Sausakimšoje Kaziuko mugėje Kaune – šypsenos, derybos, aimanos ir stipruolis V. Blekaitis

Geras oras priviliojo daugybę žmonių. Mugės edvės – siauros, turėjai judėti minios nustatytu tempu, ne greičiau ir ne lėčiau. Bandant prisiirti prie sudominusių prekių prireikdavo kantrybės. Klaustrofobams mugėje tikrai turėjo būti nejauku.

„Kokia kočėlo kaina? Kokia kainytė?“ – domėjosi viena iš daugybės mugės dalyvių, net persisvėrusi ant prekių ir bandydama atkreipti dėmesiu užversto prekybininko dėmesį. Septyni eurai. Gerai – jokių derybų. Netrukus priėjome kitą drožėjų iš medžio palapinę. Čia viena klientė bandė derėtis dėl didelės pjaustymo lentelės. 15 eurų. Gal 13? Sutarta.

„Kažkokia nesąmonė“, – apie nusivylimą garsiai deklaravo minioje ištirpęs vyras. „Galva sukasi nuo visko ir nuo kainų“, – neakivaizdžiai jam pritarė kiek tolėliau įspūdžiais tikriausiai su drauge telefonu besidalijusi moteris. 

„Duonutės gal ir neblogos“, – iš tolo įvertino pora, nusprendusi brautis iki vieno iš prekystalių. Palapinėse įsikūrę ūkininkai, bitininkai, amatininkai, tautodailininkai, medžio drožėjai, verbų rišėjai, daug aludarių, kalviai, liaudies meistrai ir t.t.

Galva sukasi nuo visko ir nuo kainų.

„Man šito puselę, o kuo šie nuo tų skirasi?“ – klausė „Tai yra klasikinis vytintis kumpis, čia su česnaku, aštrus, čia su ciberžole, o čia – karbonado čipsiukai“, – kantriai vardijo „Slavinskienės mėsinės“ atstovė. Klientė išsirinko česnakinį vytinto kumpio užkandį.

„Vieną baravykiuką, gerai, ir kaštonų dėkit“, – žmonės rinkosi ir prie saldumynų.

Į mugę net iš Raseinių atvykusi pora rodė, kad įsigijo rinktinio alaus ir staltiesėlę. Atvyko be sąrašėlio, pasidairyti. Tiksliau, aplankyti vaikų, įsikūrusių Kaune.  Tuo pačiu ir į mugę užsuko. Bandė dairytis medelių sodinukų, bet tokių nerado.

Raseiniškė sakė, kad tokia gausi minia jai kaip tik patinka: „Visai smagu, kuo daugiau, tuo geriau“.

Šiaip ne taip užkopę iki pat mugės smaigalio radome ir ukrainietiškų barščių bei savanorius, organizuojančius paramos rinkimą bei jos pristatymą į Ukrainą. Parama keliauja Ukrainos kariuomenei ir civiliams.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Kai ir visoje Lietuvoje, taip ir čia Kaune žmonės aukoja geranoriškai. Važinėjame po visą Lietuvą ir po karštus Ukrainos taškus“, – pasakojo Lietuvos galiūnų sporto atstovas Vidas Blekaitis, mugėje atstovavęs organizaciją „Mėlynai geltonas lašelis“.

Ir Ukrainoje, ir čia visi nori, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Kartu būsime, kol reikės. Kitaip nebus.

Kol kalbamės garuoja karštų skanių barščių katilas. „Virėme patys. Vaišinu ir kaimiškais gaminiais. Visko turim“, – rodė į mėsa nuklotą stalą.

„Mes čia kaip ir tokiam užkampyje esam, bet ateina žmonių. Po tokį puodą barščių per dieną išdalijam – po 20 litrų. Šiandien gal reikės daugiau“, – skaičiavo kitas organizacijos atstovas Haroldas. Ko reikia Ukrainos kariams? Visko, kaip ir anksčiau. Rūbų, avalynės. „Ten pliurzės, balos. Jiems reikia persirengti. Būnant apkasuose galimybių išsiskalbti ne per daugiausiai. Būna, kad ir praranda daiktus, kai reikia skubiai atsitraukti. Viską palieka. Gyvybė svarbiau.

„Kai laisvo laiko turiu, sudalyvauju tokiose rinkimo akcijose, o šiaip pats važiuoju iki fronto linijos. Grynai ir į Bachmutą, Kramatorską“, – pasakojo buvęs Krašto apsaugos tarnybos atstovas.

„Ir Ukrainoje, ir čia visi nori, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Kartu būsime, kol reikės. Kitaip nebus“, – sakė vyras.