Džiaugiasi iniciatyva

"Kur tekėjo Gričiupio upelis" – pirmoji ciklo ekskursija, kurios metu daugiau pasakosiu ne apie patį upelį, o apie su juo susijusias vietas ir žmones. Taigi čia savotiškas debiutas. Jaudinuosi", – į Zoologijos sodo prieigose trypčiojančius senjorus antradienio vidudienį žvelgė poetė, skaitovė, organizacijos "Gražinkime Kauną" gidė Neringa Daniulaitienė.

Išgirsti pasakojimų, o vėliau pasivaišinti nemokamais pietumis tądien susigundė bemaž dvidešimt iš anksto užsiregistravusių senjorų. Vienus atlydėjo artimieji, kiti kibo į bičiulių parankes, tretiems neprireikė jokios kompanijos.

"Atėjau viena, nes tik vakar sužinojau apie tokią galimybę. Kodėl susigundžiau? Nepatikėsite, bet gyvenu prie Gričiupio upelio, o apie jį beveik nieko nežinau", – senjora Ramutė džiaugėsi galėsianti ištaisyti šią spragą.

Paraginta dukros, į nemokamą ekskursiją užsiregistravo ir senjora Aleksandra. Kieto būdo žemaitė Kaune gyvena jau dvi dešimtis metų, tačiau miesto esą iki šiol gerai nepažįsta.

"Kasdien jis keičiasi, kasdien vis kitoks, todėl stengiuosi nesėdėti vietoje, – senjora džiaugėsi savomis kojomis, kurios dar leidžia eiti ganėtinai tolimus atstumus, ir aktyvių miestiečių organizuotumu. – Galėtų ir daugiau verslininkų susiburti. Mums, pensininkams, svarbu ne tik kąsnis lėkštėje, bet ir penas sielai."

Gerumas traukia gerumą – taip prie mūsų iniciatyvos prisijungė ir "Gražinkime Kauną" gidai".

Pažintis su perlu

Trumpai priminusi Lietuvos zoologijos sodo istoriją ir išvardijusi keturias dešimtis gyvųjų eksponatų, kuriuos 1938-aisiais išvydo pirmieji lankytojai, ekskursijos gidė stabtelėjo prie nedidelio namelio šalia judrios Radvilėnų plento gatvės.

"Kažkada čia gyveno garsioji senbernarė Bitė, todėl beveik kiekvieną dieną matydavau ją su savo šeimininku. Dabar gi apie Bitę mena tik paminklas šalia Zanavykų turgaus", – į medžių tankmę, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto rūmų link, judėjo gidė. Kone dvidešimt senjorų jai skubėjo įkandin.

"Tarpukariu Kaune įkurta Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo vadybos Tyrimų laboratorija buvo laikoma inovatyviausiu pastatu Baltijos šalyse. Ne tik dėl stilingos ir modernios architektūros, bet ir dėl techninės įrangos, kuri buvo atvežta iš Prancūzijos, Vokietijos", – apie rūmus, kuriuos žinovai titulavo Kauno modernizmo perlu, pasakojo gidė.

Laboratorijoje pavojingiems cheminiams bandymams buvo įrengtos žalvariu kaustytos traukos spintos. Patiems pavojingiausiems – speciali darbo vieta lauke ant stogo. Juostiniai langai, anot gidės, nelaimės atveju turėjo sugerti sprogimo bangą.

"O štai tie maži žali "grybukai" – kaminai, išskirstyti iš skirtingų laboratorijų garuojančias medžiagas. Patekusios į vieną kanalą jos galėjo sukelti sprogimą", – į plokščio stogo puošmenas ranka mojo ekskursijos vedlė.

Klausydamos jos, kelios senjoros sunkiai tramdė užplūdusias emocijas. Viena prisiminė ratus, kuriuos suko aplink Cheminės technologijos fakultetą pertraukų metu, kita – stogą, ant kurio studentams buvo griežtai draudžiama lipti.

"Šiurpuliukai laksto prisiminus", – už krūtinės griebėsi senjora Jūratė.

Draudimai kapinėse

Jau po akimirkos ekskursantų būrys susispietė fakulteto kiemelyje, prie Jono Naviko kurto saulės laikrodžio. Tiesa, išbandyti jo smalsuoliams nepavyko – ekskursijos pradžioje plieskusi saulė pasislėpė po juodu debesimi.

"Kai bus saulėta diena, atsistokite ant dienovidinio linijos ties einamuoju mėnesiu nugara į saulę ir pamatysite tikslų laiką", – susidomėjusius senjorus instruktavo gidė.

Kita stotelė – Kauno Šv.Antano Paduviečio bažnyčia ir trumpas pasakojimas apie Eleną Spirgevičiūtę. Kankinę pasaulietę, tikėjimo liudytoją, kurią drauge su teta Elena nušovė sovietiniai partizanai. Vos už kelių šimtų metrų nuo šventovės – Balio ir Vandos Sruogų namai-muziejus. Jo durų senjorai tądien neatvėrė, tačiau iš gidės lūpų išgirdo kelis įdomius faktus apie kūrėją, kuris čia gyveno iki 1940-ųjų.

"Turbūt mažai kas žino, kad Balys Sruoga Lietuvoje užkūrė teatro kritiką. Rašė kritikos straipsnius ir jei į pastaruosius niekas nesureaguodavo, kitu vardu parašydavo atsaką, kad tik užvirtų diskusija. Be kita ko, jis buvo labai aukštas. Mano mama, lietuvių kalbos mokytoja, pasakojo, kad būdavo labai juokinga, kai jis eidavo Laisvės alėja su gerokai žemesniu savo draugu Vincu Krėve", – šyptelėjo N.Daniulaitienė.

Atsakinėdama į klausimus, gidė pasiekė dar vieną ekskursijos tašką – Žaliakalnio žydų kapines. Į pastarąsias senjorai žvelgė pro juosiančią tvorą.

"Eiti per kapines be reikalo arba norint susitrumpinti kelią – negalima. Žydų tradicija taip pat draudžia siekti naudos iš augalų, augančių ant kapo. Tarkim, nupjauti medį leidžiama tik tada, jei šis kelia grėsmę antkapiui, tačiau panaudoti medieną savo reikmėms – nevalia. Draudžiama kapinėse nupjauta žole šerti gyvulius, naudoti kapuose užaugusius vaistinius augalus. Kapinėse negalima valgyti, gerti, nešioti talitą ir tefilin arba naudotis Toros ritiniu, nes tai įžeistų mirusįjį, nebegalintį atlikti ritualinių apeigų", – išvardijusi eilę draudimų N.Daniulaitienė paspartino žingsnį.

Pikantiškos istorijos

Nors ekskursija pavadinta "Kur tekėjo Gričiupio upelis", rankų į upės vagą neįmerkėme – vanduo čiurlena vamzdžiais, o į paviršių išlenda ties Lietuvos zoologijos sodo riba, po to vėl teka po Tunelio gatve į Nemuną.

"Apie upelio buvimą mena keli pylimai. O kažkada čia buvo vaizdinga vieta, su žaluma, keliais mediniais nameliais. Vietos gyventojas Mintautas, kurio namą aplankysime, puikiai prisimena virsmą, kai upelis buvo kišamas į vamzdžius, o nuo kasamų polių vibracijos langai virpėjo ir dužo", – ilgai neužsibuvusi judrioje sankirtoje gidė žingsnį sulėtino prie 6-uoju numeriu pažymėto Studentų g. namo.

Dabar jame gyvena ponas Mintautas, o anuomet – Smulkaus kredito banko revizorius Juozas Mozūraitis.

"Mano manymu, tai vienas gražiausių šios gatvės namų. Prancūziško stiliaus", – į metalines tulpes, besiskleidžiančias laiptų turėkluose, ir dvi nedideles palmes antrajame aukšte šalia langų žvelgė gidė.

N.Daniulaitienės pasakojimą netruko papildyti iš kiemo išlingavęs vyras. Tiesa, stoti prieš minią senjorų jis pabūgo.

"Kažkada čia buvo žydų bordelis. Pasikorė keturi žmonės, o viena moteris buvo išprievartauta", – išdavęs kelias pikantiškas detales, vyriškis spruko pas gatvėje jo lūkuriavusius bičiulius.

Sulaukė palaikymo

Paskiausiai būrys ekskursantų stabtelėjo Taikos prospekte prie poeto ir Kauno miesto garbės piliečio Bernardo Brazdžionio namo, kuriame nuo 1991-ųjų iki 2001-ųjų jis leido vasaras ir šalia lietuviškosios brailio abėcėlės sudarytojo Prano Daunio paminklo. Nusilenkę Vyčio kryžiaus kavalieriui, Lietuvos savanoriui, aklųjų ir kurčiųjų švietimo pradininkui, ekskursiją senjorai užbaigė šeimos užkandinėje "Kibi čibi", kur jų laukė gardūs pietūs ir desertas.

Dešimt senjorų su buljono puodeliais ir kibinais įsitaisė prie stalelių, likusieji, kuriems vietos nepakako, namo iškeliavo su užkandinės šeimininkų, inicijavusių akciją "Padovanok senjorui pietus", įteiktais lauknešėliais.

"Pas mus užsuka nemažai senjorų ir nors kainos tikrai nėra didelės, toli gražu ne visi sau leidžia nusipirkti tai, ko nori. Taip kilo idėja, kad galbūt tam senjorui būtų galima padovanoti pietus – kavos puodelį, spurgą, kibiną, čebureką, – Užkandinės šeimininkė Karolina Barišauskienė džiaugėsi norinčiųjų pavaišinti senjorus nemokamais pietumis srautu ir bendraminčiais, kitais būdais prisidėjusiais prie akcijos. – Gerumas traukia gerumą – taip prie mūsų iniciatyvos prisijungė ir "Gražinkime Kauną" gidai. Senjorams juk reikia ne tik pietų, bet ir gero laiko."

Nemokamos ekskursijos dar vyks

Rugpjūčio 27 d. 13.30–15 val. "Kur tekėjo Gričiupio upelis?" Gidė Neringa Daniulaitienė, registracija tel. 8 699 76434

Rugpjūčio 29 d. 13.30 – 15 val. "Nuo Ąžuolyno pusračio iki Geležinių vartų." Gidė Marija Oniščik, registracija tel. 8 670 06835.