Pakaunei garsinti rastas naujas sklaidos šaltinis

Pastangos atsipirko su kaupu

„Tarptautinių konferencijų jau esame turėję, todėl surengti dar vieną mums nebuvo iššūkis. Įstojome į asociaciją, norėjome būti pripažinti, matomi tarptautiniu lygmeniu. Kiti lietuviai asociacijos nariai gal ir nebuvo labai patenkinti, kai mes, naujokai, pernai Kalmaro pilyje pasakėme: prašom, kitais metais atvažiuokite pas mus! Man labai patiko, kai šios konferencijos metu Kalmaro pilies vadovas pasakė, kad jam didžiulį įspūdį padarė mūsų priėmimas, renginio organizavimas ir tai, ką spėjo pamatyti, ir paklausė, ar gali atvežti į pakaunę 50 švedų, šios šalies pilių vadovų. Juk to mes ir siekiame, nes Vilnių ir Trakus visi žino, dar Kauną. O mes esame mažyčiai ir mums reikia kovoti už vietą po saule“, – pasisekusiu renginiu džiaugėsi Raudondvario dvaro direktorė Snieguolė Navickienė.

Pilių ir muziejų aplink Baltijos jūrą asociacijos prezidentė Ina Linė negailėjo komplimentų drąsiam asociacijos naujokui – Raudondvario dvarui. „Raudondvario dvare viešiu jau antrą kartą. Džiaugiuosi, kad buvome pakviesti čia surengti asociacijos generalinę asamblėją ir tarptautinę konferenciją. Ir Raudondvario dvaras, ir renginio programa, ir svetingumas daro didžiulį įspūdį. Džiaugiuosi, kad asociacija turėjo galimybę atvykti į Kauno rajoną“, – „Kauno dienai“ sakė I.Linė.

Atkurti prireikė dešimtmečio

Sveikindamas konferencijos dalyvius, susirinkusius į Raudondvario dvarą, Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas pabrėžė, kad istorijos girnos, malusios žmonių likimus, negailestingos buvo ir Lietuvos dvarams. „Po gaisrų, karų ir paveldą niokojusio sovietmečio Raudondvario dvare nebeliko puošnių interjero detalių, baldų, paveikslų, bibliotekos, bet svarbiausia, kad sovietmečiu apleistuose pastatuose ir parke neliko dvasios, kuria pasižymėjo ši vieta. Pilies rūsiai buvo užpilti šiukšlėmis, o Tiškevičių laikais statytame dvaro žirgyne stovėjo traktoriai“, – kaip palyginti neseniai atrodė šis objektas, pasakojo meras.

Valerijus Makūnas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Siekdama prikelti naujam gyvenimui, Kauno rajono savivaldybė 2008 m. Vyriausybės nutarimu Raudondvario dvaro kompleksą perėmė savo nuosavybėn ir daugiau kaip dešimt metų kūrė visuomenei patrauklią erdvę. Raudondvario dvaras tapo vienu pagrindinių Kauno rajono savasties ženklų, jis yra patrauklus visų amžiaus grupių ir veiklos sričių žmonėms.

Šią vietą atranda vis daugiau ne tik Lietuvos, bet ir užsienio svečių. Čia rengiamos Kauno rajono gyventojų civilinės metrikacijos ceremonijos, asmeninės šventės, koncertai, spektakliai, parodos, konferencijos, filmų peržiūros, apdovanojimų teikimo ceremonijos, verslo ir turizmo informavimo veiklos, daugiatūkstantinės šventės, užsienio delegacijų priėmimai. Raudondvario pilyje lankėsi Baltijos šalių prezidentai, Europos Parlamento atstovai, ambasadoriai.

Esame mažyčiai ir mums reikia kovoti už vietą po saule.

Plačiau Raudondvario dvaro praeitį ir dabartį konferencijoje pristatė dr. Andrius Marcinkevičius.

Visų epochų ženklai

Su kultūros paveldo apsaugos politika ir perspektyvomis Kauno rajone svečius supažindino Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vyr. specialistė Eglė Knygauskaitė-Liakienė.

„Galime pasidžiaugti, kad Kauno rajone turime visus pagrindinius mūsų epochų ženklus, kurie, sugulę tarsi kultūrinis sumuštinis, pasakoja įdomią ir itin svarbią Lietuvai ir Europai istoriją. Istorija prasidėjo nuo seniausių laikų. 8000–5000 m. prieš mūsų erą archeologiniai radiniai byloja apie pirmuosius gyventojus, klajoklius. Vėliau kūrėsi gyvenvietės, buvo statomi gynybiniai piliakalniai, kurių Kauno rajone turime 24“, – pasakojo E.Knygauskaitė-Liakienė.

Istorijos puslapius verčiant toliau, Kauno rajonas gali pasigirti viduramžių paveldu, carinės gynybinės architektūros palikimu, dvarų kultūros klestėjimu, tarpukario kurortais su nuostabiomis medinėmis vilomis, taip pat ir skaudžiais įvykiais, menančiais karą, genocidą, nepriklausomybės kovas ir okupacijas. „Visa tai sudėjus, turime daugiau kaip 380 nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų ir 240 kilnojamųjų vertybių, registruotų Lietuvos kultūros vertybių registre“, – apibendrino Urbanistikos skyriaus vyr. specialistė.

Eglė Knygauskaitė-Liakienė. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčią galiu drąsiai pavadinti vyšnia ant puošnaus mūsų paveldo torto.

Kauno rajono savivaldybė, besididžiuodama gausiu kultūros paveldo turtu, turi rimtą įsipareigojimą sau, bendruomenėms ir visiems, besidomintiems savo istorija, išsaugoti tai, ką paliko prabėgę amžiai. Savivaldybės vykdomi tvarkybos darbai jau prikėlė Senąją Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčią, Raudondvario dvaro kompleksą, sutvarkė Pyplių piliakalnį, atvėrė visuomenei Tado Ivanausko Obelynės sodybos duris.

„Zapyškio bažnyčią galiu drąsiai pavadinti Kauno rajono pasididžiavimu ir vyšnia ant puošnaus mūsų paveldo torto. Bažnyčios tvarkybos darbai kainavo daugiau nei 800 tūkst. eurų ir buvo finansuojami tiek savivaldybės, tiek ES lėšomis. Šiandien tai ypatingos traukos objektas, čia organizuojami festivaliai, koncertai, parodos ir kitos šventės, vieta traukia menininkus, kūrėjus. Tai tikra kultūros meka Kauno rajone“, – sakė E.Knygauskaitė-Liakienė.

Sovietmečiu apleistuose pastatuose ir parke neliko dvasios, kuria pasižymėjo ši vieta.

Pakaunė yra patraukli privatiems investuotojams, siekiantiems atkurti kultūros paveldo objektų autentiškumą, išsaugoti pirminę šių vertybių paskirtį bei išraišką. „Tokių pavyzdžių turime labai daug: tai Prano Vaiciuškos vila Kačerginėje, Žemaitkiemio dvaras Babtų seniūnijoje, Padauguvėlės dvaras Vilkijos seniūnijoje, tvarkybos darbų starto laukiantis Panevėžiuko dvaras, Michalinos Beleckos mauzoliejus ir daugybė kitų pavyzdžių“, – vardijo pranešėja.

Kartu su Kauno tvirtovės parku rūpinamasi gynybiniu palikimu. Kauno rajone yra daug fortifikacinių objektų, išsidėsčiusių žiedu aplink Kauną, tačiau svarbiausi – I ir III fortai. Jiems įveiklinti ir tvarkyti kasmet skiriamas finansavimas. Fortai pritraukia gausybę lankytojų, čia organizuojamos ekskursijos, istorinės paskaitos, festivaliai, edukacijos, stovyklos ir daugybė kitų veiklų, sutraukiančių ne tik gausias vietos bendruomenes, bet ir nemažai Lietuvos ir užsienio turistų.

Kasmet lėšų skiriama ir Holokausto memorialams, senosioms kapinėms prižiūrėti. 2018 m. kartu su JAV gyvenančiais žydais buvo pastatytas Vandžiogalos holokausto memorialas, 2021 m. naujas memorialas įrengtas Jaučakių žydų žudynių vietoje, šiais metais atidengtas paminklas Jugintų miške (Babtų seniūnija). „Kitais metais planuojame atnaujinti dar tris Holokausto aukų memorialus“, – patikino E.Knygauskaitė-Liakienė.

Turininga programa

Tarptautinės konferencijos „Kultūros paveldo išsaugojimo politika ir perspektyvos“ dalyviai taip pat išklausė Virgilijaus Poviliūno pranešimą apie Medininkų pilies rekonstrukciją, Tukumo muziejaus direktorės Agritos Ozolos „Muziejaus istoriniame name, kuris buvo naudojamas ligoninei, planavimas ir plėtra: Durbės pilies atvejis Tukume, Latvija“.

Tema: konferencijos dalyviai Raudondvaryje aptarė kultūros paveldo išsaugojimo politikos aktualijas ir perspektyvas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Patirtimi ir įžvalgomis pasidalijo Olštyno muziejaus vadovas Januszas Cyganskis ir Malborko pilies atstovas Marekas Stokowskis.

Ir Raudondvario dvaras, ir renginio programa, ir svetingumas daro didžiulį įspūdį.

Pirmosios konferencijos dienos pabaigoje surengta ekskursija po Raudondvario dvarą ir Raudondvario bažnyčią. Tai buvo tarsi įvadas į antrąją konferencijos dieną.

Spalio 14-oji skirta svečių pažinčiai su įspūdingiausiais Kauno rajono objektais: kopta į Pyplių piliakalnį, apžiūrėta Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia ir Antano Sutkaus paroda, kurortinės teritorijos statusą turinčioje Kačerginėje grožėtasi Šaltinio aikšte ir Viktoro Reklaičio vila, aplankyta Liepų parko paroda.