Pašnekovas prisipažino, kad jį su Kęstučiu siejo ne tik kūrybinė, bet ir sielų bendrystė. „Kūrybinė bičiulystė turbūt neįmanoma be sielų bendrystės. Mus daugelis matė panašiam kūrybos ir gyvenimo lauke, kur pasaulėžiūros vieton stoja pasaulėjauta, suvienija urbanistinės kultūros trauka, atida rūbų ir daiktų dizainui, panašus muzikinis ir kinematografinis skonis“, – pašnekovo žodžiais, Kęstutis buvo prisiekęs melomanas ir sinefilas. Dar vienas panašumas – jie abu anksti ėmė rašyti esė. „Čia irgi būta abipusio palaikymo ir supratimo. Kartais patraukdavom vienas kitą per dantį – vadinau jį mažuoju Dorianu Grėjumi, jis drauge su savo jaunąja pasija Akvile Žilionyte parašytoje knygoje „Visi laiškai – žirafos“ irgi neliko skolingas. Sykiu sugiedojom vienas kitam daugybę ditirambų, kurių fragmentus galima rasti ant mūsų knygų atvartų ir viršelių. Kęstutis yra rašęs, kad jei galėtų gyventi knygose, tai gyventų manosiose. Aš jam mokėjau ta pačia moneta“, – pastebėjo pašnekovas.

Kęstutis yra rašęs, kad jei galėtų gyventi knygose, tai gyventų manosiose.

R.Rastauskas prisiminė su kauniečiu K.Navaku susipažinęs sovietmečio pabaigoje. Tuo metu palangiškis poetas bendradarbiavo Vaidoto Daunio („Veidai“, „Krantai“, „Regnum“) ir Antano Gailiaus („Proskyna“) redaguojamuose kultūros leidiniuose. „Ieškojome naujų autorių, Kęstutis iš karto sužavėjo neeiliniu poetiniu talentu ir plačiu kultūriniu akiračiu. Ilgainiui susitikdavome poezijos festivaliuose ir literatūros vakaruose, pradėjom artimiau bendrauti“, – pasakojo R.Rastauskas. 1992 m. jis, K.Navakas, Vanda Juknaitė ir Antanas Gailius dalyvavo Berlyno literatūros kolokviumo surengtose Lietuvos literatūros dienose. Pašnekovo žodžiais, Kęstutis buvo vienas pirmųjų lietuvių poetų, sulaukusių nemažo pasisekimo Austrijoje ir Vokietijoje.

„Vėliau kartu apvažiavom daug šalių ir išvaikščiojom daug didmiesčių. Taip pat negaliu pamiršti jo drauge su Valentina Navakauskaite turėto knygyno – nepralenktos literatūrinių piligrimysčių ir naktinių pašnekesių vietos Kauno senamiestyje“, – apibūdino R.Rastauskas.

Rolandas Rastauskas/Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pašnekovo žodžiais, išėjus K.Navakui literatūra prarado labai daug. „Lietuvių literatūra neteko vieno talentingiausių visų laikų poetų, neprilygstamo eseisto, niekieno ligi šiol (nujaučiu, kad ir ateityje) nepralenkto versifikacijos (eilėdaros – red. past.) didmeistrio ir nesuinteresuoto grožio adepto, – sakė poeto bičiulis. – Čia gal ir slypi jo didybė – jis ligi paskutinio atodūsio tikėjo, kad grožis gali išgelbėti pasaulį netgi tada, kai tuo tiki vos vienas žmogus. Iš dalies tai buvo romantinė nuostata, neatskirianti grožio nuo tiesos. Tad asmeniškai aš netekau paskutiniojo lietuvių romantiko.“

Urna su poeto palaikais iš šarvojimo salės prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios (Radvilėnų pl. 15A, Kaunas) vasario 19 d. 15 val. bus išlydėta į paskutinę kelionę. Poetas bus palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00