Svečias atsakė į skaitytojų bei redakcijos klausimus apie opiausias šalies futbolo problemas, didžiausius iššūkius bei jų sprendimo būdus. Lietuvos nacionalinės rinktinės perspektyvos, artėjantis pasaulio salės futbolo čempionatas Lietuvoje, miražu virtęs nacionalinis stadionas – šias bei daugelį kitų temų mūsų portale gvildeno E. Stankevičius.

„Iššūkių nebijau. Žinojau, kur einu. Tik laiko paroje kartais pritrūksta. Kaip ir sveikatos“, – apie pirmojo pusmečio darbus ir išbandymus kalbėjo LFF generalinis sekretorius.

Pokalbį galite sekti žemiau (pildoma). Platesnį interviu skaitykite šeštadienio dienraštyje „Kauno diena“ bei savaitraštyje „Vilniaus diena“.

– Nacionalinė Lietuvos futbolo rinktinė sužaidė pirmąsias 2020 metų Europos čempionato atrankos rungtynes su Liuksemburgo ekipa bei draugišką mačą Azerbaidžane. Kaip jums - pirmieji Valdo Urbono blynai?

– Pirmiausia reiktų pasakyti, jog kalendorius mūsų rinktinei buvo sudarytas nepalankiai.  Pradžioje norėjosi draugiškų rungtynių, kad mūsų naujasis treneris geriau susipažintų su žaidėjais. Deja, viskas buvo kitaip. Tačiau tai daugiausia sprendė UEFA tuoj po burtų traukimo, nuo mūsų nedaug kas priklausė. Tą patį turėsime daryti ir lapkričio mėnesį. Iš pradžių žaisime išvykoje su Portugalija, o paskui draugiškas su kažkuria rinktine. Panašu, kad tai bus Naujoji Zelandija. Pats lankiausi su mūsų rinktine Liuksemburge ir man bendravimas kolektyvo viduje  tikrai paliko teigiamą įspūdį, kaip  ir darbo organizavimas. Rinktinės perspektyvos man atrodo neblogos. Nauji žmonės, naujos idėjos, turime naują vyriausiąjį analitiką iš Vokietijos, kaip ir vartininkų trenerį, dirbusį Anglijoje. Smagu, jog išbandytas jaunimas, kuris ateityje, manau, duos nemažai naudos. Taip, norėjosi teigiamo rezultato su Liuksemburgu, tačiau nepavyko. Įsitikinome, jog tai – pakankamai pajėgi rinktinė. Beje, po kelių dienų tuo įsitikino ir ukrainiečiai, Liuksemburge turėję didelių sunkumų ir išplėšę pergalę tik paskutinėmis akimirkomis.

– Panašu, kad aikštėje pralaimėtas rungtynes, galite laimėti kabinetuose. Kokios galimybės sulaukti UEFA sprendimo dėl techninės pergalės, nes Liuksemburgo rinktinė pažeidė reglamentą, registravusi žaidėją, šalyje neišgyvenusį 5-erių metų?

– Žinome apie tokią galimybę, laukiame oficialaus patvirtinimo iš UEFA. Mums tai būtų dovana, bet, atvirai sakant, didelių vilčių į tai nededame.

Iššūkių nebijau. Žinojau, kur einu. Tik laiko paroje kartais pritrūksta.

– Pirmą kartą atskleidėte LFF biudžetą viešai. Lyginant su kitomis federacijomis skaičiai atrodo įspūdingai. Tačiau esama ir skolų. Kaip ketinate jas padengti?

– Bendras skolų dydis yra tikrai nemenkas. Dalis jų yra tiekėjams už paslaugas. Kita dalis, skolos VMI už 2013-2016 metus. Su VMI pradedame vesti derybas, dėliosimės mokėjimų grafiką, kai kurias sumas mėginsime sumažinti. Taip pat artimiausiu metu kreipsimės į banką dėl paskolos. Žiūrint iš verslo pusės, turint 8 – 9 mln. eurų biudžetą, situacija neatrodo beviltiška. Neabejoju, kad tikrai galima skolas panaikinti. Taupome ir karpydami savo administracinį personalą, peržiūrėdami sutartis su buvusiais tiekėjais, atsisakome nereikalingų sutarčių.

– Vos už pusantrų metų Lietuva priims svarbiausią futolo renginį savo istorijoje – 2020 m. pasaulio salės futbolo čempionatą. Kaip vyksta pasirengimas pirmenybėms?

– Dirbame keliomis kryptimis. Pirmiausia, tiesioginis darbas su FIFA dėl biudžeto, organizacinės valdymo struktūros. Pirminis planas buvo parengtas teikiant paraiškas, o nuo to laiko praėjo jau treji ketveri metai. Dabartinės ekonominės realijos yra pasikeitę. Iki balandžio pabaigos turime pateikti galutinį žmonių sąrašą ir t.t.. Kita mūsų kryptis – darbas su savivaldybėmis ir vyriausybe. Praėjusią savaitę teko lankytis pas premjerą, kuris patvirtino, jog vyriausybė prisidės prie čempionato organizavimo. Ta oficiali pozicija yra svarbi FIFA atstovams. Artimiausiu metu bus suformuota darbo grupė, spręsianti nemažai klausimų. Nuo saugumo, iki vizų, valiutų keitimo ir pan. Vėlgi neseniai baigėsi savivaldos rinkimai, tad turime nemažai naujų merų, su kuriais mezgame kontaktus, balandžio 3 dieną vyks susitikimas su visų miestų, priimsiančių pasaulio čempionatą, merais. Pagal pradinį planą, pirmenybės vyks 5 miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.

Beje, keisčiausia, jog didžiausi iššūkiai mums tenka Vilniuje. Mat pagal reglamentą, rinktinės negalės nuolat treniruotis tose pat arenose, kur vyks varžybos. Jei dėl pagrindinių arenų viskas tvarkoje, tai, pavyzdžiui, sostinėje neturime normalios treniruotėms tinkamos salės. Juk geriausių pasaulio salės futbolininkų nevešime į Lietuvos edukologijos universiteto salytę. Turėsime drauge su miesto valdžia spręsti šią problemą. Manau, miestai supranta, kiek oficialių atstovų, įvairių turistų pritrauks šis čempionatas, kiek pinigų jie paliks jų viešbučiams, kavinėms, prekybininkams ir t.t.

– Organizacinė veikla vyksta, o kaip sekasi spręsti sportinius iššūkius. Ar Lietuva sugebės suburti konkurencingą rinktinę? Ar neapsijuoksime futbolo pasaulio akyse?

– Tai labai opus klausimas. Mes suvokiame, kad pirmą sykį patekę į tokio rango turnyrą turime kelti realius tikslus. Negalime svaičioti apie medalius ar panašiai. Vien jau dalyvavimas finalo etape mūsų rinktinei bus didelis iššūkis. Pasibaigus sezonui surengsime antrą susitikimą su salės futbolo bendruomene. Ieškosime konkrečių būdų, kaip per likusį trumpą laiką pakelti salės futbolo lygį ir suburti kiek įmanoma pajėgesnę rinktinę. Tai yra didžiulis iššūkis, nes tokie procesai greitai nevyksta. Tačiau bandyti reikia.

Artimiausias galvos skausmas – dauguma salės futbolo žaidėjų, baigę čempionatą, iškeliaus į didžiojo futbolo klubus ir iki pat rudens rungtyniaus ten. Mes jų paleisti nenorime. Vadinasi, turime rasti argumentų, paskatinimų, kurie tenkintų ir salės futbolininkus, ir didžiojo futbolo klubus. Norime, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda taptų trimis tvirtais salės futbolo centrais. Juose vyktų kokybiškos treniruotės, darbas su atrinktais žaidėjais. Pasitelksime tam tikrus finansinius  svertus, salių kompensavimą, kitas išmokas. Greta to, yra rinktinės rengimo planas, kuriame numatyta kiekvieną mėnesį rengti treniruočių stovyklas, žaisti kontrolines rungtynes. Matysime, kaip tai veiks. Jei pasiteisins, išplėsime planą ir ateinančiam sezonui. Tarkime, galbūt kelios savaitės dienos bus paskelbtos rinktinės dienomis, per kurias visi kandidatai kiekvieną savaitę rinksis bendroms treniruotėms ir t.t. Čia vėlgi – reikės ir mūsų finansinio indėlio. Buvo minčių ir apie atskirą  klubą, kuriame būtų sutelkti rinktinės kandidatai, bet tai kertasi su klubų interesais ir t.t.

– Paminėjote darbą su vyriausybės bei savivaldos atstovais. Jūsų pirmtakams ši sritis pasirodė sunkiai įkandama, bent jau stumiant nacionalinio stadiono projektą. Ši tema Lietuvoje jau tapo anekdotine: vyriausybės keičiasi, stadiono projektai ir miestai – taip pat. Tačiau niekas realiai nejuda. Kokį regite šios problemos sprendimą?

– Jei nacionalinį stadioną statytų federacija, manau, kad jis jau būtų. Deja, tai politikų veiklos sritis. Dabar mes stebime kaip juda S.Dariaus ir S.Girėno stadiono renovacija Kaune. Ir labai laukiame, kada šis projektas bus įgyvendintas. Pats esu kaunietis, tad dažnokai apvažiuoju šį objektą, bendrauju su atsakingais žmonėmis ir matau, kaip juda darbai. Tikimės, kad 2020-ųjų rudenį Kaune jau galėsime rengti oficialias atrankos varžybas. Dėl Vilniaus… Tikiuosi, kad ir sostinėje išdygs tas multifunkcinis centras. Vis dėlto, jei nacionaliniu stadionu taps S.Dariaus ir S.Girėno sporto centras, tuomet mes norėtume pasistatyti savo treniruočių bazę Naujojoje Vilnioje. Esame kalbėję su UEFA, kuri prisidėtų finansiškai. Taip pat reikėtų ir vyriausybės pagalbos. Tačiau tai yra realūs planai, įkandamos sumos, juolab, kad ir mes turime šiam tikslui sukaupę tam tikrą finansinį rezervą. Žinoma, kalbėtume apie mažesnį nei Kaune, bet gero lygio – vadinamųjų keturių žvaigždučių stadioną. Maždaug 5 – 6 tūkst. žiūrovų. Jis būtų tinkamas tarptautinėms varžyboms, tarkime, su žemesnio rango priešininkais. Taip pat būtų įrengta moderni treniruočių bazė, vadinamas rinktinių centras.

– Kodėl taip drastiškai naikinama Nacionalinė futbolo akademija Kaune?

– Tai tikrai nėra drastiški veiksmai. Artimiausiu metu paskelbsime kaip bus tęsiama akademijos veikla. Mums pavyko rasti privatų verslą, kuris perims šį juridinį vienetą ir toliau vystys akademijos veiklą. Žinoma, reikia susidėlioti finansinius dalykus, pačias perdavimo procedūras, skolas ir t.t. Taip, kažkurie vaikai jau yra išvykę iš akademijos, vieni į namus, kiti į kitas akademijas. Bet mes NFA matome kaip vieną mūsų regioninių centrų. Tokia Vilniuje yra Ozo gimnazija. Tokios pat akademijos veikia Panevėžyje ir Šauliuose. Kitaip tariant, mūsų ugdymo veikla bus labiau subalansuota, o ne koncentruota į vieną tašką kaip buvo iki šiol. Tikrai nebebus skiriama 500 ar 700 tūkst. eurų vienai akademijai ir laukiama rezultato. O koks jis buvo, matėme visi. Dėl to ir kilo poreikis peržiūrėti visą futbolo talentų ugdymo sistemą. Į NFA akademiją buvo surenkami geriausi šalies žaidėjai, o ką ji pasiekė per daugiau nei dešimtmetį? Dabar NFA pinigai bus nukreipti į Lietuvoje diegiamą „Anderlecht“ jaunimo ugdymo programą.

– Jaunimo ugdymo programų ir jaunųjų futbolininkų vystymo platformų Lietuvoje būta ne vienos. Ne taip seniai kalbėta apie planus diegti Amsterdamo „Ajax“ klubo taikomas metodikas. Paraleliai veikia Aurelijaus Skarbaliaus daniškos žaidėjų ugdymo programos ir t.t. Kodėl federacija pasirinko belgiškąją „Anderlecht“ programą ir kaip vyksta jos įgyvendinimas?

– Iš tiesu, daugelis jau turbūt nebesiorientuoja, kiek tų talentų vystymo programų Lietuvoje buvo realiai įgyvendinama ir kiek į jas investuota. Belgiškąją sistemą išsirinkome po išsamių diskusijų tiek su Lietuvos, tiek su užsienio futbolo ekspertais bei specialistais. Mums patiko, kad šioje programoje yra aiškus veiklos planas ir konkretūs terminai. Pradžiai kalbama apie trejus metus. Patys belgai mus suteikė išsamią informaciją, o ir plika akimi matyti, kokius žaidėjus yra parengęs Briuselio klubas, kiek jų šalyje išugdoma talentų, koks bendras jų futbolo lygis. Šiai dienai baigiame derinti galutinį sutarties projektą, artimiausiu metu bus sudėti parašai. Kiek šis projektas mums kainuos? Tai vieši skaičiai. Pati programinė įranga visoms mūsų akademijoms ir palaikymas – apie 230 tūkst. eurų. kasmet. Tai ir treniruočių filmavimas, analizė, monitoringas ir daugybė kitų dalykų. Bus ir papildomų išlaidų techniniams direktoriams. Kompensuosime ir kai kurias išlaidas kitoms akademijoms, kaip, pavyzdžiui, „Utenio“, kuri ne vienerius metus kryptingai dirba su A.Skarbaliaus programa. Apskritai techninio direktoriaus pozicija man atrodo labai svarbi strategiškai, nes jis kuruos visų rinktinių darbą ir jaunimo ugdymą apskritai. Kalbamės su kandidatais iš užsienio, bet norime išsirinkti patį tinkamiausią ir labiausiai kvalifikuotą. Jam teks spręsti ir mūsų trenerių rengimo kokybės problemas. Šiai dienai mūsų trenerių rengimo metodikos ir lygis mūsų netenkina.

– Tuomet kodėl visų Lietuvos rinktinių, pradedant nuo jaunučių, jaunių ir jaunimo iki nacionalinės, treneriais pasirinkti vietos specialistai?

– Rinkdamiesi vyrų rinktinės trenerį mes kalbėjomės ne su vienu strategu iš užsienio. Tačiau galiausiai priėjome išvados, kad dabar mums reikia lietuvio. O štai techninis direktorius bus užsienietis, kurio tikslas ir bus įskiepyti reikiamas europines vertybes. Šuo klausimu mums padeda ir UEFA bei FIFA, kurių dėka galime atsivežti aukščiausio lygio lektorius, kryptingai kelti mūsų trenerių kvalifikaciją. Atsinaujinimo reikės ir šioje srityje. Aš suprantu, kad galėjo atrodyti keistai, kai šių metų pradžioje dar neturėjome paskirto nei vienos rinktinės trenerio. Tačiau kruopščiai rinkomės ir visus kandidatus pristatėme vienu metu. Kol kas jų darbas mus tenkina. Svarbu tai, kad nacionalinės rinktinės treneris  duoda toną jaunesniems kolegoms. Visų amžiaus rinktinių treneriai kiekvieną savaitę bendrauja tarpusavyje, susitinka LFF biure, aptaria bendrą strategiją, ko anksčiau nebuvo. Žinoma, galbūt trenerių darbo vaisiai iškart ir neatsispindės sportiniuose rezultatuose, kurie dabar yra dugne. Tai – ilgalaikis procesas. Bet mums labai svarbu matyti tobulėjimą, kryptį. Pavyzdžiui, nacionalinei rinktinei iškėlėme tikslą atrankos turnyre surinkti  taškų. Tai riba, nuo kurios futbolininkai gautų premijas. Tačiau jei darbas vyks tinkamai, manau, kad mus tenkintų ir 8 taškai ar panašus kraitis.

– Neaplenkime ir Lietuvos futbolo A lygos. Ar jums atrodo priimtina, kad Klaipėdos „Atlanto“ klubas, pritaikius gausybę išimčių, buvo priimtas į A lygą, bet ir toliau nesilaiko LFF taisyklių. Klaipėdiečiai nepateikė jokių dokumentų dėl savo B ekipos dalyvavimo 2-ojoje lygoje. Kaip spręsite šią problemą?

– Antrosios lygos licencijavimo pirmasis etapas jau yra pasibaigęs. Iki 29 d. buvo suteikta laiko apeliacijoms ir dokumentų sutvarkymui. Ta galimybe gali pasinaudoti šeši klubai. Balandžio 1-ąją dieną vyks LFF vykdomojo komiteto posėdis, kuriame bus galutinai patvirtintas 2-osios lygos dalyvių sąrašas. Jei „Atlanto“ klubui nepavyks užregistruoti B komandos, tą pačią dieną iš jo bus atimta ir A lygos licencija. Dublerių komanda klubui yra privaloma. Kitaip gresia pašalinimas iš A lygos.