Atpildas – nusipelniusios vardas

Respublikinės Kauno ligoninės Terapijos klinikos Bendrosios praktikos slaugytojos Romutės Babičienės credo darbe – su kiekvienu pacientu elgtis taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su ja, jei susirgtų.

"Ir taip elgtis visai nesunku", – sako nuo jaunystės, jau 39 metus toje pačioje, vienintelėje, darbovietėje triūsianti slaugytoja.

Mažiausiai – dešimt ligonių, bet gali būti ir trylika ar net penkiolika, jei tenka pavaduoti atostogaujančius, susirgusius ar kursuose, konferencijose besistažuojančius kolegas. Atlyginimas į rankas – 450 eurų, bet R.Babičienė nei juo, nei darbo krūviu niekada nesiskundė. Ji mėgsta savo darbą, myli žmones. Šią profesiją pasirinko dar vaikystėje ir dėl to niekda nesigailėjo.

Slaugytoja iš pašaukimo? Ko gero, taip. Gal net genuose užkoduota medicina, jei ją, ir būtent slaugytojos, o ne gydytojos profesiją pasirinko ir dukra, daugybę kartų mačiusi mamą ir pavargusią, ir nuliūdusią dėl nepagydomų ligonių.

Atpildas už sunkų darbą – Lietuvos nusipelniusios slaugytojos vardas, suteiktas visai neseniai, praėjusią savaitę, Tarptautinę slaugytojų dieną. Prisiekusi šios profesijos atstovė R.Babičienė viliasi, kad jaunoji karta sulauks geresnių laikų, nes slaugytojo profesija yra viena reikalingiausių.

Vienu metu – trys darbai

"Jau penkti metai dirbu slaugytoju, iškart, kai baigiau Kauno kolegijos Medicinos fakultetą", – prisistato Vytautas Mačiulis, jaunas vaikinas, kurį, patvirtina, kai kas pavadina broliuku, ir tai jam skamba labai gražiai.

Juk sesele vyro nepavadinsi. Vytautas juokauja, kad šios profesijos atstovu tapo atsitiktinai. Buvo įstojęs į Lietuvos žemės ūkio universitetą, bet labai greitai nusprendė, kad apsiriko. Tuomet perbėgo į mediciną. Galvojo, laikinai, pabandys ir išeis. Ir užsibuvo, nes čia jam patinka.

"Dirbu Priėmimo skyriuje, o čia – ekstra situacijos, greitis, adrenalinas. Lydžiu reanimobiliu pervežamus pacientus", – pasakoja Kauno klinikų Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje dirbantis 27-erių vaikinas.

Jam labiausiai patinka sekti pacientų gyvybinius parametrus, gaivinti, imti kraują tyrimams, leisti vaistus į veną.

"Terapijos skyriuje dirbti nenorėčiau, ten neįdomu", – apibendrina monotonijos nemėgstantis jaunas vyras.

Jis visuomet pasirengęs iššūkiams: praėjusią vasarą, be Kauno klinikų, dirbo ir gelbėtoju Klaipėdos Smiltynės paplūdimyje, o ir dabar tebedirba uostamiesčio Jūrininkų ligoninėje. Kaip suspėja?

"Jei atlyginimas būtų adekvatus darbui, nereikėtų per kelias darbovietes lakstyti. Man pinigų reikia susimokėti už mokslus, buto nuomą", – atvirai kalba dabar Klaipėdoje gyvenantis ir šio miesto universitete sveikatos priežiūros vadybos magistrantūroje studijuojantis vyras.