Vasarą, kai portalo kauno.diena.lt žurnalistai pirmą kartą kalbėjosi su Žydrūnu sulaukę prašymo padėti jam susirasti darbą, lemtingas susitikimas su kauniete vienoje Kauno senamiesčio gatvėje jau buvo įvykęs.

Tačiau tada 36-erių vyras jau ketverius metus gyveno apleistame apdegusio namo sandėliuke kone po atviru dangumi, pragyvenimui užsidirbdavo rinkdamas butelius iš konteinerių, o kartais ir prašydamas išmaldos. Tiesa, jei pasitaikydavo galimybė imtis nors ir trumpalaikių darbų, vyras į juos ranka taip pat nenumodavo – į gyvenimą kabinosi kaip įmanydamas, nors dažnu atveju ir jautėsi išnaudojamas darbdavių.

Susirasti pastovią veiklą gatvėje gyvenančiam Žydrūnui buvo sunku. Jei ir pavykdavo, esą labai trumpam, nes vadovus ar bendradarbius pasiekus žiniai apie tai, kad vienuolika metų jis praleido kalėjime už įvykdytą žmogžudystę, vyrą tiesiog atleisdavo esą nė neišklausę paaiškinimo.

Tačiau, kai jau atrodė, jog viskas prarasta, ir šviesesnis rytojus veikiausiai niekada neišauš, prie Žydrūno, tuomet rinkusio butelius iš konteinerio Kauno senamiestyje, stabtelėjo moteris.

Dabar mane supa geri žmonės, prieš kuriuos tikrai esu pasiruošęs nulenkti galvą, kad ištiesė pagalbos ranką, kurios niekada anksčiau niekas nebuvo ištiesęs.

Lemtingas susitikimas 

„Tądien M. Daukšos gatve skubėjau į mišias, tačiau mane sustabdė pro šalį ėjęs benamis, paprašęs pavaišinti jį cigarete. Pamenu, pradėjus kalbėtis, jis gerokai nustebino tuo, kad savo mintis žodžiais reiškė nestokodamas filosofinių įžvalgų. Nesuklysiu sakydama, jog daugelis tokio likimo žmonių linkę filosofuoti, bet Žydrūnas išsiskyrė tuo, kad kalbėdamasis ilgai žiūrėjo man į akis ir nieko neprašė tik tarstelėjo: „Kad tik tu žinotumei, kaip aš noriu gyventi, bet daugelis mane atstūmė dėl to, kad sėdėjau kalėjime. Abu tėvai jau mirę, o broliai ir seserys atsižadėję dėl praeities paklydimų“, – pirmojo pokalbio su benamiu detales prisiminė kaunietė.

Vyrui užsiminus apie savo kriminalinę praeitį, pašnekovė sakė pati tęsusi pokalbį ir pasidomėjusi, kaip viskas nutiko. Žydrūnas esą nesibodėjo ir drąsiai išklojo jai visas su nusikaltimu susijusias detales, kai tą lemtingą dieną, per Vėlines, padėjęs žmogui prekiauti žvakėmis ir šventais paveikslėliais, vėliau grįžo į jo butą pažadėtos vakarienės.

Kaip kaunietei pasakojo Žydrūnas, vakare viskas esą pasisuko netikėta linkme – namų šeimininkas paslapčia užrakinęs duris ir nešinas peiliu atėjo į kambarį bei pagrasino jį nužudyti, jei šis nesutiks su juo lytiškai santykiauti. Po to esą įvyko kraupiai pasibaigęs susistumdymas, nusiuntęs Žydrūną už grotų ilgiems metams. 

Laikėsi duoto pažado

„Išklausiusi jo pasakojimą ištiesiau dešimties eurų banknotą ir padavusi pinigus tarstelėjau: „Labai džiaugsiuosi, jei jų nepragersi, o išleisi maistui ar kažkam, kas tikrai reikalinga“. Po to mūsų pokalbis prasitęsė dar kelias minutes, o jam besibaigiant, Žydrūnas paprašė manęs, kad duočiau savo telefono numerį. Daviau jį su sąlygą, kad be reikalo man neskambinės, o verčiau kiekvienos savaitės penktadienį jam paskambinsiu aš“, – sakė kaunietė.

Pasak jos, Žydrūnas duoto žodžio laikėsi – be reikalo neskambindavo, o kaskart moteriai susisiekus, jis ne tik pasakodavo, kaip jam sekasi, bet ir rinkdavo čekius, kad įrodytų, jog tikrai deramai išleido visus jam duotus pinigus, kurių pašnekovė atviravo nepažįstamajam davusi dar ne kartą.

Didelis noras gyventi kitaip

„Didžiąją laiko dalį mūsų bendravimas tęsėsi nuotoliniu būdu. Tačiau sykį jis buvo atėjęs į mišias bažnyčioje, kur giedojau. Mačiau, kai jų metu Žydrūnas stebėjo moterį, už rankos vedžiojančią maždaug metukų mergaitę, ir apsiverkė. Priėjusi paklausiau: „Kodėl verkei?“ O jis atsakė: „galvoji, aš nenorėčiau taip pat būti tėvu?“. Jo ištartuose žodžiuose išgirdau didelį norą gyventi“ – pasakojo moteris.

Dažnai girdėdama detales iš Žydrūno kasdienybės būnant tarp kitų benamių, kur vyrauja nuolatinis išgėrinėjimas, bei jo nenorą būti pastarojoje terpėje, kaunietė pažadėjo padėti jaunam vyrui susirasti ir darbą, o kai tai pavyks, įleisti gyventi į seną ūkinį pastatą, stūksantį jos sklype.

Pakilo iš bedugnės

Regis, taip ir buvo likimo lemta, nes žadėtoje, nors ir kuklioje pastogėje jaunas vyras jau gyvena du mėnesius. Jam pavyko susirasti ir nuolatinį darbą, už kurį gauna atlygį.

„Dirbu jau tris mėnesius. Fakto iš savo praeities, kad esu sėdėjęs kalėjime, neslepiu. Tačiau, kaip įsitikinau, čia žmonėms svarbiausia ne juodos mano gyvenimo dėmės, o darbo rezultatai. Dabar mane supa geri žmonės, prieš kuriuos tikrai esu pasiruošęs nulenkti galvą, kad ištiesė pagalbos ranką, kurios niekada anksčiau niekas nebuvo ištiesęs“, – portalo kauno.diena.lt žurnalistams gruodžio pabaigoje atviravo Žydrūnas.

Už uždirbamus pinigus, sakė jis, kuria ne tik namų jaukumą, bet ir rūpinasi augintiniais – šunimi bei dviem triušiais. Šalia ūkinio pastato, kuriame dabar gyvena, jaunas vyras  pasipuošė net kalėdinę eglutę.

„Anksčiau jaučiausi esantis žmogus be vietos. Kai sėdėjau gatvėje, daugelis žmonių praeidavo pro šalį ir tiesiogine prasme spjaudavo man į veidą. Tačiau, nepaisant to, aš visada turėjau tikslą gyventi kitaip – turėti šiltus namus ir skanesnį kąsnį. Todėl nesilioviau kabintis į gyvenimą nagais ir dantimis. Žinoma, noriu tarti didelį ačiū sutiktai kaunietei ne tik už tai, kad davė man pastogę, bet ir už tai, kad reikiamu metu ji manimi patikėjo ir savo supratimu bei nuoširdžiu bendravimu ištraukė mane iš bedugnės. Dabar jaučiu, kad gyvenu!“ – su ašaromis akyse kalbėjo atsitiesti po gyvenimo negandų sugebėjęs vyras.