Veiklūs ir kūrybiški

Karolina groja violončele ir daugybe kitų muzikos instrumentų, ji yra garso terapijos praktikė ir muzikinių kelionių vedlė, intuityvaus grojimo dirbtuvių iniciatorė.

Vyras Tadas – ne mažiau kūrybingas. Turbūt nerasime kauniečio, kuris nežinotų Kauno simboliu vadinamo „Senelio išminčiaus“ piešinio ant sienos, dedikuoto „Fluxus“ tėvui Jurgiui Mačiūnui. Tai Tado ir jo bendražygio Žygimanto Amelyno darbas. Daugiau kaip prieš dešimt metų vyrai įsteigė kūrybos studiją „Gyva grafika“, kurios veiklą išpopuliarino po visą Lietuvą.

Karolina save vadina intuityvia muzikante, nes groja iš pajautimo. Garso terapiją atrado, kai panoro gyventi sąmoningiau, dvasingiau, užsiėmė saviugda. Moteris yra baigusi A. Kačanausko muzikos mokyklą ir groja violončele, bet šiuo gyvenimo etapu visą klasikos bagažą yra padėjusi į šalį.

„Grodama pasikliauju tik savo vidiniu jausmu. Vos suvirpinusi violončelės stygas patenku į tam tikrą meditatyvinę būseną. Netikėtomis, jautriomis natomis, melodijomis garsas tarsi atiteka per mane, o aš jį ištransliuoju grodama vienu ar kitu muzikos instrumentu. Čia labai svarbus dalyvio įsitraukimas, intencija. Tik tada gali įvykti pokytis“, – aiškino gyvo garso praktikė, grojimo metu patirianti lengvumo, atsipalaidavimo būseną.

Anot Karolinos, susijungimas su kitų žmonių energija vedėjui gali sukelti visokiausių reakcijų. Kartais norisi verkti, o kartais kūną užlieja ramybės banga. Mat tiek individualių, tiek ir grupinių sesijų metu, tarp vedėjo ir dalyvių vyksta savotiškas apsikeitimas jausmais, energija. Iš to ir gimsta visa garso kelionė, kuri kiekvienam yra unikali, savita, nepakartojama. Dažniausiai pasirenkami tokie instrumentai, kurių ir reikia grupei arba žmogui.

Nuo architektūros – prie garsų

Pagal specialybę Karolina yra architektė. Tačiau jau nuo mokyklos laikų šalia tiksliųjų mokslų ją visada viliojo ir muzika. Pradėjusi studijas dar ilgą laiką dalyvavo įvairiuose ansambliuose, dainuojamosios poezijos ar net elektroninės muzikos projektuose. „Violončelė, galima sakyti, ir atvedė mane į garso terapiją. Atėjo laikas, kai nebesinorėjo dirbti biure, visą dieną sėdėti prie kompiuterio ir projektuoti, nors iki tol tiek darbas, tiek ir architektūros studijos man labai patiko“, – prisipažįsta Karolina.

Moteris sako, kad dažnas iš mūsų tam tikru gyvenimo etapu ima ieškoti savęs, savo identiteto. Ji tokį norą pajuto po vaikų gimimo. Tada ir vėl pradėjo kelti klausimų apie tai, kas ji tokia, kur jos tikroji laimė, kas ją gyvenime labiausiai džiugina. „Turbūt bus kokie ketveri penkeri metai, kai neprisiliečiu prie projektavimo darbų“, – sako K. Šimkienė, auginanti beveik šešerių metų sūnelį Jurgį ir beveik devynerių dukrelę Jonę.

Drauge: didesnių renginių metu Tadas padeda žmonai vesti muzikines garsų keliones. Akimirka iš sąmoningumo festivalio „Masters of Calm“./ T. Šimkaus asmeninio archyvo nuotr. 

Vaikai irgi dalyvauja mamos veikloje. Tik ne visada Jurgis ir Jonė kantriai išbūna garso sesijose – kartais į pagalbą tenka pasitelkti ir ekranus. „Ką padarysi – tokia jau mano darbo specifika: nuolat gyvo garso sesijos, renginiai, festivaliai, edukacijos, stovyklos“, – aiškina veiklioji mama ir priduria, kad vyresnėlė neretai visur ir pati dalyvauja. Ji – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokinė. Groja fleita, fortepijonu, taip pat viskuo, kuo intuityviai groja ir jos tėvai – gongais, hangais, vėjo varpeliais, būgnais, krištolo dubenimis ir kt.

Karolina džiaugiasi, kad, jai pradėjus eiti sąmoningumo keliu, domėtis garsais, į šią kelionę įsijungė ir vyras. „Dabar grojame abu. Tadas be galo muzikalus, nors ir nebaigęs jokių specialių mokslų. Jis puikiai moka prakalbinti pučiamuosius instrumentus. Jam paklūsta obertoninės fleitos, gerklinis dainavimas, būgnai…“ – giria savo gyvenimo draugą K. Šimkienė.

Ne vien apie garsus

Karolina sako, kad garso terapija – ne vien mokslas apie garsus. Tai kur kas giliau. Čia kalbama ir apie tai, kaip atverti kūrybinius resursus, sužinoti, kas tu, o paskui visa tai ištransliuoti į erdvę. Per mokymus ji yra patyrusi nemažai gilesnių suvokimų, kurie padėjo labiau suprasti save, savo galimybes, tikruosius norus, kryptį. „Tuomet pasiūliau į kursus nueiti ir vyrui. Jis juk menininkas, o kiekvienam meno žmogui (ir ne tik) pasitaiko visokių kūrybinių užstrigimų, mūzos laukimo. Palankęs kursus Tadas irgi pamažu įsitraukė į garso terapijos veiklą“, – džiaugiasi žmona.

Ji sako, kad garsas – ne vien tai, ką mes girdime ausimis. Visų pirma, tai vibracija. Terapiniai muzikos instrumentai skleidžia gilesnes vibracijas, kurios paliečia ir išjudina mūsų kūną ląstelių lygmeniu. Gyvas holistinis garsas – tai meditacinė patirtis, kuri atnaujina ir perkrauna vidines žmogaus sistemas, subalansuoja abu smegenų pusrutulius. Garso praktikos betarpiškai veikia mūsų emocijas, kūną, protą, dėl to vyksta stiprūs vidiniai atsinaujinimo procesai.

Karolina paprastai palygina, kaip mes visi galime patirti gydomąjį garso poveikį: „Mūsų nenuilstantį protą, mintis ramina ir daina, ir jūros bangų, ir medžių ošimas, paukščių balsai. Sesijose garsą naudoju kaip priemonę, galinčią nuraminti, atpalaiduoti vidinę įtampą, nuslopinti nerimą, depresinę nuotaiką. Juk kiek žmonių – tiek įvairiausių situacijų.“

Vieni pas ją ateina pailsėti, kiti – susitvarkyti nemigos, treti – atsikratyti pykčio ar nerimo. Garsas visas šias problemas gali subalansuoti, sumažinti jų aktyvumą.

Reikalinga aiški intencija

„Jei naudojame stipresnius garsus, tarkim, gongų ar būgnų, jie padeda emocijoms iškilti į viršų. Taip ištirpdomi blokai, galbūt trauminės vaikystės patirtys, apie kurias dažnai nė patys nenutuokiame. Jie tarsi iškelia visas tavo vidines šiukšles, tamsumas į paviršių ir žmogus pamato, kur jis šiuo momentu yra užstrigęs, į ką turi atkreipti dėmesį“, – aiškina K. Šimkienė.

Horizontai: T. Šimkus savo darbo vietoje. „Gyva grafika“ – jau ir už Lietuvos ribų. Čekija, Pilzeno miestas. Čia pernai vasarą vyko gatvės meno festivalis./ M. Poustkos nuotr.

Vis dėlto, norint pasiekti geresnių rezultatų, ne tik atsipalaiduoti, reikia daugiau sąmoningumo ir savistabos. Kitaip sakant – paties žmogaus intencijos. Jis turi pasakyti sau, kad sesijos metu dirbs su savo vidiniais užstrigimais, kurie trukdo jam judėti į priekį, o garso prašys švelniai visu tuo pasirūpinti pačiu palankiausiu ir harmoningiausiu jam ir aplinkiniams būdu.

Pasak Karolinos, žmonėms patinka ir vadinamosios rytinės garso maudynės. Kai jos atliekamos prieš intensyvią darbo dieną, garsai subalansuoja abu smegenų pusrutulius, aktyvuoja kūrybiškumą, vaizduotę, nuramina protą, leidžia atitolti nuo nereikalingų minčių ir susikoncentruoti darbui.

Moteriai džiugu, kad sesijų dalyviai vėliau dalijasi smagiais atsivertimais. Tarkim, kažkas draudė sau vykti į solo kelionę, o po kelių garso sesijų išdrįso. „Ne visus po sesijų aplanko džiaugsmas – kai kuriems gal išlenda kažkoks vidinis užsislėpęs skauduliukas. Tuomet bandome jį iškvėpuoti, išmedituoti. Niekada nepalieku žmogaus be tolesnio vedimo. Juk garsas keliauja kartu su mumis į namus ir veikia dar kelias dienas: kinta žmogaus dažnis, kūno vibracijos, žodžiu, vyksta procesai, kurie kiekvienam yra unikalūs“, – aiškino garso terapijos specialistė.

Šimkų namuose instrumentai, naudojami garso terapijai, jau nebetelpa. Užtai teko išgabenti juos į studiją „Artimi garsai“. „Kaip vaikai turi savo žaislus ir nori jų vis daugiau, taip ir mes su Tadu labai saugome, branginame savo instrumentus. Norime jų turėti kuo daugiau ir kuo įvairesnių, lankome specialius kursus, mokomės jais groti, praktikuojamės“, – sako K. Šimkienė.

Kuo intuityvūs instrumentai skiriasi nuo klasikinių – tarkim, violončelės ar fortepijono? Pirma, žmogus, nors ir pirmąsyk mato tą instrumentą, gali nesunkiai juo pagroti. Pagrindinis skirtumas yra dažnis, matuojamas hercais, dar – vibracijos banga, garso intensyvumas, obertonų išsiskleidimas.

Vieni Šimkų šeimos draugai iš lietuviškos medienos ir odos gamina didžiulius, maždaug 1,50 m skersmens, būgnus. Jie irgi veikia labai terapiškai. Tam tikras dydis suteikia kitokį tembrą ir kur kas galingesnę vibraciją. Žmogus, atsistojęs už būgno arba atsigulęs po juo (tam yra specialus rėmas) gali pasimaudyti toje garso vibracijoje dar aktyviau ir pajausti garso bangą kaip fizikinį reiškinį. Tuomet banga eina per visą žmogaus kūną ir gali išvibruoti kai kuriuos jo blokus, padėdama jam nusiraminti ir sveikti.

„Gyvos grafikos“ subtilybės

Karolinos vyras Tadas savo pagrindine veikla vadina „Gyvos grafikos“ projektus. Šįmet jo ir kolegos Ž. Amelyno kūrybos studija švęs dešimtąjį gimtadienį. Kas slepiasi po šiuo pavadinimu? Grafika ir piešiniai ant sienų. Dar – edukacijos, gatvės meno festivaliai. Panašaus amžiaus yra ir Kauno simboliu vadinamo „Senelio išminčiaus“ piešinys Jonavos gatvėje, kadaise buvęs vienu didžiausių Tado ir jo draugo projektų.

„Gyvos grafikos“ kūrimo darbai vyksta labai įvairiai. Kartais vyrams tenka įsiklausyti į konkrečius užsakovų norus, kartais pasukti istorijos keliais ir interpretuoti senovines nuotraukas arba savaip atkurti kokį nors Mikalojaus Konstantino Čurlionio paveikslą. „Kai iš tapybos darbo turi padaryti bemaž 100 kv. m ploto sienos piešinį, yra reikalų. Iš pradžių kompiuteryje darome tikslias vizualizacijas, eskizuojame erdves. Labai svarbu gatvės mene kuo natūraliau įlieti kūrinį į aplinką, pataikyti socialinį kontekstą“, – aiškina T. Šimkus.

Improvizacijos jo darbe negali būti. Nebent kūrybinė interpretacija – ji menininkui visuomet smagiausia. „Vien atkartoti piešinį visai neįdomu. Kam tuomet piešti? Galima ir tentą užsiklijuoti“, – ironizavo jis.

Tadui džiugu, kad gatvės menas Lietuvoje sparčiai populiarėja. Piešinių ant pastatų sienų jau galima išvysti ne tik didžiuosiuose mūsų šalies miestuose.

Kas sunkiausia kuriant gatvės meną? „Tikrai ne jį įgyvendinti, – aiškina Tadas. – Sunkiausia dalis yra išgryninti idėją ir sukurti eskizą, dar prisiimti už tai atsakomybę. Visa kita – tik techninis įgyvendinimas, aišku, irgi turintis savų, bet kur kas paprastesnių iššūkių.“

Paklaustas, kokį ryšį grafika turi su garsu, vyras sako, kad žmonos veikla yra tarsi jo hobis. „Kadangi nesu lankęs muzikos mokyklos, nemoku groti klasikiniais muzikos instrumentais, todėl labai susidomėjau intuityviu grojimu, kuris yra garso terapijos pagrindas. Gongas, dubenėliai, būgnai ir kiti instrumentai man pasidavė ir be kelerių metų profesionalių muzikos studijų“, – juokiasi jis.

Tiesa, reikėjo tam tikrų žinių, bet didžiausias instrumentas čia vis dėlto buvo pats žmogus. T. Šimkus pasakoja, kad maždaug 10 proc. mokymų sudaro praktika, kaip groti vienu ar kitu intuityviu instrumentu, o visas kitas laikas skiriamas vidiniam darbui su savimi, su kitais žmonėmis.

Garsas vienija šeimą

Tadas nežino, kokį dvasinio tobulėjimo kelią būtų pasirinkęs, jei jo žmona nebūtų pirmoji pasukusi garso terapijos link, tačiau pripažįsta, kad jau kurį laiką jautė dvasinio tobulėjimo alkį. Pradėjęs talkinti Karolinai, nenusivylė: patiko panašių žmonių bendruomenė, intuityvaus grojimo praktikos, vasaros festivaliai.

Į klausimą, kaip padeda savo žmonai garso sesijų metu, vyras juokauja, kad iš esmės yra vairuotojas ir instrumentų nešiotojas. „Jei rimtai – didesnes garso sesijas vedame kartu. Praeitą vasarą su šeima aplankėme daugybę sąmoningumo festivalių. Juokaujame, kad mūsų pastovumas yra nepastovumas“, – šypsosi pašnekovas.

Jam svarbu, kad dukra ir sūnus taip pat būtų toje pačioje erdvėje, matytų ir girdėtų, ką veikia jų tėvai. „Ir tai jau duoda vaisių. Tarkim, pasižiūrėjusi, kaip grojame mes, dukra išdrįsta groti gatvėje. Viena pati. Pirmąsyk pabandė Palangoje, dabar kartais pagroja ir Kaune. Mes su žmona pasėdime kur nors tolėliau, palaikome ją morališkai. Gerai, nes kišenpinigių duoti nebereikia: pati susirenka“, – šmaikštauja tėtis.

Anot jo, terapiniai muzikos instrumentai puikiai veikia ir bendrą šeimos mikroklimatą, daro juodu su žmona ramesnius, pakantesnius vienas kitam.