– Ar tiesa, kad jau turėjote patalpas vaikų darželio veiklai, visus reikalingus leidimus?

– Tikra tiesa. Apie šunis iš pradžių negalvojau, norėjau steigti vaikų darželį. Laimė, protingi žmonės atvėrė akis, kad nelabai su turimomis patalpomis mano svajonė įgyvendinama.

– Ar tuo metu turėjote savo šunų? Kas paskatino modifikuoti vaikų darželio idėją į šunų?

– Taip, turėjau du augintinius. Vienas buvo vilkšunio, kitas – škotų vestuko mišrūnas. Taip pat turėjau namą, kurį bandžiau paversti tinkamu vaikų darželiui. O šunų darželio idėją pasufleravo pažįstami, turėję vykti į užsienį ir neradę kur palikti savo šunų. Tuo metu gyvavę šunų viešbučiai jiems priminė kalėjimus, kur šunys uždaromi narvuose tarsi kamerose. "Nėra kur palikti, kad būtų ramu", – guodėsi jie, tad ėmiau mąstyti, kokią alternatyvą šunų viešbučiams galėčiau pasiūlyti. Ilgai nesvarstęs, įdėjau skelbimą ir gavau pirmuosius darželinukus. Iš pradžių jų buvo nedaug. Laikui bėgant keturkojų vis daugėjo. Ėmė trūkti žinių, tad Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre įgijau gyvūnų prižiūrėtojo specialybę.

– Susipažinęs su vieno šunelio šeimininkais, jų kvietimu išvykote į Graikiją, kur pamatėte kitokią šunelių priežiūros kultūrą?

– Buvau sužavėtas, kaip puikiai graikai tvarkosi. Aišku, ten klimatas kitoks nei Lietuvoje. Jų šuneliai man pasirodė gyvenantys tarsi vasaros poilsio stovykloje. Lietuvoje matyti šunų viešbučiai man labiau priminė pataisos namus. Teko pabuvoti ir Šiaurės Amerikoje, kur aplankiau kelis šunų viešbučius – žiūrėjau, kaip ten viskas veikia, kokia aplinka, taisyklės. Vienuose šunys būdavo paliekami tik dienai, kol šeimininkai darbe, kiti siūlė apgyvendinimą su nakvyne. Treti – ir tai, ir tai. Aš taip pat pasirinkau platesnį paslaugų spektrą – siūliau žmonėms palikti savo augintinius nuo kelių valandų iki kelių savaičių ar ilgiau.

– Vadinate savo įstaigą šunų darželiu. Kuo ji skiriasi nuo šunų viešbučio – ar tiktai tuo, kad jame augintiniai neuždaromi į voljerus, nerišami grandinėmis ir gyvena tarsi namuose?

Pirmus dvejus metus šunims leidau viską, kad tik jiems būtų gerai. Net kartu miegodavome su jautresniais. Paskui įgavau proto, kad taip toli  nenuvažiuosiu.

– Tokio termino "šunų darželis" prieš aštuonerius metus nebuvo. Jį sugalvojau kaip savo veiklos pavadinimą, bet ilgainiui jis tapo bendrinis. Anksčiau tarp prižiūrinčiųjų šunis vyravo požiūris, kad jei šuo turi ėdalo, švarią patalpą ir yra išvedamas pasivaikščioti – ko daugiau jam gali reikėti? Dabartiniai šunelių šeimininkai kur kas reiklesni. Jiems šunys yra kaip vaikai. O vaikui ankstesnės priežiūros, kaip manote, ar užtektų? Be to, šiuolaikiniai žmonės dažnai būna daug keliavę po pasaulį, matę įvairiausių šunų viešbučių, todėl tenka stengtis, kad ir mano teikiamos paslaugos atitiktų šių dienų standartus. Vienas esminių šunų darželio bruožų – šunų socialinių, bendravimo poreikių patenkinimas. Atskirti šunis į voljerus galbūt būtų saugiau (minimali konflikto, perduodamų ligų tikimybė), bet prasidėtų kitokios – psichologinės problemos, formuotųsi atsiskyrimo nerimas.

Pamaina: Povilo dukrelės Ieva ir Anelė labai myli šunis, ypač – mažų veislių.

– Ar žmonių psichologijos išmanymas gerokai palengvina darbą ir su šunų darželio augintiniais?

– Tos žinios netrukdo. Žiūriu į šunis kaip į 2–3 metų amžiaus vaikus. Tikrai jų elgesyje daug bendro (juokiasi). Yra šunų šeimininkų, kurie be galo išgyvena dėl savo augintinių, ypač palikdami pirmą kartą. Dažnai jie man pasakoja visokias istorijas, kaip jų šunelis buvo paliktas viename ar kitame viešbutyje ir kaip jam ten buvo blogai. Tad bandau juos suprasti ir nuraminti. Pats esu palikęs saviškį šunį prižiūrėti svetimiems žmonėms, tad puikiai žinau, ką tai reiškia. Stengiuosi nuolat šeimininkus informuoti trumposiomis žinutėmis, vaizdo reportažais, skambučiais apie jų šunelius. Pirmosiomis naujų darželinukų dienomis šeimininkai skambina intensyviau. Vėliau įvyksta persilaužimas, nes iš vaizdo žinučių jie mato, kad šuo laksto atsipalaidavęs, domisi aplinka, uodega pakelta – vadinasi, viskas gerai. Stengiuosi šeimininkus supažindinti ir su galimais nelaimingais atsitikimais.

– Darželinukus skirstote į mažesnes grupeles pagal jų dydį, charakterį ir agresyvumą. Kiek daugiausia galite priimti svečių?

– Skirstau juos veikiau pagal dydį, amžių (senukai nemėgsta būti drauge su jaunais) ir toleranciją kitiems šunims. Kadangi nėra narvų, tai ir konkretaus skaičiaus jums nepasakysiu. Labiau žiūriu pagal tai, kokie šunys pas mane atvyksta – turiu omeny, jų dydį, aktyvumą. Paprastai vienu metu galiu priimti apie 10–15 šunų.

– Ar šunys daugiau dėmesio reikalauja iš savo šeimininkų, ar iš jūsų – jų prižiūrėtojo?

– Šunų elgesys priklauso ir nuo jų auklėjimo. Vieni būna labai išpopinti, o kiti žino, kad ėdalo ir dėmesio gaus tik tada, kai ateis laikas. Beje, kai šuo vedžiojamas eina drauge su šeimininku – jis agresyvesnis. Gal mano, kad turi jį ginti? Pas mane nėra šeimininko, nėra pavadėlio – tik didžiulė aptverta teritorija. Tai ką čia saugosi? Tuomet ir agresyvumo mažiau, bet vis tiek negali nė minutės atsipalaiduoti: turi stebėti būrio elgesį.

– O kaip dėl ėdalo – ar jį visi šunys gauna vienodą?

– Kiekvienas atvyksta su savo ėdalu ir ėda po vieną. Ne tik dėl to, kad šunys nemoka dalytis savo pusryčiais ir vakariene, žaislais ar guoliu, bet ir dėl kiekvieno šuns mitybos subtilybių. Kitas net kriaušę nuo žemės suvalgys ir viskas – jau skrandis streikuos.

– Ko labiausiai bijojote prieš atverdamas šunų darželio duris ir ar tos baimės pasitvirtino?

Tokio termino „šunų darželis“ prieš aštuonerius metus nebuvo. Jį sugalvojau kaip savo veiklos pavadinimą, bet ilgainiui jis tapo bendrinis.

– Iš pradžių, kol neturi patirties, tai ir bijoti nežinai ko. Bet jei steigčiau darželį dabar, tikrai nedaryčiau tų pačių klaidų. Pirmus dvejus metus šunims leidau viską, kad tik jiems būtų gerai. Net kartu miegodavome su jautresniais. Paskui įgavau proto, kad taip toli nenuvažiuosiu. Dar viena bėda, lydėjusi mane dėl patirties stokos, buvo agresyvūs šunys. Jie sužalodavo kitus. Iš pradžių priėmiau visus, norėjau įtikti naujiems klientams. Paskui reikėdavo ir su veterinarais pabendrauti, ir nukentėjusių šunų šeimininkams ilgai aiškintis, atsiprašinėti, ir finansinių nuostolių patyriau. Ilgainiui ėmiau atsirinkti darželinukus. Ne visi moka būti taikūs viename šunų būryje. Pasitaiko tokių, kurie, kol po vieną namuose gyvena, – viskas gerai, bet kai tik atsiduria tarp kitų keturkojų – ima elgtis neprognozuojamai. Jei šuo ima rodyti agresiją kitų atžvilgiu, jį atskiriu dėl paties ir kitų saugumo. Tada toks pikčiurna daugiau laiko praleidžia su manimi, atskirai eina pasivaikščioti. Jei išsyk matau, kad šuo labai piktas, tiesiog atsiprašau šeimininkų ir nepriimu. Paprastai tai nekastruotų patinų problema.

– Ar jūsų prižiūrimi šunys nebando pabėgti?

– Pradžioje buvo visko, bet tuos kelis ištrūkusius radome bendromis jėgomis. Vėliau supratau, kad tarp šunų irgi yra tokių specialistų, kurie kaip kokie hakeriai ieško silpnų vietų teritorijos tvoroje. Ypač pirmomis viešnagės dienomis jie žūtbūt ieško būdų, kaip iš čia ištrūkti. Esame su vietiniais visas apylinkes dėl jų išmaišę. Dabar darželio teritorija aptverta patikima tvora.

– Dirbate nuo pirmadienio iki sekmadienio. Nuo ryto iki vakaro. Ar nesijaučiate nuolatiniame budėjimo režime?

– Tai yra, nesiginsiu. Bet pasitaiko ir man poilsio, kai šunys bedūkdami patys pavargsta. Dažniausiai tai būna vidurdienį. Tuomet galiu trumpam išvažiuoti, mat visur yra kameros, o aš per telefoną matau, kas darželyje vyksta. Per aštuonerius darbo metus jau ganėtinai perpratau šunų psichologiją, tad žinau, ko iš vienų ar kitų augintinių tikėtis, jei paliksiu juos vienus. Žodžiu, jau išmokau prognozuoti šunis, ir tos prognozės dažniausiai nenuvilia. Ateity, manau, vis tiek vienas neišsiversiu. Reikės išmokti dalytis atsakomybe su kažkuo kitu.

– Jei esate vienintelis darbuotojas, tai ir atostogų neturite?

– Turiu. Kartais, kai matau, kad mažėja mano darbingumo resursai, prarandu budrumą, imu ir pats jas susiorganizuoju. Tuomet laikinai šunelių nepriimu. Juk nepakeičiamų nėra. Lietuvoje tikrai nemažai puikių šunų viešbučių.

– O kokia jūsų darželinukų tradicinė dienotvarkė?

– Jei šunys dera kartu, tai vos pabudę visi drauge lekia į kiemą atlikti gamtinių reikalų. Oi, koks geras aliarmas tuo metu būna! Paskui vyksta žaidimai. Tie, kurie greičiau pavargsta (paprastai tai būna vyresni), grįžta prie durų ir prašosi namo. Pusryčiaujame. Tvarkau namus arba būnu su šuneliais. Dieną visi ilsisi. Paskui – vakarienė ir vėl laukas. Jei blogas oras? Na, vis tiek einame, tik ne visi noriai. Kiti pabrukę uodegas žiūri į mane, į duris tarsi klaustų, kodėl privalo eiti į lietų? Kai šią vasarą buvo dideli karščiai, gelbėjo šunų baseinas. Labradorai, įvairių medžioklinių veislių šunys praktiškai iš jo neišlįsdavo. Anksčiau vesdavau ir prie Nemuno, bet ne visi šunys toleruoja upės vandenį. Kitiems visokių alergijų atsiranda.

Komfortas: šunų darželio aplinka primena namų – darželinukai gali poilsiauti ant sofučių ir foteliukų.

– Kokių veislių šunų jūsų darželyje per tuos metus buvo daugiausia?

– Be abejonės, pirmiausia būtų labradorai, paskui – įvairūs medžiokliniai (kurtsharai, veimaraneriai, vižlai, bigliai, raselo terjerai), prancūzų buldogai. Daug mažų kambarinių šunelių – špicų, bišonų, jorkšyrų, pudeliukų. Jie labiau pageidauja žmogaus draugijos nei kitų šunų. Na, bet man svarbiausia, kad šuo būtų draugiškas (kitiems ir man) ir kad nesirgtų. Nesvarbu, ar tai mišrūnas iš prieglaudos, ar prabangus veislinis šuo – labiausiai man rūpi jo būdas ir geros manieros.

– O su kokių veislių šunimis turite daugiausia problemų?

– Pastebėjau, kad šunys, paimti iš prieglaudų, yra tarsi vaikai iš globos namų. Jie nesijaučia saugiai. Nepasitiki niekuo, ypač svetimais. Sunku ir su vokiečių aviganiais, stafukais, kane korsomis ir kitų veislių apsaugai, tarnybai skirtais šunimis. Kol yra vieni, jie puikiai elgiasi, bet būryje dažnai atsiskleidžia nepageidaujamos savybės. Yra ir tokių veislių šunų, kurie išskirtinai prisiriša prie savo šeimininkų. Tarkim, veimaraneriai ar vilkšuniai. Juos palieka šunų darželyje jau kelintą kartą, bet vis tiek pirmąsias dienas jie beprotiškai kaukia ir loja.

– Ar vakare, kai atsigulate miegoti, ausyse neaidi šunų lojimas, kauksmas, o širdyje, ar netvyro nerimas, kaip dabar tie darželinukai vieni, be jūsų?

– Priklauso nuo metų laiko (juokiasi). Vasaros metu, kai didžiausia šios paslaugos paklausa, kartais suabejoju, ar tikrai girdžiu lojant, ar jau galvoje aidi po ilgos darbo dienos. Vienok, aš visada labai klausausi, jeigu šunys loja, nes tokiu būdu jie atkreipia dėmesį į kažką svarbaus – loja žaisdami, stresuodami, pykdami, o gal aptikę grėsmę aplinkoje. Kai jie laimingi ir nestresuoja – aplinkui tyla. Galima ramiai gyventi ir net miegoti. Bet būna dienų, kai, tarkim, suvažiuoja naujokų. Tuomet gerą parą kolektyvas nerimauja. Nebūtinai jie visą laiką loja, bet… kalba. Tuomet visi kalbamės. Aš juos raminu, o jie mane.

– Ar lieka laiko kokiam kitam vyriškam hobiui, ne tik šunims?

– Kadangi esu pririštas prie vienos vietos, tai atsvara mano darbui – judėjimas, laisvė. Man patinka motociklai, kitos judėjimo priemonės. Labai mėgstu keliones. Jei tik yra galimybė, keliaujame su vaikais. Patinka sužinoti kažką naujo, įgyti naujų įgūdžių. Mėgstu skaityti grožinę, psichologinę literatūrą ir, žinoma, bendrauti su įdomiais žmonėmis – ne tik su šunimis. Man tiesiog gyvybiškai reikia žmogiško bendravimo, kad nepradėčiau loti (juokiasi).