Quantcast

Šiltųjų kraštų pagunda: pasiduoti ar ne?

Dažnam mūsų žodis "atostogos" asocijuojasi su saule, šiluma. Pastarosios ypač pasigendame darganotą rudenį, žiemą ir mauname ja pasilepinti į šiltuosius kraštus. Tačiau ar tai sveika?

Kur geriau gyventi?

Lietuvos sporto universiteto Sporto mokslo ir inovacijų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas profesorius Marius Brazaitis, ne pirmus metus tiriantis šalčio ir karščio poveikį žmogui, žino, kad mūsų klimatas gyventojams pateikia nemažai iššūkių, su kuriais kūnas priverstas susidoroti. Iš dalies toks gebėjimo adaptuotis ugdymas mums yra naudingas, tačiau mokslininkas yra už bent trumpas atostogas šiltuose ir saulėtuose kraštuose, kai dienos mūsų šalyje tampa itin trumpos ir lietingos.

Mokslinių tyrimų, kad būtų galima spręsti, kur palankiau gyventi: gimtojoje, šaltesnėje ar šiltesnėje nei gimtoji šalyje, trūksta.

"Tačiau žinomi keli principiniai dalykai. Žiemos laikotarpiu, kai mažiau saulės, susiduriama su vitamino D gamybos organizme trūkumu, o nuo jo priklauso ir mūsų savijauta, sveikata, fizinis ir protinis darbingumas", – pristatė M.Brazaitis.

Vieno tyrimo metu vieniems kariams buvo duota papildomai vitamino D, kitiems – ne. Pastarieji jautė daugiau depresijos požymių, buvo mažiau fiziškai pajėgūs, apskritai prasčiau jautėsi. Vitaminas D atsakingas ir už kaulų bei visos griaučių ir raumenų sistemos būklę.

"Tikrai verta niūriuoju metų laiku savaitei ar dešimčiai dienų išvykti į saulėtą šalį. Tiek laiko užtektų, kad organizmas prisisotintų vitamino D, – jis gana greitai gaminasi. Gerai būtų ir slidinėjimo atostogos, pavyzdžiui, Italijoje, nes ten saulės – užtektinai", – dėstė M.Brazaitis.

Pabjuręs rudens oras, kai temperatūra netoli nulio ir drėgna, sukelia įvairių kvėpavimo sistemos problemų. Tokiomis sąlygomis gali būti išprovokuojamos lėtinės ligos.

"Kad tai pastebėtum, nereikia būti mokslininku. Pavyzdžiui, daugelis žmonių, kurie dirba pramoniniuose šaldytuvuose (kur šalta ir drėgna), ilgainiui suserga kvėpavimo sistemos ligomis. Jiems pakanka mažiausio oro pasikeitimo ir jau krenkščia, kaupiasi sekretas. Kitas dalykas – sąnarių problemos. Iš Norvegijos, Anglijos, dirbę šaldytuvuose, mūsų emigrantai grįžta sirgdami sąnarių ligomis", – apgailestavo profesorius ir pridūrė, kad, esant galimybei šaltuoju metų laiku išvažiuoti į šiltesnį klimatą, reikėtų ja pasinaudoti.

Beje, sausas, bet šiltas ar šaltas klimatas irgi nėra išeitis. Juk, pavyzdžiui, sergant bronchitu, bronchine astma, laringitu, kuris yra labai dažna vaikų liga, gydytojai rekomenduoja būtent šiltų garų inhaliacijas.

"Drėgmė lauke rudenį, žiemą ar pavasarį, kai temperatūra yra žema, kvėpavimo sistemą veikia vėsinamai. Atšalusios broncheolės atšildamos ima tinti, pradeda gamintis sekretas, išsivysto uždegimas. Kolegos į šiltus kraštus važiuoja ir rudenį, pavasarį. Su vaikais. Nesu girdėjęs, kad jiems būtų pablogėję", – sakė mokslininkas ir pridūrė, kad, grįžus į Lietuvą iš šiltų kraštų, vis dėlto reikėtų pasisaugoti – dėl staigios klimato kaitos neretai susergama kvėpavimo takų, peršalimo ligomis.

                                                      Marius Brazaitis/Laimio Steponavičiaus nuotr.

Žiemą – į tropikus

Idealiausios oro sąlygos poilsiui, anot M.Brazaičio, yra tos, kokio klimato žmogus yra labiausiai išsiilgęs, ko jam labiausiai reikia.

"Kitas dalykas – trukmė. Pavyzdžiui, karštis malonus tik savaitę–dešimt dienų. Po to jis pradeda varginti, alinti. Pietiečiai vasarą stengiasi pabėgti nuo karščio, renkasi vėsesnius kraštus. Tai evoliucinė elgsena: kai karšta – ieškai, kur vėsiau, kai šalta – renkiesi, kur šilčiau", – aiškino mokslininkas.

Komfortiška temperatūra organizmui yra maždaug 25 laipsniai šilumos. Kuo temperatūra kinta aukštyn arba žemyn, tuo organizmui reikia daugiau energinių pastangų, siekiant palaikyti normalią kūno temperatūrą ir kartu prisitaikyti.

M.Brazaitis neslėpė, kad, ryžusis kelionei į šiltuosius kraštus, didelis ir staigus temperatūrų pokytis organizmui sukelia stresą.

"Iš pradžių gali būti sunku. Širdis ima labiau plakti, gali svaigti galva. Tam reikėtų pasiruošti", – dėl situacijos, kai, pavyzdžiui, iš 20 laipsnių šalčio pakliūvama į 35 laipsnių karštį, perspėja profesorius.

Adaptuojantis prie karščio yra keli esminiai fiziologiniai rodikliai. Vienas jų – širdies susitraukimų dažnis. Antrasis – vidinė temperatūra. Trečiasis – prakaitavimo intensyvumas. Prisitaikydamas prie šilumos organizmas ima mažinti kūno temperatūrą ramybės būklėje, taip mažindamas terminį stresą ir atitolindamas perkaitimo riziką.

Šaltyje – sudėtingiau

Organizmui lengviau prisitaikyti prie karščio nei prie šalčio.

"Šilumoje kūnas patiria mažesnį fiziologinį stresą nei vėsumoje. Abiem atvejais stresas tuo didesnis, kuo didesnis temperatūros stimulas. Žmonės iš prigimties labiau mėgsta šilumą. Turime studentų iš Brazilijos. Jie teigė, kad iš pradžių atvykus į Kauną buvo tikras iššūkis priprasti prie lietuviškos oro temperatūros – visur buvo šalta", – pasakojo M.Brazaitis.

Greitoji adaptacija abiem atvejais trunka dvi tris dienas. Visiškai adaptuotis, kad visos organizmo sistemos galėtų dirbti maksimaliu pajėgumu, anot jo, reikia maždaug dviejų savaičių, jeigu šaltis pakeičiamas šiluma.

"Toks laikotarpis nustatytas moksliniais tyrimais. Priprasti prie šalčio gali užtrukti kiek ilgiau. Taip yra todėl, kad prisitaikymas prie karščio vyksta pagal vieną modelį, o prie šalčio, kalbant apie ilgalaikę, visišką adaptaciją, vyksta sudėtingiau", – aiškino mokslininkas.

Adaptacija prie šalčio yra labiau kompleksinė nei prie šilumos ir gali pasireikšti bent jau žinomais penkiais tipais, prie šilumos – tik vienu tipu, be to, adaptacija prie šalčio nėra taip gerai ištyrinėta ir suprasta, kaip prisitaikymas prie šilumos.

"Kurį kelią pasirinks organizmas, priklauso nuo jo individualių savybių ir šalčio stiprumo, tai yra stimulo. Šaltis gali būti aštrus, vidutinis arba lengvas", – dėstė pašnekovas.

Daugiausia organizmo energinių išteklių reikalauja prisitaikymas prie didelio šalčio, kai jis spaudžia esant drėgmei ir dar pučiant stipriam vėjui. Tokios sąlygos kelia didžiausią fiziologinį ir psichologinį stresą, nes drėgmė, šaltis ir vėjas kartu padidina šalčio skvarbą į vidinius kūno audinius nei kiekvienas veiksnys atskirai.

Reaguoja kaip į pavojų

Šaltis greičiau sukelia diskomfortą, kur kas nemalonesnius jausmus nei karštis, nes greičiau įsijungia stresiniai, gynybiniai mechanizmai.

"Šaltis iš pradžių veikia mūsų odoje esančius receptorius, nuo kurių nerviniais signalais keliaujama į galvos smegenų sritį,  atsakingą už kūno įprastinės temperatūros palaikymą, paleidžiami gynybiniai mechanizmai. Siaurėja paviršinės kraujagyslės, kad būtų kuo mažesni šilumos nuostoliai, prasideda raumenų drebulys ir aktyvinamas rudasis riebalinis audinys, taip didinami šilumos gamybos pajėgumai", – dėstė profesorius M.Brazaitis.

Kalbant apie sveiką gyvenseną dažnai užsimenama apie grūdinimąsi. Kaip temperatūrų pokyčiai veikia imunitetą?

"Yra mokslinių duomenų šia tema, tačiau jie nėra sistemingi ir neaišku, kaip grūdinimasis šaltu vandeniu veikia, pavyzdžiui, virusines ligas – gripą. Suserga net ir labai sveikai gyvenantys, besigrūdinantys, sportuojantys žmonės, bet, pastebėta, jie serga lengvesne forma. Iš mūsų tyrimų aišku, kad po grūdinimosi šaltis nesukelia stresinio-uždegiminio atsako, o tai ir yra imuninės sistemos atsparumas šalčiui, peršalimo ligoms", – dėstė M.Brazaitis.

Lengviau organizmo pakeliamas temperatūros pokytis priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis gyvenama, dirbama.

"Maždaug dešimties laipsnių pasislinkimas į vieną ar kitą pusę yra reikšminga riba. Dar svarbu, kaip arti esame maksimalių organizmo pakeliamos temperatūros ribų. Kuo oro temperatūra yra arčiau kūno temperatūros – 37 laipsnių, tuo organizmui sunkiau išgyventi, nes gali mažiau atiduoti sukauptos šilumos į aplinką. Jeigu išorė yra šiltesnė nei vidus, kūnas negali vėsintis. O kalbant apie šaltį, kiek jį gali toleruoti kūnas, priklauso nuo to, kiek sistemos yra pajėgios gaminti šilumą. 14 oC temperatūros vanduo vėsins kūną daug labiau, nei tokius nuostolius kūnas galės kompensuoti", – aiškino mokslininkas.

Gydymas šalčiu ir šiluma

M.Brazaičio nuomone, ir šalčio, ir šilumos terapija yra tikrai naudinga, ypač jas kaitaliojant.

Šalčio terapijos propaguotojai vardija, kad šalčiu efektyviai gydomas nuovargis, nugaros ir kaklo skausmai, depresija, nerimas, stiprinamas imunitetas, mažinami uždegimų procesai. Po krioterapijos procedūrų organizmas tampa atsparesnis stresui, lengviau ištveria didesnį fizinį krūvį, gerėja savijauta, odos būklė.

"Karštis irgi panašiai veikia. Jis labai veiksmingas sergant reumatinėmis ligomis, mažina skausmą, stresą ir uždegimą, atpalaiduoja smegenis ir raumenis, didina sąnarių mobilumą, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą. Rinktis šaltį ar karštį reikia priklausomai nuo to, ar norite atsipalaiduoti, ar tonizuoti organizmą. Šaltis tonizuoja, šiluma atpalaiduoja. Mobilumui didinti – karštis, mažinti – šalčio. Palaikyti didesniam budrumui – šaltis. Šaltis stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą – širdis pradeda dažniau plakti, atlėgsta skausmas. Taip yra todėl, kad po didelio streso išsiskiriantys analgetikai, pavyzdžiui, opioidas, mažina skausmą", – vardijo M.Brazaitis.

Anot jo, šiluma yra geriau nei šaltis, kai kankina lėtinis skausmas. Šaltis labiau praverčia, kai skausmas yra ūmus. Paprastai traumuotą vietą reikia šaldyti dvi tris dienas, nes tai stabdo uždegimą, o vėliau šildyti, nes tai greitina audinio atsikūrimą. Šaltis labai gerai veikia nervų sistemą. Dar geresni rezultatai, kai šalčio ir karščio terapija taikoma pakaitomis. Pavyzdžiui, vieną dieną šildoma, kitą – vėsinama.

Senjorams profesorius rekomenduoja šilumos terapiją, bet ne šalčio, nes jų kūno temperatūra neretai ir taip būna gerokai žemesnė.

"Senjorų galūnėse temperatūra vidutiniškai apie 1,5 laipsnio žemesnė, didesni iššūkiai dėl judėjimo, judesių amplitudės. Pašildžius šios funkcijos šiek tiek atsikuria, tampa lengviau judėti, pagerėja gyvenimo kokybė. Šaltis tokiu atveju nelabai tiktų", – kalbėjo mokslininkas.

Vaikams negerai nei didelis karštis, nei didelis šaltis. Kūdikių  apsauginės sistemos dar neišsivysčiusios, jie mažiau prakaituoja, mažiau dreba, nes turi mažiau raumenų.

"Naujagimiai net nedreba, jie šilumą gaminasi iš visai kitų išteklių nei suaugusieji. Pas juos yra daug rudojo riebalinio audinio. Šilumą jie gauna iš jo", – kalbėjo M.Brazaitis.

Leidžiasi dukart per metus

Žolinčių akademijos vadovė žolininkė Danutė Kunčienė lapkritį praleido Ispanijoje, Las Palmos saloje. Į tokias keliones ji leidžiasi du kartus per metus.

"Džiaugiuosi atostogomis, spalvomis, šiluma, saule, vandenynu – tiesiog gyvenimu, visiems linkiu atrasti džiugesį savo kasdienybėje", – linkėjo D.Kunčienė ir pridūrė, kad gyventi gimtojoje šalyje visada yra artimiau ir šilčiau sielai, tačiau, jos manymu, gimtojo klimato poveikis sveikatai yra labai individualus.

"Patarčiau klausytis širdies balso. Lietuvoje žiemos metu tinkamai apsirengus visai nešalta. Gyvenu Palangoje, prie jūros, ir džiaugiuos, o kai pabosta, išvykstu pasišildyti", – asmenine patirtimi dalijosi D.Kunčienė.

Ji akcentavo, kad visiems tinkamo universalaus recepto, kur geriau, tikrai nėra.

"Šiluma ir šaltis yra puikūs daktarai mūsų sveikatai, tik reikia tinkamai juos pasirinkti. Vienas iš sveikatos grūdinimosi priemonių yra apsipylimai šaltu vandeniu, apsitrynimai, taip pat ir pirtys. Suderinę tai pasieksime puikių rezultatų. Tik visur yra saikas", – dėstė moteris.

Kol šilta – Lietuvoje

Keliautojas Tadas Kertenis gruodį pasitiko būdamas užsienyje. Jo gastrolės po Egiptą, Tailandą, Kanarų salas tęsis iki vasario.

"Po pasaulį keliauju tik žiemą, nes vasarą šilta ir Lietuvoje. Sniegas žiemą gerai, bet ne šlapdriba", – kalbėjo T.Kertenis.

Jis mėgsta slidinėti, bet daug labiau – paplūdimius ir palmes. Dėl staigaus temperatūrų pokyčio, pavyzdžiui, iš Lietuvos viduržiemio nusileidus oro uoste į Tailando šilumą, jis pasakojo nepatyręs jokių žymesnių neigiamų pojūčių. Ir nėra girdėjęs, kad kas nors būtų sunegalavęs dėl temperatūrų pokyčių, nebent dėl pasikeitusio maisto ar kelionėje patirto streso.

"Grįžus į vėsesnę Lietuvą būna ne taip smagu, – apie adaptaciją prie vėsumos pasakojo keliautojas. – Bet kad ir kiek laiko būnu išvažiavęs, kad ir kaip puiku buvo kelionėje, grįždamas namo, Lietuvos jau būnu pasiilgęs."


Tyko užkrečiamosios ligos

Atostogaujant šalyse, kuriose kitokios klimato sąlygos, reikia atidžiai įvertinti užkrečiamųjų ligų grėsmę. Tai reiškia, kad ne tik reikia pasiskiepyti nuo ten vyraujančių užkrečiamųjų ligų, bet ir numatyti riziką, susijusią su maisto ir vandens sauga, bei kitas sąlygas, kurios gyvenamoje teritorijoje dažnai būna neaktualios, todėl nežinomos. Kai kur rekomenduojama profilaktiškai vartoti vaistus, kai kuriais atvejais reikėtų atsižvelgti į savo elgseną ir įpročius.

Dažniausiai keliautojus ir poilsiautojus puola virškinimo problemos, susijusios ne tik su neįprastu maistu, bet ir nepažįstamomis užkrečiamosiomis ligomis. Keliaujant rekomenduojama kuo dažniau plauti rankas, atskirti žalią ir  paruoštą vartoti maistą, tinkamai termiškai jį paruošti, laikyti tinkamomis sąlygomis. Kilus abejonių dėl maisto saugumo, geriau jo atsisakyti. Žalias daržoves arba vaisius reikėtų ne tik gerai nuplauti, bet ir nulupti. Gerti tik virintą vandenį. Jeigu vandens saugumas abejotinas – gerai pavirinti. Vengti iš nevirinto vandens paruoštų gėrimų ar jų priedų, pavyzdžiui, ledo kubelių. Ne tik maistui, bet ir jam ruošti ir rankoms plauti reikėtų  pasirūpinti saugiu vandeniu.

Neretai reikėtų įvertinti ir kitas gyvenimo sąlygas, tokias kaip vandens saugumas duše ar vonioje, pavyzdžiui, valantis dantis. O kartais – įvertinti ir savo įpročius, pavyzdžiui, duše skalauti burną.

Kiekvienu atveju situacija gali būti kitokia, todėl, norint sveikai keliauti, reikia tinkamai pasiruošti kelionei, pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju ar kitu specialistu, išmanančiu keliautojų mediciną.

Šaltinis: Nacionalinis visuomenės sveikatos centras



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių