Vidurvasario bandymas

Kauno ledo arena šią liepą pažymėjo savo 40-metį. Tada, 1976-aisiais, tai nebuvo uždara arena. Kauno radijo gamyklos dirbtinio ledo aikštė pradžioje buvo be sienų ir be stogo. Jos atidarymas buvo vadinamas bandomuoju, o ceremonijoje nedalyvavo valdžios atstovai. Organizatoriai būgštavo, kad ledo šaldymo kompresoriai gali neatlaikyti apkrovų ir nutiks nelaimė.

Šiltą vidurvasario dieną čiuožykla buvo atverta 7 val. ryto, o po poros valandų ledo aikštelę dengė vandens balos – kompresoriai neįveikė 40 laipsnių ledo ir atmosferos temperatūrų skirtumų. Čiuožykla iškart buvo uždaryta ir atsidarė tik spalio mėnesį, kai atvėso orai.

"Buvo skubama, nes norėjome ir išbandyti, kaip dirbtinio ledo čiuožykla veiks vasarą, ir norėjome būti pirmi. Juk tais metais buvo statomi Elektrėnų ledo rūmai, tad norėjome juos aplenkti", – Kauno ledo arenos pirmtakės atsiradimo dienas prisimena Lietuvos čiuožimo federacijos (LČF) prezidentė, dailiojo čiuožimo trenerė Lilija Vanagienė.

Tada, prieš trejus metus, baigusi sportininkės karjerą, daugkartinė Lietuvos čempionė L.Vanagienė jau augino sūnų Povilą.

L.Vanagienės tėvas Algirdas Žalys, tais laikais dirbęs Kauno radijo gamykloje, buvo pagrindinis dirbtinio ledo čiuožyklos Kaune atsiradimo iniciatorius. "Nepastačiau čiuožyklos dukrai, pastatysiu anūkui", – ryžtingai anais laikais yra pareiškęs A.Žalys.

Atsiliko nuo latvių ir estų

Trenerė Marija Daugėlaitė ir A.Žalys Kaune buvo įkūrę visuomeninę čiuožimo mokyklą. Iki 1976 m. Kaune šaltuoju laikotarpiu veikė apie 70 atvirų natūralaus ledo čiuožyklų. Lietuviai šiuo aspektu atsiliko nuo kaimynų latvių ir estų, kurie jau turėjo dirbtinio ledo čiuožyklas.

Pasak L.Vanagienės, visa jų šeima buvo labai sportiška: brolis buvo šuolininkas į aukštį, pirmasis peršokęs 2 m kartelę, tėtis mėgėjiškai užsiėmė įvairiomis sporto šakomis, o dukrai laimint šalies čempionatus vis daugiau dėmesio ėmė skirti dailiajam čiuožimui.

"Dar kai aš sportavau, tėtis aiškinosi dirbtinio ledo čiuožyklos įrengimo galimybes. Tada nespėjo, tačiau dėjo visas pastangas, suagitavo daug Kauno miesto įmonių ir taip 1976-aisiais atsidarė "suneštinė" čiuožykla, pastatyta beveik be lėšų, be projekto, bet turint daug entuziazmo. Ji vėliau vis lipdėsi ir didėjo it kregždės lizdas", – pasakojo L.Vanagienė.

Čiuožykla – vietoje treko

Idėja įrengti dirbtinio ledo čiuožyklą dabartinėje P.Vileišio aikštėje kilo dar 1968 m., tačiau dėl įvairių nesutarimų darbai nebuvo pradėti, o būsimų statybų vietoje rūdijo į krūvas sumesti kilometrai vamzdžių.

Jau anksčiau šioje vietoje buvo numatyta įrengti radijo gamyklos dviračių treką, šiuo tikslu jau buvo pradėtas vežti gruntas, tačiau čiuožimo mėgėjų džiaugsmui, treko darbams sustojus, jam skirtoje vietoje iškilo čiuožykla, vėliau palaipsniui virtusi Ledo arena.