Sausio 13-osios didvyris, likęs už kadro

Dėkingas komandai

Stebėję Sausio įvykius savo televizorių ekranuose, be abejonės, mena legendinio žurnalisto Vido Mačiulio veidą. Prieš trisdešimt metų, sovietų armijos kariams užėmus Lietuvos radijo ir televizijos pastatus sostinėje, jis drauge su kolega Modestu Patašiumi pradėjo tiesioginę transliaciją Kauno redakcijoje.

"Šeštadienio vakarą jau ruošiausi ilsėtis, nes kitądien, kaip įprastai, turėjo prasidėti mano autorinė laida "Sekmadienio rytas". Ramiai sau įsijungiau televizorių, o tada pamačiau, kas dedasi Vilniuje. Nutrūkus vaizdui ir garsui eteryje, Kauno studijoje pasirodė M.Patašius", – V.Mačiulis pasakojo tąsyk iš namų į Kauno televizijos studiją atvykęs žaibišku greičiu.

Stebėję 1991-ųjų sausio įvykius savo televizorių ekranuose, be abejonės, mena legendinio žurnalisto V.Mačiulio veidą. (Vido Mačiulio nuotr.)

Viskas vyko spontaniškai, be jokio išankstinio pasiruošimo. Iš filmavimų mieste grįžo žurnalistas Raimundas Yla. Prie komandos prisijungė pora inžinierių. M.Patašiui, kuris tuo metu buvo radijo žurnalistas, teko nemenkas iššūkis – jis pirmą kartą sėdo priešais televizijos kameras. Būta ir daugiau entuziastų, kurių pavardės nenuėjo užmarštin. Tai televizijos operatoriai Jonas Dirsė ir Vladas Dekšnys, radijo žurnalistas Juozas Kundrotas ir tos nakties transliacijų režisierius R.Čaikauskas.

"Kai tą naktį kolaborantai užėmė Lietuvos radiją ir televiziją Vilniuje, Raimondas dar buvo Kauno redakcijoje, todėl, inžinieriams paruošus aparatūrą, sėdo prie režisieriaus pulto, kad parodytų, kas vyksta studijoje ir šalia jos, – už kadro likusiam tos nakties herojui galvą lenkė žinomas žurnalistas. – Jeigu ne jis, ne operatoriai, režisieriai, technikai, aš nebūčiau galėjęs dešimt valandų vesti laidą Sausio 13-osios naktį – už tai buvau įrašytas į Lietuvos rekordų knygą."

Liko nakvoti darbe

Ne veltui sakoma, kad geri darbai daromi tyliai, – "Kauno dienai" susisiekus su R.Čaikausku, šis nepuolė sau kabinti medalių. Tikino, kad darė tai, ką kiekvienas, atsidūręs jo vietoje, greičiausiai būtų daręs.

"Pamenu, tądien dirbau iki vidurnakčio. Vieni namo grįžo savo automobiliais, kitus pavežė. Aš savo automobilio neturėjau, tai nutariau likti darbe, juolab kad 7 val. ryto vėl turėjau būti redakcijoje. Kabinete įsitaisiau ant sofos ir užmigau, – R.Čaikauskas pasakojo pabudęs nuo garso, panašaus į duslius žingsnius. – Pažiūrėjau į laikrodį, buvo beveik 2 val. nakties. Girdžiu – kažkas sako: eina, eina! Galvoju, na ir koks kvailys sugalvojo tokiu metu leisti kriminalinį radijo spektaklį. Pasirodo, ten Eglė Bučelytė kalbėjo."

1 val. 53 min. žurnalistė pranešė apie Lietuvos radijo ir televizijos pastato puolimą ir perdavė kvietimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams kiek galima greičiau atvykti į parlamentą. Dėl koridoriuose stovėjusių įjungtų televizijos kamerų žiūrovai galėjo tiesiogiai stebėti užgrobimą. Pirmiausia nutrūko Lietuvos radijo transliacija, 2 val. 9 min. – transliacija iš Lietuvos televizijos studijos. Vilniaus televizijos bokštas dar 8 minutes retransliavo vaizdus iš Nepriklausomybės aikštės, kur tūkstančiai žmonių giedojo "Lietuva brangi". Nustojus veikti Vilniaus studijoms, darbą perėmė televizijos stotis Sitkūnuose ir Kaunas.

Sukosi iš padėties

Pakilęs iš lovos ir supratęs, kas vyksta, R.Čaikauskas greitai nubėgo į Lietuvos radijo ir televizijos Kauno programų direkcijos vadovo Raimundo Šeštakausko kabinetą. Susisiekęs telefonu paprašė, kad šis nedelsdamas atvyktų.

"Tada nusileidau į studiją. Žiūriu – kameros įjungtos, šviesos dega. Laimei, kad supratau, kas ir kaip veikia. Vieną kamerą pastačiau vinjetei, kitą – bendram vaizdui", – netrukus, kaip prisimena pirmasis Lietuvos televizijos Kauno redakcijos režisierius, 1980-aisiais filmavęs Maskvos vasaros olimpines žaidynes, į studiją susirinko daugiau žmonių – operatorių, žurnalistų, technikų. Jiems atėjus tapo ramiau. Tiesa, kartkartėmis R.Čaikauskui visus juos teko vyti nuo pulto, kad besigrūsdami nespustelėtų kokio nors mygtuko. Režisieriui teko ne tik saugoti pultą, bet ir galvoti, kuo užpildyti pauzes ekrane.

"Mūsų vadovybės kaltė, kad nebuvo pasiruošta, tai krapštėme, ką turėjome. Tarkim, leidome V.A.Mozarto "Mažosios nakties serenados" pirmą dalį. Nežinau, ką veikė vaizdo režisieriai, nes buvo sumontuota tik viena dalis", – buvęs tuomečio Kauno dramos teatro aktorius, ilgametis Kauno televizijos režisierius pasakojo, kad tąsyk reikėjo pasitelkti fantaziją ir pažintis.

Vienas balsas sako, kad kolona per Šančius važiuoja link mūsų. Kitas praneša apie virtinę iš Kapsuko. Informacijos daug, o atsirinkti, kuri tikra, sudėtinga.

Jis pats skambino kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui, į studiją kvietė aktorius Virginiją Kochanskytę, Petrą Venslovą, kurie studijoje skaitė poeziją. Vienas televizijos darbuotojas turėjo nufilmavęs vaizdų iš skrendančio lėktuvo, tad žiūrovai išvydo ir juos.

Žmonės nešė maisto

"Buvo sunki naktis ir daug nežinios. Telefoninį ryšį turėjome tik su Vilniaus bokštu. Vienas balsas sako, kad kolona per Šančius važiuoja link mūsų. Kitas praneša apie virtinę iš Kapsuko. Informacijos daug, o atsirinkti, kuri tikra, sudėtinga. Sėdime ir galvojame, puls mus ar ne", – R.Čaikauskas pasakojo, kad visą komandą į priekį stūmė patriotiškumo jausmas ir tvirtas užnugaris. – Buvo momentas, kai iškišau galvą pro redakcijos langą. Žiūriu – kiemas pilnas! Iš vienos pusės – žmonės, iš kitos pastatyti sunkvežimiai, kad niekas prie mūsų neprieitų."

V.Mačiulis pasakojo, kad, išėjus į televizijos kiemą, jį, dešimt valandų kalbėjusį be perstojo, žmonės pasitiko vienbalsiu "Ačiū!" Atsisėdęs į automobilį žurnalistas tąkart apsiverkė. Pamačius sausakimšą kiemą, gumulas strigo ir per langą persisvėrusio R.Čaikausko gerklėje.

"Susirinkusieji reagavo nepaprastai. Jautėsi, kad jie pasiryžę viskam. Prisimenu ir graudu darosi, kokių žmonių buvo, – prisiminimus, kasmet spaudžiančius ašarą, režisieriaus lūpose keitė kiti, kur kas linksmesni. – Miegas? Ne jis tada buvo galvoje. Maistas? Žinokite, dingo bet koks apetitas, nors žmonės nešė mums pačių įvairiausių skanėstų. Gavome ir cepelinų su spirgučiais! Kai į Kauną atvažiavo vilniečiai, jie žavėjosi miestiečių palaikymu ir vaišingumu. E.Bučelytė dar ilgai prisiminė tokį sutikimą."

Namo – po trijų dienų

Į Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus redakciją atėjęs šeštadienį, namo R.Čaikauskas grįžo tik pirmadienio vidurnaktį. Šiaip ne taip prasmuko pro paliktą plyšį šalia vieno sunkvežimio, o tada giliai  įkvėpė šviežio oro.

"Sunku papasakoti, koks tai jausmas. Buvau laimingas, kad važiuoju namo. Žmonės gal to ir nejautė, bet mums, lyginant su eiline darbo diena, tos nakties krūvis buvo labai didelis. Pamenu, grįžau namo, pamiegojau, o 7 val. ryto ir vėl buvau darbe", – pašnekovas nė akimirkos nesigailėjo patekęs į Sausio įvykių sūkurį.

Priešingai, džiaugėsi, kad į savo gyvenimo istoriją galėjo įrašyti tokius faktus ir kartkartėmis juos papasakoti jaunajai kartai. Juolab įvykių liudininkų gretos vis retėja.

"Artimieji vis sako: rašyk, kad neužmirštum. Senas juk esi – 86 metai. Įsivaizduojate! 86-eri! Kas galėjo pagalvoti? Pamenu, pasą keičiau – pažiūrėjau į galiojimą, o ten rašo 2012-ieji. Nusijuokiau, kad tikrai tiek negyvensiu, bet viršijau planą", – juokaudamas pokalbį baigė lemtingos nakties įvykių liudininkas – televizijos režisierius R.Čaikauskas.