Quantcast

Šiuolaikinis menininkas turi būti Dievo pabučiuotas

"Labai myliu savo žmoną. Nežinau, kodėl man taip gyvenime pasisekė, kad gavau tokią dovaną", – ko gero, tokių žodžių iš vyro lauktume per jubiliejų ar bent jau šventinę vakarienę, sakant tostą svečių akivaizdoje. Tačiau tą rytą teatre nebuvo nei režisūros, nei vaidybos. Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. režisierius Kęstutis Jakštas ir jo žmona aktorė Viktorija Streiča atsivėrė nuogo pokalbio ir tik po jo prisipažino: "Dėl ko mes taip baiminamės duoti interviu? Kad neperskaitytų to, kas nesi, – kad perskaitytų tavo esmę."

Apie namų darbus

Ne, tai ne apie buitį, nors ir apie ją kalbėsimės. Namų darbais kalbėdamiesi vadinome tai, ko žiūrovas nemato ir, ko gero, nė nenutuokia. "Ne išėjimas į sceną yra svarbiausias teatre. Svarbiausi ir sunkiausi yra paruošiamieji spektaklio darbai, kurių niekas nemato", – teigia aštuntus metus teatro vyriausiojo režisieriaus pareigas einantis K.Jakštas.

Užtenka prisiminti šiųmetę premjerą – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui pastatytą nacionalinę operą "Radvila Perkūnas", kurios repeticijoms ruoštasi metus! Ir dabar ant režisieriaus darbo stalo stovi scenografijos maketas – rengiamasi rudenį vyksiančiai premjerai, kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklo "Džekilas ir Haidas" pastatymui.

"Tai lydi didžiuliai darbai: pažodinis, meninis vertimai, muzikos įsisavinimas, pasiruošimas drauge su dirigentu, dailininkais, – anaiptol ne viską išvardija spektaklio statytojas. – Po visų šių darbų tu turi stoti prieš artistus 100 proc. viską žinodamas. Keisti nepavykusių scenų vėliau neturėsi teisės. Tai dramos spektaklyje yra penki ar dešimt aktorių, čia – 70. Ir jei suklysi tu, tai kainuos daug nervų ir pastangų jiems."

K.Jakštas nesigėdija prisipažinti – iki šiol į repeticijas ateina drebančiomis iš jaudulio rankomis. Pakelti atsakomybės naštą mokėsi iš pačių geriausių mokytojų: Eimunto Nekrošiaus, kurso vadovo Jono Vaitkaus. O dabar pats tapo mokytoju pernai kaip režisierei debiutavusiai žmonai.

Apie barikados puses

Operetė "Misteris X" – pirmasis režisūrinis V.Streičos darbas. Ankstesnį sezoną ji buvo miuziklo "Adamsų šeimynėlė" antroji režisierė, talkino savo vyrui, spektaklio meno vadovui.

"Pabuvusi ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje, dabar suprantu, kad matymas iš aktoriaus pozicijų yra niekinis. Būdamas artistu negali suvokti, kokių pastangų reikalauja režisieriaus darbas", – prisipažįsta Kauno muzikinio teatro miuziklų žvaigždė, aukščiausią teatro įvertinimą Auksinį scenos kryžių pelniusi V.Streiča.

"Labai gražiai Viktorija, grįžusi namo po "Misterio X" premjeros, pasakė: aš atsiprašau už viską, ką esu tau pasakiusi iš scenos repetuojant kaip artistė, – šypsosi K.Jakštas ir prisipažįsta pats būdavęs nekantrus. – Žinodamas, ko noriu, primygtinai reikalaudavau, gal ir nelabai girdėdamas kitų nuomonę. Bet pamažu tu pradedi suprasti: jeigu nori nenumirti statydamas spektaklį, turi rasti būdų, kaip atrakinti artistus."

Atrakinti režisieriaus kalba reiškia padėti artistui suvokti, kad jis pats nuėjo tą kelią. Kalbant, įrodinėjant, argumentuojant, aktorius pradeda kurti, o ne prieštarauti tam, kas yra sugalvota. "Tik vėl – dirbi ne su vienu ar dviem aktoriais. Solistai, choristai, baleto artistai – tai minia. Kol vieną atrakini, kitas, žiūrėk, užsirakina. Taip ir vaikštai kaip šv. Petras, ir atrakinėji", – juokiasi teatro vyr.režisierius.

"Kadangi aš, prisižiūrėjusi Kęsto totalitarinio režimo, labai norėjau įrodyti, kad režisūroje įmanoma kitomis priemonėmis tai padaryti, – atveria savo eksperimentų laboratoriją neseniai debiutavusi režisierė V.Streiča. – Aišku, tiesa yra kažkur per vidurį. Aš galbūt per minkšta, bet tą diplomatiją ir moterišką švelnumą kolegos palankiai įvertino."

Tas vidurys – suvokimas, kad geriausia dirbti abiem kartu, kaip buvo statant "Adamsų šeimynėlę". "Mėnesį dirbau viena, paskui Kęstutis prisijungė. Ko aš nebūčiau padariusi viena, jis viską įvykdė iki galo. Taip ir buvo įvardyta: aš – režisierė, Kęstutis – meno vadovas. Kai stačiau "Misterį X", man tikrai pritrūko vyriškos potencijos", – juokiasi V.Streiča, visus savo gyvenimo metus praleidusi šalia režisieriaus: pirmiausia – tėčio Janio Streičos, dabar – vyro.

Tandemu su K.Jakštu dirbs ir statant "Džekilą ir Haidą". "Nutarėme, kad Vika eis pirmuosius žingsnius. Aš esu pavargęs nuo etiudinio pradžiamokslio, o Viktorija labai mėgsta artistus apšiltinti, paruošti. Tas mūsų pingpongas, net ir dabar, sėdant prie medžiagos ir ieškant tikslaus sakinio, pasiteisina: vienodai jaučiame, iškart apčiuopiame, kas negerai", – džiaugiasi patikima partneryste teatro vyr.režiserius.

Apie laiko badą

Suprantu, kad tai ne pajuokavimas, nors paklausus apie darbus K.Jakštas nusijuokia: "Jums laikraščio neužteks visus surašyti." Ko gero, kiekvieno iš sutuoktinių darbams reikėtų po laikraštį. Spektakliai, koncertai, vaidmenys televizijos serialuose, renginių režisavimas ir vedimas – tai tik eskizas to, kas praryja beveik 24 paros valandas.

Pervargę nuo gyvenimo tempo mes supratome tiesą – šeima svarbiau už viską, todėl ir mokomės pasakyti "ne" daugeliui antraeilių dalykų.

"Įsėdę į mašiną, kad ir kur važiuotume, mes iškart pradedame dirbti: tartis, diskutuoti, derinti... Net ir vėliausią vakarą grįžę namo dar kalbamės apie darbus", – atveria anaiptol ne romantišką kasdienybę sutuoktiniai.

Begalinis laiko trūkumas, kaip lazda, turi dvi puses. Iš vienos, jautiesi apvagiantis vienas kitą ir svarbiausia – vaiką, iš kitos – pradedi labai vertinti ir branginti buvimą kartu. "Pervargę nuo gyvenimo tempo mes supratome tiesą – šeima svarbiau už viską, todėl ir mokomės pasakyti "ne" daugeliui antraeilių dalykų", – sako V.Streiča.

Kai yra toks darbų maratonas ir bendrų darbų režimas, labai svarbu turėti savo asmeninę erdvę. "Aš ryte turiu valandą ar dvi sau. Man to pabuvimo su savimi užtenka, kad įsikraučiau visai dienai", – savąjį receptą atskleidžia Viktorija. Kęstutis skuba papildyti: "Kodėl nepasakai, kad tavo rytas prasideda prieš šešias? Tik padarius mankštą, išruošus mus su dukra į mokyklą, ir lieka ta valanda ar dvi."

O pats kur įsikrauna? "Aš gal išsitaškau kituose rūpesčiuose, be to, yra ir buitinis gyvenimas, o, kiek čia galimybių išsikrauti, – juokiasi šeimos galva ir dalijasi džiugia naujiena: – Pasiryžome bazinę stovyklą kurti Kaune, a.a. tėvuko statytame name. Remontuojamės, todėl dabar gyvename apsidangstę plastikiniais maišeliais, dulkėse ir chaose."

Nežinantiesiems reikėtų patikslinti, kas ta bazinė stovykla. Mat Viktorija, garsaus latvių aktoriaus, kino ir teatro režisieriaus J.Streičos dukra, Rygą išmainė į Vilnių, Vilnių – į Kauną. O kaunietį nuo gimimo K.Jakštą aktorystė buvo ilgam prikausčiusi sostinėje. Tapęs Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr.režisieriumi ir sukūręs šeimą su šio teatro artiste, inkarą nuleido gimtajame mieste.

Apie valdžios eksperimentus

Kada remontą, kurį Viktorija vadina minų lauku, vainikuos pabaigtuvės? "Niekas nežino, – nuoširdžiai gūžteli pečiais K.Jakštas. – Aš ne agurkinis, greitai pinigų nemoku užsidirbti. O dorai užsidirbti pinigus reikia ilgo laiko. Kartais tikrai pavydžiu, kai gera kirpėja gali leisti sau didžiulę prabangą, bet kai matau, kad dvylika valandų kraujagysles operuojantis medikas negali sau leisti normalios buities, nieko nebesuprantu. Gink Dieve, kad čia ne nusiskundimai, tiesiog kitaip pradėjau vertinti daugelį dalykų."

Kitaip – ne blogiau ar pesimistiškiau. Tolesni menininko samprotavimai – akmuo ir į žurnalistų daržą: "Aš negalėjau suvokti, kad dar yra dorų žmonių, nes visa žiniasklaida kalba tik apie blogus, ir tuomet pradedi galvoti, kad beveik visa tauta yra tokia. Ir tada susitinku su jaunais žmonėmis, kurie po dvylika keturiolika valandų per parą dirba, neina vogti, nebėga į užsienį. Kodėl nekalbame apie juos, kodėl nerodome kaip pavyzdžio?"

Neseniai Kęstutis su Viktorija lankė visus giminės kapelius. Jautrus menininko žvilgsnis fiksuoja paralelę: "Ant kai kurių antkapių iškaltos datos rodo, kad žmonės gyveno baudžiavos laikais. Tik man tas baudžiavos laikmetis atrodo taip arti... – liūdnai pastebi režisierius. – Baudžiavos laikais žmogus šešias dienas dirbo ponui, septintą – sau. Ir mes šiandien vakstybei-ponui atiduodame šešias dienas su visais mokesčiais, o septintąją paknopstom lekiam šiek tiek apsitvarkyti savo buitį. Jeigu dirbi sąžiningai, jeigu laikaisi visų taisyklių, tu neužgyvensi gerovės. O tie, kurie nesilaiko, gal ir atsėdės trejus metelius vietoj 25-erių, bet toliau maudysis piniguose."

K.Jakštas prisipažįsta vis dažniau susimąstantis apie valstybę, ir kuo labiau galvoja, tuo didesnis raudonas klaustukas formuojasi: "Man tiek metų, kad tikrai mažiau liko, negu gyvenau. Mano gyvenimas nėra amžinas, todėl ir klausiu: kas duoda kažkam teisę eksperimentuoti su mano gyvenimu, kažką leidžiant ar draudžiant? Jūs turite leisti normaliai gyventi – neeksperimentuokit, mes ne gyvuliai. Su mumis tik Dievas gali daryti eksperimentus, o jūs – ne dievai", – skiria karčius žodžius kas kadenciją vis labiau nuviliančiai valdžiai.

Režisierius išveda paralelę: jeigu statant spektaklį reikia tiek daug kruopštaus pasirengimo, apskaičiavimo, pasitikrinimo, kodėl tokie svarbūs visai šaliai sprendimai priimami spontaniškai, neatlikus tokio paties namų darbo?

Apie meilės vaisių

Išeitį, kaip pagerinti mūsų visų gyvenimą, surado V.Streičos ir K.Jakšto dešimties metų dukra Dominyka. Prieš keletą dienų ji parašė pjesę, savo gebėjimu užčiuopti ne pagal amžių brandžius dalykus priblokšdama net ir daugybę scenarijų per rankas perleidusius tėvus.

Jeigu į tą vaiką sudėta ir manęs, ir mano žmonos, tai, patikėkit manim, ten toks sprogmuo užtaisytas...

"Mergaitė suranda laikrodį, nukeliantį atgal į praeitį, ir išvaduoja pasaulį nuo baisių istorinių asmenybių. Padedant geriems žmonėms, tie blogiukai permetami į ankstyvuosius laikus, kur lieka gyventi tarp tokių pat baisių žvėrių", – trumpai perpasakoja pjesės "Laikas atgal" fabulą Dominykos mama.

Jaunoji autorė nustebino ir senelį: kai močiutė išvertė atsiųstą pjesę, jis iškart įžvelgė talento jėgą ir sumanymo polėkį. "Kai atsidursime kaime, senelis būtinai ką nors sugalvos, – kaip režisierius režisierių supranta K.Jakštas. O kaip tėvas irgi nesistebi: – Mūsų duktė yra mūsų meilės vaisius, sudėtingas vaisius, reikia pripažinti. Jeigu į tą vaiką sudėta ir manęs, ir mano žmonos, tai, patikėkit manim, ten toks sprogmuo užtaisytas..."

Viktorijos akyse užsidega kiekvienai mamai labai pažįstama meilės ir savigraužos kibirkštėlė: "Ji yra labai nukentėjusi nuo tėvų profesijos. Ką reiškia abu tėvai teatralai? Tai vakarai, praleisti arba be tėvų, arba teatro užkulisiuose. Tai vaiko pasirodymai, tėvų susirinkimai be tėvų, tai praleisti būrelių užsiėmimai, nes tėvams nebuvo kada į juos nuvežti."

Pertariu geliančios savigraužos monologą: juk Viktorija kaip aktorė debiutavo būdama vos metukų, trejų jau vaidino tėčio režisuotame filme "Svetimos aistros", o už blogus pažymius visas rudens atostogas kasdien turėdavo eiti į teatrą... Tad gal ne taip jau ir blogai menininkų šeimoje šitaip "nuskriausti" vaiką? "Ne, aš turėjau pasiaukojančią mamą, – kategoriškai užginčija V.Streiča. – Ji visą savo gyvenimą paskyrė mano auklėjimui. Be darbo, visas kitas laikas buvo skirtas man. Aš nė arti prie jos negaliu atsistoti, esu tik mamos šešėlis."

Nebediskutuojam toliau, nes bet kokius argumentus ant pečių paguldytų faktas, kad Dominyka yra tikrų tikriausias mamos vaikas.

Apie laiką

Ar ir iš šalies žvelgiant atrodo, kad Kauno valstybinis muzikinis teatras dabar gyvena pačius geriausius laikus: spektakliai rodomi sausakimšoje salėje, premjeros viena už kitą labiau giriamos.

"Teatro gerieji laikai dėl to, kad labai stiprios trupės – orkestras, baletas, choras, artistai labai aukšto lygio, tai lemia spektaklių kokybę. Nenubraukčiau ir mūsų indėlio – teatro vadovo Benjamino Želvio, pavaduotojo Rimo Lekavičiaus, vyr.dirigento Jono Janulevičiaus, savo. Mes, kaip tie chuliganai, susėdę kabinete išsipykstame, išsiplūstame – galime tai daryti atvirai, be jokių hierarchijų, kas čia vadas, o kas turi paklusti. Tose kelionėse, kaip aš vadinu diskusijas, ateinama iki geriausių sprendimų", – džiaugiasi kolektyviniu darbu vyr. režisierius.

Ir kolektyvas jaučia, kai vadovai arti. K.Jakštas stengiasi po spektaklių kiekvienam paspausti ranką, padėkodamas už darbą, ir džiaugiamės, kad jau nebešykštima gero žodžio vieni kitiems.

O kokias mūsų ydas, blogybes, kaip pagal Dominykos scenarijų, Kęstutis ir Viktorija nukeltų į žvėrių laikus – eliminuotų iš mūsų gyvenimo?

"Apie tai kalbės ir mūsų naujasis spektaklis, klausime, ar įmanoma eliminuoti blogį. Spektaklio moralė – vis dėlto negalima, nes tokia yra Dievo ir pasaulio tvarka", – sako V.Streiča, kartu su vyru režisuojanti "Džekilą ir Haidą".

Kitąmet 40-metį pasitiksianti aktorė prisipažįsta išgyvenanti virsmo laikotarpį. "Ta gėrio ir blogio samprata su kiekvienu gyvenimo periodu keičiasi. Tu negali pasakyti, kad gera ar bloga yra tai, kas gera ar bloga tau atrodė prieš 20 metų. Galų gale yra tai, kas niekada nesikeičia, Dešimt Dievo įsakymų – tai civilizuoto pasaulio kanonas, kurio laikomės, kad nepasidarytume laukiniai ir išgyventume", – svarsto jauna moteris.

Ir užkrečiamai nusijuokia, kad iš namų jie jau eliminavo bėdas. "Juk jau nebesakai bėdos? – klausia žvelgdama į vyrą. – Nes kai mes susipažinome, tu sakydavai "pas mus šeimoj bėdos". Kokios? Bėda yra be sprendimo, o problema turi sprendimą. Kaip gerai, kad vienas optimistas šeimoje, kitas persimistas."

Kol įbedusi žvilgsnį laukiu paaiškinimo, kuris yra kuris, K.Jakštas iškart juokdamasis atsako į nebylų klausimą: " Aišku, kad optimistas esi tu. Mano diena prasideda nuo to: problema, problema, problema, kas jas išspręs?"

Kartą V.Streiča yra pasakiusi, kad šiuolaikinis menininkas, kad išgyventų, turi būti Dievo pabučiuotas. Atsisveikinu visa širdimi jausdama, kad tas bučinys palaimino Kęstučio ir Viktorijos gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nino

nino portretas
Ir kodel tie antra karta vede vyrai taip lenda i spauda su savo antrom pusem Man tai neinteligentiska ir net pasakyciau "neskanu" Taigi paziurekit kokie mes dabar laimingi

pagal

pagal portretas
šiuolaikinio meno kūrinius panašu kad juos kažkas pabučiavo, bet tai ne Dievas.

Daliwei

Daliwei portretas
Viktorija labai graži moteris, nuoširdžiai :)
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių