Prisimenant S. Sakalauską: ištikimybė Lietuvai su proskyna į NATO

Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos ambasadoriui JAV Stasiui Sakalauskui šiomis dienomis būtų sukakę 75 metai. Ankstyva mirtis nutraukė šio talentingo kauniečio karjerą.

Mokslininkas ir pedagogas

Prabėgus trims nepriklausomybės dešimtmečiams, tik nedaugelis galėtų pasakyti, kas buvo pirmasis mūsų šalies ambasadorius JAV, o ką jau kalbėti apie trečiąjį, kuriam šiomis dienomis būtų sukakę 75-eri. Priminsime: pirmuoju nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV dirbo Stasys Lozoraitis (1991–1993 m.), antruoju – Alfonsas Eidintas (1993–1997 m.), o trečiuoju – kaunietis Stasys Sakalauskas (1997–2001 m.).

Gabus Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) absolventas S.Sakalauskas buvo pakviestas dėstyti šioje aukštojoje mokykloje. Per 22 darbo metus institute tapo docentu, technologijos mokslų daktaru. Jau tada suvokdamas informacinių technologijų svarbą, S.Sakalauskas dalyvavo diegiant pirmąją elektroninio pašto sistemą tarp Lietuvos ir JAV. Žlungant Sovietų Sąjungai, šiuo pirmuoju moderniu informacijos perdavimo kanalu Lietuva mezgė jai gyvybiškai svarbius ryšius.

Tad kas turėjo atsitikti S.Sakalausko gyvenime, kad jis sėkmingą mokslinį ir pedagoginį darbą nutarė iškeisti į diplomato karjerą?

Apie tai ir ne tik – "Kauno dienos" pokalbis su S.Sakalausko našle Jūrate.

Šventėje: S.Sakalauskas su krikšto sūnumi Aru Klimu Klivlande, Ohajo valstijoje, švenčiant Padėkos dieną. 1998 m. / J. Sakalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Netikėtas posūkis

"Stasys vaikystėje svajojo apie tvirtų tiltų per Nemuną statybą, o būdamas 48-erių jau statė tiltus tarp JAV ir Lietuvos, kai buvo paskirtas į Lietuvos ambasadą JAV patarėju politikos klausimais. Šį sprendimą – pasukti diplomato keliu, nutraukus sėkmingą mokslininko ir dėstytojo karjerą, Stasys priėmė po ilgų ginčų su pačiu savimi, kai gavo netikėtą pasiūlymą dirbti Užsienio reikalų ministerijoje (URM). Priminsiu, kad tai buvo nepriklausomybės atgavimo ir su tuo susijusių įvykių pradžia, kai URM trūko žmonių, mokėjusių, pavyzdžiui, kaip Stasys, bent kelias kalbas. Tad Stasiui nebuvo sunku laimėti URM skelbtą konkursą. Kaip prisimenu, jis su dar vienu žmogumi buvo paskirti plėtoti Lietuvos ryšius su Azijos, Afrikos, Okeanijos, Australijos ir Amerikos žemyno valstybėmis. Žodžiu, su visu pasauliu. Tokia buvo jo diplomatinės karjeros pradžia", – prisiminė Jūratė.

Iš išlikusių žiniasklaidoje interviu su S.Sakalausku nesunku suprasti, kaip nelengva buvo mūsų pirmiesiems diplomatams laviruoti, bendraujant su kitų šalių kolegomis. Naujiena jiems buvo ir etiketo reikalavimai. Stasiui šiose situacijose padėdavo įgimtas nuoširdus, santūrus bendravimo stilius, taktiškumas, žinių troškimas, kalbų mokėjimas.

S.Sakalauskas neslėpė, kad labai jaudinosi, kai antrą darbo URM dieną jam teko dalyvauti JAV ambasados atidarymo Vilniuje iškilmėse. "Pirmą kartą dalyvavau tokio aukšto lygio priėmime", – prisipažino vėliau kalbintas S.Sakalauskas.

Ryšiai su išeivija

Azijos ir Amerikos departamente įgijusį žinių ir patirties, 1994 m. URM S.Sakalauską paskyrė Lietuvos ambasados Vašingtone patarėju politikos klausimais, o po trejų metų – nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV ir Meksikai.

Suvokdamas informacinių technologijų svarbą, S.Sakalauskas dalyvavo diegiant pirmąją elektroninio pašto sistemą tarp Lietuvos ir JAV.

Dirbdamas ambasadoriumi, S.Sakalauskas įgijo tvirtą atramą JAV lietuvių bendruomenėje, realizuodamas savo idėjas. Šie ryšiai labai pravertė Lietuvai stengiantis įgyvendinti savo užsienio politikos tikslus JAV, nes išeivijos indėlis palaikant nepriklausomos Lietuvos idėją buvo didžiulis. "Susitikimuose su JAV Kongreso nariais jie visada pabrėždavo – Lietuva čia turi aktyvią lietuvių bendruomenę, kuri neleidžia pro pirštus žiūrėti į Lietuvos reikalus", – tvirtino S.Sakalauskas, įpusėjus ambasadoriaus kadencijai.

Abipusį JAV lietuvių bendruomenės ir ambasadoriaus ryšį vertino ir anuometė bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė. Pasak jos, S.Sakalauskas padėjo plėtoti JAV lietuvių ryšius su Lietuva, ne kartą pataręs įvairiais klausimais, kai jai teko dirbti Lietuvos ir JAV lietuvių bendruomenių bendradarbiavimo komisijoje, suteikęs ne vieną progą ambasadoje, kitose vietose pasikalbėti su atvykusiu iš Lietuvos į JAV prezidentu Valdu Adamkumi, dalyvauti NATO viršūnių susitikimų renginiuose.

Įvertinimas: prezidentas V.Adamkus 2003 m. apdovanojo S.Sakalauską, ambasadorių ypatingiems pavedimams, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. / D. Gundos Barysaitės nuotr.

Tapo Metų žmogumi

Įpusėjus kadencijai, S.Sakalauskas ambasadoje surengė poezijos popietę ir taip pagerbė poetą Bernardą Brazdžionį, iš kurio poezijos Lietuva sėmėsi vilties sovietinės okupacijos metais ir pakiliai jį sutiko, atgavusi nepriklausomybę. Žiniasklaidai anuomet, 1999 m., B.Brazdžionis sakė, kad kvietimas į ambasadą – labai neįprastas dalykas poetui. Mat ambasadoriai, anot B.Brazdžionio, perkrauti diplomatiniu ir politiniu darbu, kuris paprastai nepalieka vietos kultūros reikalams, nors Lietuvos atstovybėse ne vienas kūrėjas (Oskaras Milašius, Jurgis Baltrušaitis ir kt.) yra palikę ryškių pėdsakų mūsų diplomatijos istorijoje. Neatsitiktinai Balzeko lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje 1999 m. S.Sakalauskui buvo suteiktas Metų žmogaus vardas.

Ne mažiau dėmesingas jis buvo ir kūrėjams iš Lietuvos, kuriuos kviesdavo į susitikimus su JAV lietuvių bendruomene, užsienio šalių kolegomis Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir kitomis progomis.

Beatodairiškas siekis

Vienas labiausiai jam rūpimų ir karščiausių veiklos tikslų buvo Lietuvos narystė NATO. Kai S.Sakalauskas 1997 m. rudenį JAV prezidentui Billui Clintonui Baltuosiuose rūmuose įteikė skiriamuosius raštus, pastarasis ta proga savo pareiškime pažadėjo tolesnę paramą Lietuvai, siekiančiai narystės NATO. Beje, diplomato S.Sakalausko karjeros aušroje, 1994 m., prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė NATO Generaliniam sekretoriui Manfredui Werneriui laišką su Lietuvos pageidavimu tapti NATO nare. Jau tada būsimas ambasadorius rūpinosi Lietuvos stojimo į NATO reikalais, nors šį tikslą anuomet daugelis laikė nerealiu ir net nebūtinu.

Atsisveikino: JAV prezidento B.Clintono ir jo žmonos Hillari atsisveikinimo vakaras su Vašingtone reziduojančių šalių diplomatiniu korpusu. 2000 m. gruodis. / J. Sakalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Tapęs ambasadoriumi, S.Sakalauskas atkakliai plėtojo ryšius ir aukščiausiais JAV valstybės pareigūnais, kartu kurdamas plačią paramos Lietuvai, ketinančiai tapti NATO nare, koaliciją. Kalbų mokėjimas padėjo jam užmegzti artimus ryšius su JAV lenkų bendruomene, tai padidino jos paramą Lietuvos siekiui būti pakviestai į NATO. Pats ambasadorius ne kartą yra pabrėžęs, kad narystės NATO klausimas – pagrindinė veiklos sritis.

S.Sakalauskas, turėdamas įgimtą diplomato talentą, gebėjo labai greitai pajusti pašnekovo nuotaikas ir jas pakeisti, didindamas Lietuvos draugų, rėmėjų ir sąjungininkų gretas užsienyje, papildydamas jas net ir buvusiais skeptikais mūsų šalies siekių atžvilgiu. Jis palaikė gerus santykius su JAV prezidentu B.Clintonu. "Gal tam įtakos turėjo tai, kad abu esame gimę tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir dieną", – kartą pašmaikštavo S.Sakalauskas.

Susipažino Nidoje

Atskira tema – S.Sakalausko laisvalaikis. Prieš 22 metus "Kauno dienos" kalbintas laikinojoje sostinėje viešėjęs diplomatas sakė važiuosiąs atostogauti su savo "dešiniąja ranka", t.y. žmona, į jų abiejų numylėtą Nidą. Kodėl ji juos taip traukia? Pasak Jūratės, Nida – tai pirmojo jos susitikimo su Stasiu vieta.

"Mano ir Stasio keliai susikryžiavo Nidoje, į kurią nuo vaikystės važiuodavau atostogauti su tėvais. Tą vasarą aš jau buvau baigusi mokyklą ir galvojau apie studijas aukštojoje mokykloje. Vieną rytą susipažinau su Stasiu "Nidos" valgykloje. Tuo metu jis buvo barzdotas ir ūsuotas Kauno politechnikos instituto studentas, – prisiminė Jūratė. – Vaikinas, sužinojęs mano vardą, tada pasiūlė pasimatyti prie Jūratės skulptūros. Anuomet atsisakiau susitikti, nenujausdama, kad netrukus tapsiu instituto studente, o tas drąsus ūsočius studentas – mano dėstytoju ir vyru. Nuo to laiko beveik kasmet parsiveždavome iš Nidos nuotrauką, kurioje iš pradžių stovėjome dviese, vėliau – su dviem sūnumis, Vytautu ir Antanu, kurie abu gyvena ir dirba Lietuvoje. Deja, Stasys nespėjo pamatyti savo vaikaičių – Augusto ir Austėjos."

S.Sakalauskas labai mėgo skaityti istorinius memuarus, lankytis klasikinės muzikos koncertuose, žaisti lauko tenisą, plaukioti burlente, o žiemą – poledinę žūklę. Būdamas paauglys buvo įnikęs į sportą, žavėjosi "The Beatles".

Malonumas: S.Sakalauskas kelia valstybės vėliavą prie Lietuvos ambasados pastato Vašingtone. 1997 m. / J. Sakalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Įsimintina vakarienė

S.Sakalauskas su žmona Jūrate dalyvavo Baltuosiuose rūmuose 1999 m. surengtoje vakarienėje, skirtoje NATO 50-mečiui. "Seniai buvau atkreipusi dėmesį į stulbinamą JAV valstybės sekretorės Madeleine's Albright segių įvairovę. Pagalvojau, kad jos turėtų ką nors reikšti. Tad pertraukėlės metu priėjau prie M.Albright ir pagyriau jos segę – ant peties tupintį gražuolį balandį. M.Albright maloniai paaiškino, kad jos segės – tai žinutės draugams ir priešams. Ji priminė, esą Bushas sakydavęs jo klausiantiesiems: "Skaityk iš mano lūpų", o ji sakanti: "Atsakymas slypi mano segėje." Pavyzdžiui, 1999 m. lankydamasi karo kamuojamame Kosove, į savo drabužio atlapą ji buvo įsisegusi gyvybės simbolį – sidabrinį medį", – prisiminė Jūratė.

Paklausta, kuris iš ambasados renginių jai labiausiai įsiminė, ji sakė, kad sunku kurį išskirti. "Bet negaliu užmiršti didžiulės šventės Vašingtono nacionalinėje dailės galerijoje, kur pristatėme Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, dailininko ir kompozitoriaus, kūrybą. Ji buvo pristatyta ne tik diplomatiniam korpusui JAV, bet ir šios šalies sostinės visuomenei. Šventėje savo prosenelio kūrybą komentavo ir jo kūrinius grojo pianistas Rokas Zubovas", – pasakojo pašnekovė.

Anot J.Sakalauskienės, juodu su Stasiu visada didžiavosi esantys iš Lietuvos – šalies, kurios niekada nebuvo pametę iš akių ir širdies.

Gerbė: S.Sakalauskas vieną iškiliausių Lietuvos diplomatų Vytautą Antaną Dambravą laikė savo pirmuoju mokytoju. 1992 m. / J. Sakalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Diplomato karjeros laiptai

S.Sakalauskas diplomato karjerą pradėjo 1991 m. spalio 1 d., kai tapo Lietuvos URM vyriausiuoju specialistu, o po kelių mėnesių – Politikos departamento Amerikos, Kanados ir Azijos šalių skyriaus vadovu.

Nuo 1994 m. vasaros iki 1997 m. pavasario dirbo Lietuvos ambasadoje JAV patarėju politikos klausimais, kartu eidamas gynybos atašė pareigas.

1997 m. pavasarį S.Sakalauskas paskiriamas Lietuvos URM sekretoriumi, o tų pačių metų rudenį – nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV ir Meksikai. Kadenciją baigė 2001 m. pavasarį ir iki mirties dirbo URM ambasdoriumi ypatingiems pavedimams.

2003 m. S.Sakalauskas buvo apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi.

Tai buvo nepriklausomybės atgavimo ir su tuo susijusių įvykių pradžia, kai URM trūko žmonių, mokėjusių, pavyzdžiui, kaip Stasys, bent kelias kalbas.

S.Sakalauskas mirė po sunkios ligos 2004 m. kovo 25-ąją, likus vos kelioms iki jo, ambasadoriaus, pagrindinio siekio ir svajonės išsipildymo – Lietuvos visateisės narystės NATO.

Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Beje, ten pat ilsisi ir gerai Lietuvoje žinomas kaip Vilties prezidentas ambasadorius Stasys Lozoraitis (jaunesnysis) bei jo žmona Daniela, kurios asmeninėmis lėšomis buvo atnaujintas Lietuvos ambasados Vašingtone interjeras.

Truputis istorijos

Lietuva oficialius diplomatinius santykius su JAV užmezgė 1922 m. vasarą.

JAV niekuomet nepripažino priverstinio Lietuvos Respublikos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.

1940 m. pradžioje nepriklausomos Lietuvos URM turėjo 218 darbuotojų, iš jų 123 dirbo centre, 95 – pasiuntinybėse ir konsulatuose užsienyje. Kadangi pagal tuometę diplomatinę praktiką ambasadorių titulais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai, aukščiausias diplomatinis rangas Lietuvoje iki pat sovietų okupacijos buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Lietuvos pasiuntinybės veikė penkiolikoje šalių.

Elitas: Lietuvos ambasadoje S.Sakalausko surengta B.Brazdžioniui skirta poezijos popietė, į kurią buvo pakviesti ir kiti išeivijos kūrėjai. Stovi iš kairės: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jurgis Jankus, B.Brazdžionis, Kazys Bradūnas. / J. Sakalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos diplomatinė tarnyba po sovietų okupacijos 1940 m. tapo užsienyje veikiančia institucija, kuri užtikrino Lietuvos valstybingumo tęstinumą iki pat 1990 m. ir kuriai pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. 1990 m. Kovo 11 d. paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę stipriai padėjo įtvirtinti JAV, Vatikane, Kanadoje išlikę ir pripažįstami Lietuvos diplomatai.

Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą JAV pripažino 1991 m. rudenį, o po kelių dienų atnaujino diplomatinius santykius.

1990 m. Lietuvos diplomatijos istorija tarsi pakartojo 1918-uosius: į abiejų laikotarpių diplomatinę tarnybą atėjo ne profesionalai, o pačių įvairiausių profesijų žmonės: medikai, istorikai, žurnalistai, inžinieriai, aktoriai, fizikai, rašytojai. Mat buvo vertinami turimi ryšiai, pirmiausia – su Vakarais, užsienio kalbų mokėjimas ir komunikacija.

Pirmuoju atkurtos Lietuvos URM vadovu tapo Algirdas Saudargas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tam jankių batai labai

tam jankių batai labai portretas
Labai jau kyšo Vanios fufaikinio ausys iš tavęs.

jankių batai labai

jankių batai labai portretas
saldūs. Paklauskit pas laižinėjančius - pasakys.

Klaipeda

Klaipeda  portretas
Geriau butu tilta per kuršiu mares pastates o ne jankiams batus laizes
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių