Nuskambėjus abiejų valstybių himnams, Vengrijos revoliucijos ir Kauno vienybės demonstracijos 63-iųjų metinių proga pagarbos žodį kauniečiams bei kitų vietovių gyventojams, palaikiusiems vengrų kovą, tarė Vengrijos ambasadorius Gaboras Dieczhdzi.

Kalbėjo ir partizanų vado duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Vėliau buvo perskaityti vardai tų, kurie 1956-aisiais pademonstravo Vengrijos revoliucijos palaikymą.

„Prieš 65 metus šimtai tūkstančių žmonių, vengrų tautos sūnūs ir dukros, nebijodami skriejančių kulkų, skandavo „Prisiekiam, kad vergais ilgiau nebūsime“. Šie laisvės šauklių žodžiai tada rado atbalsį ir Kaune. Jie nebuvo pamiršti ir lietuviams kovojant dėl savo nepriklausomybės.

Mūsų širdyse jie gyvi ir šiandien. Kartu mes visuomet privalome prisiminti tuos, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, kilo į kovą, kviesdami nesitaikstyti su okupantų režimu, siekti laisvės ir nepriklausomybės“, – sakė Kauno miesto savivaldybės tarybos narys Simas Sirtautas.

Kovotojų atminimui skirtą programą Kauno senosiose kapinėse atliko Juozo Grušo meno gimnazijos ir Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus auklėtiniai. Pagerbiant kovotojus, prie atminimo plokštės padėti Vengrijos ambasados ir Kauno miesto savivaldybės vainikai.

ELTA primena, kad 1956 metų spalio 23-ąją keli šimtai tūkstančių prieš okupaciją nusiteikusių vengrų tautos žmonių dalyvavo Budapešte įvykusioje demonstracijoje. Ji peraugo į liaudies sukilimą, kuris netrukus išplito po visą šalį. To sukilimo (vėliau įgavusio Vengrijos revoliucijos vardą) aidas anuomet privertė smarkiau plakti ne tik Lietuvos, bet ir visų Sovietų sąjungos okupuotų tautų žmonių širdis, ragindamas siekti laisvės ir nepriklausomybės.

Kauno senosiose kapinėse 1956-ųjų rudenį, per Vėlines, pagerbti amžino poilsio atgulusių lietuvių tautos didvyrių susirinkę kauniečiai solidarizavosi su vengrais, surengdami demonstraciją. Ne vieną dieną čia, miesto centre, vykusioje pasipriešinimo sovietams akcijoje dalyvavo daugybė ir iš kitų šalies vietų tomis atmintinomis dienomis į Kauną atvykusių žmonių, per radiją išgirdusių apie Vengrijos įvykius. Padrąsinti vengrų pavyzdžio, jie iš skirtingų spalvų šalikų sudėjo okupantų uždraustą lietuvišką trispalvę. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo okupuotoje valstybėje viešai iškėlę ant paminklo nacionalinę vėliavą, besipriešinantys sovietams žmonės šaukė: „Laisvę Lietuvai!“

Netrukus po šios pasipriešinimo akcijos sovietų valdžia nusprendė įrengti parką vietoj Kauno senųjų kapinių, kur ilsėjosi ir palaikai nepriklausomybės kovų dalyvių, partizanų, Lietuvos valstybei tarpukariu nemažai gerų darbų nuveikusių žmonių. Dalį palaikų mirusiųjų artimiesiems leista perkelti į kitas kapines, tačiau tūkstančiai kapų kauburėlių Kauno senosiose kapinėse buvo sulyginti buldozeriais, asfaltuojant parko takus.