Quantcast

Netikėti radiniai vienuolyne: ir šukės, ir žmonių kaulai

Tvarkant seserų benediktinių vienuolyną juosiančią tvorą, žemė pažėrė radinių – ne tik senų koklių ar šukių, bet ir žmonių kaulų. Karantinui sujaukus planus, juos tikimasi perlaidoti kitąmet.

Sukurta legenda

Kaskart užsukus pas seseris benediktines apima ne tik nenumaldomas smalsumas kyštelėti nosis į jų celes, bet ir jausmas, tarsi būtum sekamas. Sukdama ratus po vienuolyno teritoriją prisiminiau legendą, kuri mano pojūčius tik dar labiau sustiprino. Pasakojama, kad 1655-aisiais, švedų ir rusų karo metu čia buvo išžudyta daug vienuolių, o pats vienuolynas nusiaubtas. Nuo tada čia esą galima sutikti šmėklų. Teologijos mokslų daktarė, dėstytoja, sesuo Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė legendos nepaneigė, tačiau suabejojo, ar minėto karo metu seserys buvo žudomos tokiu mastu. Tiesa, benediktinės, anot sesers Gabrielės, anksčiau buvo laidojamos bažnyčios rūsiuose.

"Po 1863 m. sukilimo visoje Lietuvoje buvo uždaromi vienuolynai. Carinės valdžios įsaku buvo uždarytas noviciatas, o tai reiškė, kad vienuolynas paliktas išmirti. Vis dėlto seserys pergudravo caro valdininkus – mirusias vienuoles laidodavo po bažnyčia, o vietoje jų priimdavo naujas nares, kurias pavadindavo mirusiųjų seserų vardais. Caro valdininkai vis stebėjosi, kaip seserys gyvena po 100 metų, – darsyk išgirdusi klausimą apie vaiduoklius, sesuo Gabrielė nuramino. – Kad ir kaip būtų, vaiduoklių mes dar nematėme."

Seserų benediktinių vienuolyno ansamblis – vienas seniausių Kaune. 1624-aisiais jį fundavo vidutinis Kauno pavieto bajoras Andriejus Skorulskis, o jo dukra Ona – sesuo Eufemija tapo pirmąja šio vienuolyno abate. Iki pat XIX a. vienuolynas buvo medinis ir nedidelis. Mūrinis pastatas iškilo tik 1825 m. – stačiakampis, dviejų aukštų, pietinėje pusėje sparnu sujungtas su bažnyčia. Pirmame aukšte buvo refektorius, celės, įvairios ūkinės patalpos, antrame – celės. 1948-aisiais uždarius vienuolyną, seserys į jį grįžo tik 1990 m. Iš senosios bažnyčios įrangos yra išlikęs Šv.Benedikto altorius, trys XVIII–XIX a. paveikslai ir, žinoma, ne vieną šimtą metų skaičiuojanti, ansamblį juosianti 351 m mūrinė tvora, praeivius ir pačias vienuoles ilgą laiką šiurpinusi savo avarine būkle.

Buvo rastas lobis

2017 m. benediktinių vienuolyno komplekso teritorijoje pradėjus šventoriaus tvoros su vartais restauracijos ir remonto darbus, buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Tuo kartu buvo iššniukštinėti du negilūs požeminiai kasiniai, turintys išėjimą į žemės paviršių. Neradus vertingo archeologinio sluoksnio, žvalgymai buvo vykdomi kitame plote.

"Jų tikslas buvo patikrinti archeologiškai vertingų sluoksnių, struktūrų buvimo galimybę žemės judinimo darbų vietose. Surinkti galimus pavienius archeologinius radinius, fiksuoti atidengtų sluoksnių stratigrafiją", – pasakojo tyrimams vadovavęs archeologas Vismantas Muralis.

Taip atrodė atidengti senosios tvoros mūrai.

Benediktinių vienuolyno komplekso teritorijoje archeologiniai tyrimai iki pat 2017-ųjų nebuvo atlikti. Tik 1995 m. kovą remontuodami vandentiekio trasą darbininkai iškasė vertingą XVI a. sidabrinių, auksinių LDK ir Vakarų Europos valstybių monetų lobį, kurį pasisavino.

"Skubėdami pasišalinti iš radimvietės jie net nespėjo surinkti visų monetų, todėl vėliau ir aplinkinių namų gyventojai rado iškastų pavienių monetų. Vėliau istorija garsiai nuskambėjo to meto spaudoje. Buvo pradėtas tyrimas, atliktos kratos. Spėjama, kad iš viso lobyje buvo ne mažiau kaip šešiolika monetų iš kurių tik trylika – aštuonios auksinės ir penkios sidabrinės pateko į dabartinio Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyrių. Spėjama lobio paslėpimo data – XVI–XVII a. sandūra", – daugiau žinių apie minėtą lobį archeologas neturėjo.

Radiniai – į muziejų

Kur kas daugiau V.Muralis galėjo papasakoti apie radinius, vienuolyno teritorijoje aptiktus atliekant tvoros tvarkymo darbus. Atidengus vienuolika arkinių nišų, archeologai čia aptiko ne tik XX a. antros pusės radinių – butelių ar motociklų dalių. Archeologų rankose atsidūrė istorijos liudininkai, skaičiuojantys jau ne vieną šimtą metų. Tarkim, keletas XVII–XVIII a. datuotinų koklių – herbinių, karnizinių, su spalvota glazūra ar be jos. Rastos įvairios statybinės detalės, bent penkių dydžių plytos, stiklinio butelio fragmentas ir puodų šukės. Neinventorizuoti radiniai užkasti žvalgytoje perkasoje, o 23 inventorizuoti radiniai perduoti Kauno miesto muziejui. Jam ir Kultūros paveldo departamentui taip pat atiduota po vieną tyrimų ataskaitos egzempliorių.

Dauguma radinių iškeliavo į Kauno miesto muziejų.

Paklausta, kaip reagavo į radinius ir ar kieme besisukantys archeologai netrikdė vienuolių gyvenimo, sesuo Gabrielė nusijuokė. Procesas, anot jos vyko sklandžiai, o dėl savo užimtumo su vienuolyno teritorijoje dirbančiais archeologais seserys retai susidurdavo.

"Visuomet įtarėme, kad teritorijoje gali būti netikėtų radinių. Galime tik įsivaizduoti, kiek jų dar liko", – šypsojosi sesuo Gabrielė A.Vasiliauskaitė.

Visuomet įtarėme, kad teritorijoje gali būti netikėtų radinių. Galime tik įsivaizduoti, kiek jų dar liko.

Perlaidos palaikus

Darbų metu surasta pavienių žmonių kaulų. Pastarieji buvo atiduoti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros specialistams atlikti išsamius antropologinius tyrimus.

"Detaliai įvertinta patologija, duomenis surašant į specialias osteologines formas. Lytis buvo nustatoma pagal kokybinius skeleto lytinio dimorfizmo rodiklius, amžius – pagal kaukolės siūlių, ilgųjų kaulų epifizių sukaulėjimą, dantų dygimą, dubenkaulio ausinio paviršiaus ir gaktikaulio pokyčius. Suardytų palaidojimų minimalus individų skaičius nustatytas pagal maksimalų identifikuojamų kaulo anatominių elementų išlikimą. Minimalus individų skaičius iš suardytų kapų, remiantis kairiojo šlaunikaulio išlikimu, yra 21. Lytį ir amžių pavyko nustatyti aštuoniolikai individų", – pasakojo archeologas.

Archeologiniams tyrimams benediktinių vienuolyne vadovavo V.Muralis.

Po išsamių antropologinių tyrimų rastieji kaulai grįžo atgal į vienuolyną. Čia jie ir bus palaidoti. Tik ne taip greitai, kaip norėtų seserys benediktinės.

"Karantinas sustabdė visus mūsų pasiruošimo darbus, tačiau tai tikrai bus padaryta kaip ir priklauso – iškilmingai su liturgija, pagerbiant žmonių palaikus. Apie tai miestiečius būtinai informuosime iš anksto. Žinoma, teks dar palaukti, gal net ir iki kito pavasario ar net vasaros, niekas nežino, kaip Dievas suteiks galimybių, – kantrybės, stiprybės ir Dievo palaimos linkėjo sesuo Gabrielė. – Esame su jumis visais maldoje, apkabindamos ir palaikydamos sunkiais gyvenimo atvejais, ypač su tais, kurie šiuo metu išgyvena vienatvę, vienišumą ir artimųjų žmonių ligą, netektis."

Kviečia geradarius

Nors dalis tvoros sutvarkyta ir džiugina seseris bei praeivius, likusioji tebėra prastos būklės. Ir toliau byra plytos, kai kuriose vietose ji svyra link tako, kuriuo kasdien vaikšto nemažai žmonių. Todėl tolesni tvoros restauravimo darbai yra tęsiami, o seserys kviečia prie jų prisidėti savo aukomis. Visų geradarių vardai, anot sesers Gabrielės, surašyti į Geradarių knygą ir yra įtraukti į vienuolyno istoriją, kuri atverčiama prie Palaimintojo Teofiliaus Matulionio altoriaus kiekvieną mėnesio penktadienį, kai už geradarius aukojamos šv.Mišios. Seserys už juos meldžiasi kasdien.

"Mums svarbi kiekviena auka, nes sutvarkyta tikrai ne visa tvora. Didesnė jos dalis vis dar yra avarinės būklės ir toliau čiuožia šlaitu, ypač į Šv.Gertrūdos ir P.Eimučio gatves. Vyksta restauracija, o ją lydi nenumatyti tyrimai. Taip, kiekvienas darbas visada turi nenumatytų papildomų darbų ir išlaidų, tad yra labai sudėtinga numatyti, kiek pinigėlių reikės. Ypač tada, kai kalbame apie du 200 metų skaičiuojančią vienuolyno tvorą, – anot sesers Gabrielės, tokių staigmenų buvo ne viena. – Tarkim, atkasus žemes paaiškėjo, kad po jomis visiškai nėra pamatų, o tvora svyra dėl vaikščiojančio smėlio."

Visi norintys prisidėti prie tvoros remonto, aukas gali nešti, pervesti per banką arba skirti 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Vienuolės pastebi, kad, atsiradus geradarių, atsiranda vilties, kad iš avarinės būklės bus prikelti ir kiti vienuolyno ansamblio istoriniai objektai, kuriais ilgą laiką nebuvo rūpinamasi.

"Ši Jūsų parama leidžia mums dalytis tikėjimu su pasauliečiais. Gautos lėšos skiriamos patalpoms pritaikyti edukacinei sielovadinei veiklai, seserų kvalifikacijai kelti, nepasiturintiems paremti ir architektūros paveldui išsaugoti", – aukoti kvietė sesuo.


Galite padėti seserims benediktinėms

Jei norėtumėte auką skirti vienuolynui, mokėjimo paskirtyje užrašydami "Auka vienuolynui", pinigus pervesti galite į šią sąskaitą.

Kauno seserų benediktinių vienuolynas

Vienuolyno kodas: 192064479

Adresas: Benediktinių g. 10, KAUNAS, LT-44261

Sąskaita: Swedbank LT397300010002264595

Jei norėtumėte skirti auką vienuolyno bažnyčiai, taip prisidėdami prie jos išlaikymo, mokėjimo paskirtyje įrašydami "Auka bažnyčiai", galite savo auką pervesti į šią sąskaitą:

Kauno seserų benediktinių vienuolynas

Vienuolyno kodas: 192064479

Adresas: Benediktinių g. 10, KAUNAS, LT-44261

Sąskaita: AB SEB bankas LT987044060002920556



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jauna kaunietė

Jauna kaunietė portretas
Žmonės, nustokite. Seserys benediktinės yra išsilavinusios, visas sąžiningai dirba. Kadangi verslas ir kitos pajamingos sritys nėra nėra jų pašaukimas, tai dirba svarbų pedagoginį darbą už nedidelius atlyginimus. Kaip visi žinome, mokytojams ir dėstytojams Lietuva normalių algų nemoka. Jų šviečiamoji veikla labai efektyvi. Seselės neemigruoja, neina į pramogų verslą, bet auklėja mūsų vaikus dorais žmonėmis. Kodėl rašote visokias nesąmones?

Morta

Morta portretas
To Tegul: Vienuolės dirba. Vienos yra mokytojos, viena dėstytoja VDU, kita dirba klinikose. Taip, kad dykos nesėdi.

>bbd

>bbd   portretas
eik uzsikask po zeme toje vietoje, jei nores statyti islysi ir isgasdinsi:)
VISI KOMENTARAI 13

Galerijos

Daugiau straipsnių