P. Galaunė – idealistas, gyvenimą paskyręs Lietuvos kultūrai

2020-ieji paskelbti tautodailės metais, žyminčiais grafiko, dailėtyrininko, profesionalios muziejininkystės Lietuvoje pradininko Paulius Galaunės 130-ąsias gimimo metines.

P.Galaunės biografija ir veikla tyrinėta bei aprašyta, yra parengta išsami monografija, prisiminimų knygos, kiti leidiniai. Šiame tekste nesiekiama atspindėti visų P.Galaunės gyvenimo faktų, kurių išsami apžvalga galėtų užpildyti kelių knygų puslapius. Susitelkiama į pačius svarbiausius jų.

Pirminis estetikos šaltinis

Vydūno alėjoje įsikūrusiame Adelės ir Pauliaus Galaunių muziejuje peržiūrinėjant fotografijų albumus dailėtyrininko portretą surasti sunku. Daugumoje jų – akimirkos iš Lietuvoje ir svetur surengtų lietuvių dailės parodų. P.Galaunė stovėdamas šypsosi greta žinomų to meto Lietuvos menininkų ir kitų svarbių asmenybių. Daugybė fotografijų ir kuriose nematyti nė vieno žmogaus, o vien parodų eksponatai, nufotografuoti stambiu ir panoraminiu kadrais. Jau vien ši detalė apie dailėtyrininko gyvenimo būdą ir prioritetus pasako daug. Tačiau kurgi slypi šios aistros lietuvių dailei ir muziejininkystei priežastis?

P.Galaunės gyvenimo kelionė prasidėjo 1890 m. sausio 25 d. Pageležių kaime (Ukmergės apskritis). Paulius gimė iš garsios bajorų Galaunių giminės kilusio pašto kalvio Konstantino Galaunės ir audėjos, verpėjos Emilijos Kutkauskaitės šeimoje. Abu tėvai vaikus, kurių šeimoje gimė dešimt, apgaubė ne tik didele meile, bet ir išugdė stiprų pomėgį kūrybai ir grožiui. Tėvas kaldavo meniškus ornamentus kraitinėms skrynioms, spynas, apkaustus ginklams.

P.Galaunės žodžiais, tėvas buvo "negyvenimiškas", kadangi labiau dirbo iš noro kurti, nei siekdamas užsidirbti ir palengvinti materialią šeimos padėtį. Tėvas labai mėgęs knygas ir neretai pinigėlius, kurių visuomet trūkdavo, išleisdavo knygoms. Tėvas buvo ir kolekcininkas, rinko monetas, poperėlius nuo arbatžolių bei tabako pakuočių. Paulius iš tėvo paveldėjo esminius charakterio bruožus – "gilų demokratiškumą, nepraktiškumą buityje, veiklos, prasmingo darbo kitų labui pomėgį" (Zitos Žemaitytės monografija "Paulius Galaunė", 1988).

Motinos, kaip audėjos ir verpėjos, talentas ir audinių raštų išskirtinis grožis buvo plačiai pasklidęs ir už gimtojo kaimo ribų. Ji labai mėgo švarą, tvarką ir įvairius namų interjero puošmenas, kiek tik leisdavo galimybės ir laikas, daug ką susimeistraudavo pati. Vaikystės namuose, ko gero, ir reikėtų ieškoti pirminio Pauliaus meilės lietuvių liaudies menui, istorijai, kolekcionavimui ir estetikai šaltinio.

Niekas man ekslibrisų neužsakydavo. Tai buvo mano noras atgaivinti ekslibriso tradiciją Lietuvoje, kuri buvo gana sena, siekė XVI a.

Nuo anatomijos link kritikos

P.Galaunė lankė Veprių pradžios mokyklą, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Mokyklą baigė 1902 m., po metų išvyko į Vilnių pas pasiturinčius gimines, kur pirmą kartą apsilankė muziejuose, ypač mėgo Senienų ir Karo muziejus.

Jį traukė paveikslai – juos galėdavo žiūrėti valandų valandas. Po dar vienerių metų, neišlaikęs egzaminų į Vilniaus realinę mokyklą, Paulius išvyko mokytis į Peterburgo psichoneurologinio instituto Humanitarinių mokslų fakultetą.

Laisvu laiku lankė piešimo mokyklą, mokėsi privačiose dailės studijose, lankėsi lietuviškuose vakaruos ir daug laiko skyrė savišvietai. Tuomet Paulius svajojo tapti architektu, nors institute teko mokytis ir visiškai su šia sritimi nesusijusių dalykų – anatomijos ir fiziologijos. Visgi du bandymai stoti į Dailės akademiją Peterburge ir Maskvoje baigėsi nesėkme ir svajonės apie architekto specialybę P.Galaunė visiškai atsisakė. Psichoneurologinio instituto jis taip pat nebaigė – pasitraukė savo noru būdamas trečiame kurse.

Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Likimas P.Galaunei buvo numatęs kitą kelią ir bet kokiu atveju jo gyvenimo etapas Rusijoje buvo be galo reikšmingas. Čia susiformavo jo tautinė savimonė. Čia jis susipažino su dailę studijavusiais jaunais, jau išgarsėjusiais pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyviais, dailininkais, su kuriais draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Užsimezgė pažintys ir su kitais lietuvių kūrėjais. Sėkminga ir nesėkminga studijų patirtis Peterburge P.Galaunę nuvedė link grafikos, dailėtyros ir muziejininkystės.

Reikštis kaip dailės kritikas P.Galaunė pradėjo dar gyvendamas Peterburge, nors ir gerai nemokėdamas lietuvių kalbos rašybos (mokėsi pas kalbininką Kazimierą Būgą). Savo publikacijas pasirašinėdavo slapyvardžiais, ir net ne vienu. Kai kuriuose jų juntama šmaikštumo gaidelė, pavyzdžiui, Girios balsas, Dailės Prietelius ir kt. Tačiau nuo 1927 m. jau visą laiką pasirašydavo savo tikruoju vardu ir pavarde. Rašydavo ir apie lietuvių dailininkų parodas, lankėsi Vilniuje rengiamose lietuvių dailės parodose.

Didelį įspūdį jam palikusi pomirtinė 1912 m. Peterburge atidaryta M.K.Čiurlionio darbų paroda. Apskritai Čiurlionio kūryba jam buvo pavyzdys, su kokiu "minties gilumu ir sparnuotos fantazijos laukumu" turėtų dailėje atsispindėti lietuviška tapatybė.

Kuo svarbūs gausūs P.Galaunės dailės kritikos tekstai? Kaip taikliai pastebi buvusi P.Galaunės studentė Zita Žemaitytė, straipsniuose jaučiama ano meto kultūrinė atmosfera: iš jų sužinome, kokia publika lankė parodas, kaip būdavo eksponuojami darbai, kokia nors smulkmena tampa unikalia liudytoja, atgaivinta nuotaika nutrina laiko ribas, dvelkia tolimų dienų aromatu (Z.Žemaitytės monografija "Paulius Galaunė", 1988).

Dailės kritikos tekstuose P.Galaunė buvo aštrus, kritiką žerdavęs su įkarščiu. Ypač daug dėmesio skyrė paties tautiškumo sampratai, atsispindinčiai dailininkų darbuose. Pats gilinosi į lietuvių liaudies meno specifiką, ištakas, mitologiją, pačią lietuviškumo prigimtį. Tokius pat reikalavimus kėlė ir savo recenzijose analizuojamų dailininkų kūrybai. Be gailesčio kritikavo "lėkštą tautiškumo supratimą".

Aistra grafikai ir muziejams

Lietuvių dailininkų parodose P.Galaunė dalyvavo ir kaip dailininkas, padėjo įrengti parodų ekspozicijas. Kartu dar artimiau susipažino su lietuvių dailininkais ir lietuvių liaudies menu. Savo piešiniuose įkvėpimo sėmėsi iš lietuvių mitologijos. Dar gyvendamas Peterburge stipriai susidomėjo grafika, ėmė kolekcionuoti graviūras.

"Kada šis pomėgis manyje pabudo, šiandien negalėčiau tiksliai pasakyti. Manau, kad nuo 1904 m. rudens, kai pradėjau lankyti Ermitažą ir Rusų muziejų", – mena P.Galaunė "Muziejininko novelėse" (1967).

P.Galaunė laikomas pirmuoju XX a. lietuvių grafiku, atgaivinusiu lietuvių dailėje ekslibriso tradiciją. Jis ne tik rinko ir propagavo šiuos darbus, rengdamas tekstus apie šį grafikos žanrą, bet ir pats juos kūrė. "Niekas man ekslibrisų neužsakydavo. Aš juos darydavau savo iniciatyva. Tai buvo mano noras atgaivinti ekslibriso tradiciją Lietuvoje, kuri buvo gana sena, siekė XVI a. Darydavau ekslibrisus tiems asmenims, su kuriais sueidavau į artimesnius santykius" (P.Galaunės laiškas V.Žukui, 1983).

Pirmieji ekslibrisai buvo sukurti 1919 m., J.Tumui-Vaižgantui, istorikui A.Janulaičiui, M. ir V.Biržiškoms, vėliau – A.Galaunienei, A.Becenbergeriui, V.Steponaičiui, J.Tallat-Kelpšai. Iš viso P.Galaunė sukūrė keturiolika ekslibrisų. O savo kolekcijoje turėjo surinkęs daugiau nei 800 ekslibrisų.

Kuo išskirtiniai buvo P.Galaunės kurti ekslibrisai? Atsakymą galima rasti dailininko Vinco Kisarausko parengtoje knygoje "Pauliaus Galaunės ekslibrisai" (1968): "Savo darbuose dailininkas jungia heraldinę atributiką su būdingais lietuvių liaudies meno simboliais. Kai kuriuose darbuose jaučiami ir secesijos stiliaus atspindžiai. Klasikinė, griežtai simetriška, uždara kompozicija, aiškus piešinys, užrašas, kaip svarbus visos kompozicijos elementas, suvedami į harmoningą visumą."

Tautodailės lobynai

Peterburge P.Galaunė gyveno iki 1918 m. Grįžęs į Lietuvą rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų iš Rusijos pargabenimu. Tais pačiais metais susipažino su Adele Nezabitauskaite – Valstybės teatro operos primadona, sukūrusia pagrindinius vaidmenis pirmosiose profesionalaus lietuvių teatro operose.

Po metų juodu Vilniuje sutuokė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Persikėlęs gyventi į Kauną 1919–1923 m. dirbo Valstybės muziejuje. Dėstė Aukštuosiuose piešimo kursuose. Kartu su kitais entuziastais 1920 m. įkūrė Lietuvių kūrėjų meno draugiją, įkūrusią profesionalų lietuvių teatrą. Taip pat rinkusią tautodailės darbus ir lietuvių dailininkų kūrinius, ypač Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, o jų pririnkę gausybę 1921 m. įsteigė M.K.Čiurlionio galeriją.

Sėkminga ir nesėkminga studijų patirtis Peterburge P.Galaunę nuvedė link grafikos, dailėtyros ir muziejininkystės.

Abu Galaunės laimėjo valstybinę stipendiją studijoms Paryžiuje, tad 1923–1924 m. P.Galaunė Luvro mokykloje Paryžiuje studijavo muziejininkystę. Čia jis aplankė daugybę galerijų ir antikvariatų, juose ieškodamas lietuvių autorių darbų, ne vieną pats nupirkęs ir parvežęs Lietuvon. Būdamas Paryžiuje intensyviai galvojo ir apie M.K.Čiurlionio galerijos rūpesčius, rūpinosi ne tik eksponatais, bet ir tinkamų patalpų paieškomis, jam grįžus iš Paryžiaus ir tapus galerijos direktoriumi, buvo pradėtas laikinųjų rūmų statybos projektas. Taip pat daug darbo pareikalavo M.K.Čiurlionio darbų restauravimas ir parengimas ekspozicijai, mat daugelis jų buvo labai nukentėję dėl ilgalaikės netinkamos priežiūros.

P.Galaunė nuo 1924 m. dirbo M.K.Čiurlionio galerijos, vėliau Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus ir M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi. Dėstė Lietuvos universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universitetas). Vadovaudamas M.K.Čiurlionio galerijai P.Galaunė ir toliau stipriai rūpinosi tautodailės reikalais. Galerijoje buvo komplektuojamas liaudies dailės fondas, kuriam eksponatai buvo arba perkami iš privačių asmenų, arba renkant daiktus ekspedicijų Lietuvoje metu. Pastarųjų metu, važinėjant po įvairias Lietuvos vietoves, buvo surinkta nemažai vertingų eksponatų. Tarpukariu surengė lietuvių tautodailės parodas užsienyje: Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, prisidėjo prie lietuvių profesionaliosios dailės ekspozicijų pasaulinėse parodose Paryžiuje ir Niujorke.

Dailėtyrininkas surinko daugybę informacijos apie lietuvių tautodailę, namuose prie rašomojo stalo praleido ištisas valandas, rengdamas mokslinius straipsnius, knygas, kritikos tekstus. Rašė ir noveles, prisiminimus, feljetonus, impresijas. Parengė daug lietuvių tautodailei ir kultūrai skirtų knygų. Svarbiausios jų – šeši albumai "Lietuvių liaudies menas", "Lietuvių kryžiai, Ex-librisas Lietuvoje", "Vilniaus meno mokykla 1793–1831: jos istorija, profesoriai ir mokiniai", "Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai". Kaip pats yra įvardijęs, jis savo gyvenimą atidavė darbui, siekdamas būti reikalingu tėvynei: "Reikia dirbti, kad su laiku turėčiau teisę pasakyti: ir aš, Lietuva, Tavo tikras sūnus" (P.Galaunė "Dėl Jos: Iš mano dienyno").

Sielas šildę namai

Tarpukariu garsėjo ne tik Paulius ir Adelės Galaunių asmenybės, bet ir jų namai, tapę lietuviškos kultūros židiniu. 1932 m. Galaunių lėšomis pagal funkcionalizmo architektūros atstovo architekto Arno Funko projektą buvo pastatytas namas Vydūno alėjoje. Tiesa, namo statybos pareikalavo nemažai lėšų, tad P.Galaunė, įklimpęs į skolas, "vos nenusišovęs".

Čia lankėsi svarbiausios to meto Kauno įžymybės, vykdavo ilgi pokalbiai meno ir kultūros klausimais, skambėdavo fortepijono muzika, Adelės atliekamos dainos, vykdavo poezijos skaitymai ir kiti Lietuvos kultūros istorijoje svarbūs susirinkimai. Gyveno čia ir Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Kazys Bizauskas su šeima. "Mums vaikams įdomiausios būdavo vakarienės, kai ateidavo Tėvelių draugai operos dainininkai, muzikai, dekoratoriai, rašytojai, dailininkai, visuomenės veikėjai, profesoriai. Iš jų labai įdomūs buvo dainininkė p-lė Rakauskaitė ir jos draugas dek. Liudas Truikys", – prisimena Galaunių duktė Dalia ("Lietuvos muziejų rinkiniai". Nr. 4, 2015).

Sovietmečiu Galaunių šeimos laukė negailestingas likimas. Sutuoktiniai buvo žeminami, atleidžiami iš užimamų pareigų, namas buvo nacionalizuotas, teko susitaikyti su sūnaus Dievainio mirtimi. P.Galaunė iš paskutiniųjų stengėsi toliau plėtoti savo mokslinę ir visuomeninę veiklas. Dirbo Vilniaus universitete, Vilniaus dailės institute. 1970 m. apdovanotas valstybine LTSR premija. Anksčiau buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono (1930), Vytauto Didžiojo 4 laipsnio (1931), Latvijos Trijų Žvaigždžių (1932), Švedijos karaliaus 3-ojo laipsnio Vazos (1938) ordinais, Belgijos karaliaus Leopoldo II ordino Komandoro laipsniu (1938).

1962-aisiais mirus žmonai Adelei P.Galaunė liko našlys. Po penkerių metų jis vedė muziejininkę, meno istorikę Kazimierą Kairiūkštytę. Su Adelės ir Pauliaus JAV gyvenančios dukros Dalios pagalba susigrąžino atimtą Vydūno alėjos 2-uoju numeriu pažymėtą namą, kuriame 1996 m. buvo įrengtas muziejus.

P.Galaunė mirė 1988 m. spalio 18 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Su Kazimiera P.Galaunė buvo susipažinęs, kai dirbo Vilniaus universitete Istorijos ir filologijos fakultete Muziejologijos katedros vedėju, vėliau jų keliai susitiko Kaune M.K.Čiurlionio muziejaus mokslinėje veikloje. K.Galaunienė paskyrė daug laiko ir nuoširdaus darbo padėdama atsirasti Galaunių muziejaus ekspozicijoms ir atkurti namo tarpukario dvasią, leidžiančią pajusti pirmųjų namo šeimininkų svajones, jausmus ir drąsą būti savimi. Daug didesnę nei šiandien.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių