytojo. Tačiau direktorė tikino, kad jų netrūksta: "Pernai planavome, kad sulauksime 12 tūkst. lankytojų, o apsilankė 14,5 tūkst. Šiemet planuojame, kad bus 18 tūkst. lankytojų." Bilietas į šį muziejų suaugusiesiems kainuoja 2 eurus, moksleiviams, studentams, senjorams – 1 eurą.

Lietuvos švietimo istorijos muziejus – vienas seniausių muziejų nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau laikinoji direktorė, užsiminusi, kad po kelerių metų muziejus švęs 100-metį, negalėjo pasakyti, nei kuriais metais muziejus įsteigtas, nei kiek metų šiuo metu muziejui yra. "Pasižiūrėkite muziejaus interneto svetainėje – ten viskas parašyta", – žurnalistei patarė V.Smalskytė.

Pasižiūrėjome – muziejus įkurtas 1922 m., šių metų lapkričio 18 d. švęs 97-ąjį gimtadienį. V.Smalskytė teisinosi šių datų nežinanti dėl to, kad muziejuje dirba neseniai. "Aš tik nuo praėjusių metų rugpjūčio čia dirbu. Tada pradėjau vadovauti muziejaus Lankytojų aptarnavimo skyriui", – aiškino laikinoji direktorė.

Anksčiau moteris vadovavo Kauno vaikų socializacijos centro Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriui.

V.Smalskytė – Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narė, buvusi šios partijos Kauno miesto skyriaus atsakingoji sekretorė. Su šios partijos sąrašu 2015 m. ji dalyvavo rinkimuose į Kauno miesto tarybą, tačiau išrinkta nebuvo. Šiuo metu ji priklauso LSDP Kauno miesto skyriaus tarybai.

Ieško sprendimų

Ar tiesa, kad Kultūros ministerija planuoja muziejų perleisti Švietimo ministerijai, kažkuriai aukštajai mokyklai ar kitam juridiniam asmeniui? Kokia šio muziejaus ateitis? Galbūt iš viso svarstoma jį naikinti? Šiuos klausimus pateikėme Kultūros ministerijai. Į juos atsakė viceministrė Ingrida Veliutė. "Kultūros ministerija rūpinasi pavaldžiomis įstaigomis ir siekia, kad respublikiniai muziejai būtų prieinami kuo platesnėms tikslinėms auditorijoms. Pastaruoju metu Lietuvos švietimo istorijos muziejus negalėjo pasigirti gausiu lankytojų srautu, todėl ieškoma patrauklesnių ir inovatyvių muziejaus veiklos plėtojimo galimybių bei naujų efektyvių partnerysčių, – teigė I.Veliutė. – Į šį procesą stengiamasi įtraukti ir laikinąją muziejaus vadovę bei darbuotojų kolektyvą, prašant idėjų dėl galimos muziejaus vizijos. Dėl šių priežasčių užtruko ir muziejaus nuostatų keitimas bei naujo vadovo konkurso skelbimas, tačiau dabartinė vadovė turi visus įgaliojimus aktyvinti muziejaus veiklas ir bendradarbiauti su Kultūros ministerija. Suprasdami muziejaus veiklos krypties svarbą ir fondų išskirtinumą, artimiausiu metu tikimės surasti visoms šalims optimalius sprendimus ir suaktyvinti muziejaus veiklas."

Lankytojų gausa muziejus pasigirti negali.

Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėjos Janos Mikulevič teigimu, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus nuostatai šiuo metu yra atnaujinami. "Juos patvirtinus, bus skelbiamas konkursas Lietuvos švietimo istorijos muziejaus vadovo pareigoms užimti. Planuojama konkurso paskelbimo data – rugsėjo mėnuo", – preliminarią datą įvardijo ministerijos atstovė.

Vienas seniausių muziejų

Lietuvos švietimo istorijos muziejus – vienas seniausių muziejų nepriklausomoje Lietuvoje. Senesni tik Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus.

Švietimo ministerija, matydama sudėtingą tuomečių mokytojų padėtį ir mokymo priemonių trūkumą, 1922 m. surengė mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių parodą pradinėje mokykloje Prezidento gatvėje. Paroda turėjo didžiulį pasisekimą, todėl buvo nutarta jos pagrindu organizuoti nuolatinę mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių ekspoziciją. Miesto burmistras Jonas Vileišis pasirašė įsakymą dėl Vinco Ruzgo paskyrimo būsimo muziejaus direktoriumi ir paskyrė kuklius tris kambarius Laisvės al. 12.

1922 m. lapkričio 18 d. įvyko oficialus muziejaus atidarymas. 1923 m. muziejus buvo perkeltas į erdvesnes uždaryto restorano patalpas Prezidento g. 2. Tačiau ir šios patalpos muziejaus netenkino. 1925 m. pradžioje miesto valdžia išnuomojo Pedagoginiam muziejui ir centrinės bibliotekos skaityklai jau tinkamesnes, muziejaus reikmėms pritaikytas patalpas Laisvės al. 24. Praėjus vos metams nuo muziejaus įkūrimo, muziejus jau turėjo šiuos skyrius: 1) Pedagogikos, 2) Negyvosios ir gyvosios gamtos, anatomijos ir fiziologijos, 3) Kraštotyros, geografijos, istorijos, 4) Matematikos, 5) Darbinio mokymo ir grafikos, 6) Rankdarbių. Nehumanitarinį muziejaus profilį patvirtina ir prie jo veikę du būreliai: kraštotyros ir gamtamokslinis. 1937–1940 m. muziejuje veikė ir Egiptologijos skyrius, kuriame buvo eksponuojami egiptologijos pradininkės Lietuvoje Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės deponuota Amono Ra šokėjos, gimusios 945 m. pr. m. e. mumija, kaukės ir kiti eksponatai. 1940 m. šie eksponatai perduoti saugoti M.K.Čiurlionio dailės muziejui.

Muziejuje buvo ir gyvosios gamtos kampelis, kuriame buvo auginamos retos kambarinės gėlės, šilkaverpiai, terariumuose – voveraitės, vėžiai, ropliai, akvariumuose – kelių rūšių žuvys ir kita. Šis kampelis itin viliodavo vaikus.

Nuo 1924 m. muziejus kas antri metai organizuodavo mokytojų ir mokinių darbų parodas, kurių tikslas – pasidalyti gerąja patirtimi. Kas dveji metai muziejus rengdavo ir spaudos apžvalgas-parodas. Parodose vykdavo leidėjų, autorių, skaitytojų susitikimai, konferencijos.

Pedagoginiame muziejuje su pertraukomis veikė vaizdinių mokymo priemonių gamybos dirbtuvės.

Muziejus turėjo kartono, knygrišystės, medžio ir metalo darbų įrankių komplektus, kuriuos naudodavo organizuojant pradinių mokyklų mokytojams trumpalaikius darbelių kursus.

Vokiečių okupacijos metais muziejus buvo uždarytas, o jo eksponatai išslapstyti. Dalis eksponatų ir visas archyvas žuvo. Po karo muziejus ilgą laiką veikė kaip metodinis kabinetas prie Kauno miesto liaudies švietimo skyriaus, kuriam vadovavo V.Ruzgas. 1958 m. Pedagoginis muziejus reorganizuotas į Respublikinį pedagoginį muziejų. Jam suteiktos dar prieš karą buvusios patalpos Laisvės al. 24. 1979 m. muziejus persikėlė į naujas patalpas Žaliakalnyje, Žemaičių g. 85, specialiai pritaikytas muziejaus reikmėms. 1986 m. muziejaus direktoriaus Jono Bielskio iniciatyva įrengta nuosekli, istorinė, mokslinė ekspozicija.

2000 m. muziejus vėl persikraustė į buvusios profesinės mokyklos patalpas Vytauto pr. 52.

Šiuo metu interaktyvios ekspozicijos supažindina lankytoją su švietimo raida Lietuvoje nuo pirmosios mokyklos prie Vilniaus katedros paminėjimo 1397 m. iki 1990 m.

2011 m. muziejui grąžintas respublikinio muziejaus statusas, suteiktas Lietuvos švietimo istorijos muziejaus pavadinimas. Muziejaus steigėjo funkcijas vykdo Kultūros ministerija.