Muzikos mokykloje pasikeitė ne tik direktorius

Po naujųjų prie Kauno 1-osios muzikos mokyklos vairo stojęs Mindaugas Labanauskas sako, kad muzikos turėtų būti visur, kur tik jos reikia. "Svarbu, kad vaikai norėtų muzikuoti, o mokytojų veidai švytėtų", – tokią mokyklos viziją puoselėja naujasis vadovas.

– Ką jau spėjote padaryti tapęs naujuoju direktoriumi?

– Vienas pirmųjų mano darbų buvo gerinti mokyklos mikroklimatą. Mokykla labai didelė – Lietuvoje antra pagal dydį po Vilniaus Balio Dvariono mokyklos: apie 160 pedagoginių darbuotojų – trys kartos po vienu stogu. Labai gerai, kad, keičiantis įstaigos vadovui, turėjau galimybę prisidėti prie naujų strateginių veiklos dokumentų kūrimo. Juose atsirado naujų vizijų ir planų: tai ir elektroninis dienynas nuo rudens, ir mokytojų kvalifikacijos kėlimas seminaruose, vienas seminaras jau vyko apie efektyvų bendravimą ir komunikaciją. Prieš tai vadovas dirbo daugiau kaip 40 metų, tad pokyčiai – ne visiems įprastas dalykas. Džiaugiuosi, kad juos didžioji dalis kolektyvo palaiko. Pakeistas mokyklos logotipas, atnaujinta mokyklos interneto svetainė.

– Toks įspūdis, kad šioje įstaigoje jaučiatės kaip žuvis vandenyje?

– Ne paslaptis – nebuvau nutolęs nuo šios mokyklos, nes tie patys mokytojai dirba ir Veiverių meno mokykloje, kuriai vadovavau prieš tai. Turime daug neišnaudotų erdvių, opi klasių problema. Pavyzdžiui, labai didelė biblioteka, kuri neefektyviai išnaudojama. Vienas pirmųjų mano siūlymų atlikus pirmąsias analizes buvo kelti biblioteką į mažesnes patalpas. Atrodo, kolektyvas suprato, kad tai išties naudinga. Turime labai gerą valdymo organą – jungtinę tarybą, kurioje dalyvauja ir skyrių vedėjai. Šiemet vyks skyrių vedėjų rinkimai – bus proga įnešti šviežio vėjo, nes skyriaus vedėjas perduoda pagrindinę žinią visiems mokytojams, skatina veikti. Laikas parodys, kokių dar pokyčių reikia.

– Kas kelia didžiausią nerimą mokykloje, o kuo norėtumėte pasidžiaugti?

– Nerimą kelia aplinka ir materialinė bazė, kita vertus, galima ir pasidžiaugti, kad pavyko spėti į nuvažiuojantį traukinį – ES struktūrinių fondų neformalaus švietimo infrastruktūros gerinimo programai parašyti projektą ir gauti lėšų. Dabar vyksta procedūros, numatoma 300 tūkst. eurų, už kuriuos ir tvarkysime grupinių užsiėmimų klases, pirksime muzikos instrumentų, vietoj bibliotekos įrengsime mažąją salę su funkcionaliais baldais, kad maži vaikai jaustųsi patogiai. Labai populiari šešiamečių mokymosi programa bet man labai skauda, kai matau, kaip jie mokosi rūsyje. Noriu kuo greičiau juos perkelti iš to rūsio į didelę modernią mokymosi erdvę antrame aukšte. Planuose – bendradarbiavimas su Lenkijos Suvalkų, Latvijos Rygos, Italijos Venecijos muzikos mokyklomis.

– Amžina problema – vaikų motyvacija: mokytojai nori motyvuotų mokinių, o tėvai viliasi, kad prie motyvacijos skatinimo prisidės ir mokytojai, kad padės vaikams susidraugauti su muzika ir ją pamilti. Deja, taip yra ne visada. Ką apie tai manote?

– Visiška tiesa, ir tai yra aukščiausias pilotažas, kai mokytojas sugeba įskiepyti vaikui meilę muzikai ir išmokyti profesionaliai groti. Mano didžiausia siekiamybė ir yra meilė muzikai, o ne griežti rėmai. Žinoma, turime ilgalaikes aštuonerių metų programas, yra gairės, yra kūriniai, kuriuos rekomenduojama išmokti. Tai klasikinis muzikos mokymo modelis. Mokydamiesi groti vaikučiai turi prisiliesti ir prie klasikinės, polifoninės muzikos, todėl muzikos mokykloje yra ir solfedžio – muzikos rašto, taip pat muzikos istorijos pamokos. Muzikos mokykla yra formalųjį švietimą papildanti mokykla, tai nėra tiesiog būrelis, kur vaikai ateina gerai praleisti laiką, bet žingsnis po žingsnio noriu pasiekti, kad mūsų muzikos mokykloje vaikai jaustųsi kitaip, nei bendrojo lavinimo mokykloje: ir erdvės turėtų būti kitokios, ir pamokos vykti laisvai. Nuo pirmos dienos kviečiu ir mokytojus, ir vaikus užeiti į mano kabinetą, kalbėtis, diskutuoti, pats dažnai nueinu į grupinius užsiėmimus. Vaikus labai motyvuoja įvairūs koncertai. Esu tik už tai, kad būtų kuo daugiau koncertų, kuo daugiau išvykų. Mūsų vaikai tikrai puikiai muzikuoja, vaikų kolektyvai yra nuostabūs – ir akordeonistų ansamblis, ir styginių ansamblis. Ateityje galbūt ir styginių orkestrą subursime. Grupinis muzikavimas ansambliuose labai skatina vaikų motyvaciją. Ir scenoje akivaizdžiai matai, kaip vaiko akys žiba, nes kartu jie jaučiasi drąsiau. Mokytojai pripažįsta – dabar, kai didelę įtaką daro internetas, feisbukas, kompiuteriniai žaidimai, kai vaikai nesutelkia dėmesio, dirbti su jais reikia kitaip. O muzikos mokymasis yra ilgas procesas, galiausiai ir atsakomybę lavina – reikia pabaigti tai, ką pradėjai. Bet tai turi būti įdomu, patrauklu.

– Bet nutinka ir taip: jei akivaizdu, kad vaikas nėra genijus ir nebus profesionalus muzikantas, lieka tik privalomieji atsiskaitymai muzikos mokyklos kabinete ir motyvacija nukertama visiškai.

– Mūsų programos leidžia diferencijuoti darbą su vaikais atsižvelgiant į jų gebėjimus, galima ir kūrinių sudėtingumą parinkti pagal tai. Turi būti ne tik kabinetinis darbas, kiekvienas vaikas turi patirti džiaugsmą koncertuodamas scenoje, nepaisant to, kaip jis groja, kokie jo pasiekimai. Po truputėlį, tikiu, prie to prieisime. Turbūt blogiausia, kai po atsiskaitymo vaikas, užuot išgirdęs šiltą žodį iš mokytojo, dar sulaukia ir pylos. Tai yra žala vaiko savimonei, jo pasitikėjimui ir formavimuisi kaip asmenybei. Kai suaugę žmonės pasakoja baigę muzikos mokyklą, instrumentą numetę į kampą ir net pažiūrėti negalį, tai pats blogiausias dalykas, ką gali padaryti muzikos mokykla. Džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje yra labai daug mokytojų, kurie dirbai laisvai ir kūrybiškai. Tai mokytojai iš pašaukimo.

Tai yra aukščiausias pilotažas, kai mokytojas sugeba įskiepyti vaikui meilę muzikai ir išmokyti profesionaliai groti.

– Jeigu vaiko ir mokytojo santykiai nesiklosto, ką daryti? Kokios galimybės keisti mokytoją?

– Nesuprantu, kodėl kai kurie mokytojai nebendrauja su tėvais. Taip, yra daug individualaus darbo su mokiniu, bet kodėl nepaskambinus ir nepakvietus tėvų į kalėdinį koncertą? Kodėl nepapasakojus, kaip mokinys mokosi, tobulėja? Kol kas dar negavau nė vieno pageidavimo iš tėvų pakeisti programą ar mokytoją. Žinoma, kad galima ir reikia tai daryti, jeigu tėveliai mato, kad nėra kontakto su mokytoju. Vaikas renkasi muziką ir mokytoją, o ne mokytojas – vaiką. Tai būtų vienas iš signalų ir mokytojui, kai, baigiantis mokslo metams, kalbame apie pasiekimus, išeinančius mokinius – jeigu daug vieno mokytojo mokinių palieka mokyklą jos nebaigę ar pageidauja mokytis pas kitą pedagogą, tai tikrai mokytojo problema. Tada jau turėtume padėti tam mokytojui.

– Prieš kelerius metu būta kalbų, kad visos muzikos mokyklos bus perkeltos į vieną pastatą Vilijampolėje. Kokia situacija dabar?

– Tikrai nėra jokių planų iškraustyti mokyklą kur nors kitur. Dabartinis muzikos mokyklų tinklas Kaune puikiai išdėstytas ir kiekvienas kaunietis gali pasirinkti sau patogiausią vietą. Mūsų mokykla bendradarbiauja su keliomis mokyklomis, kur vyksta muzikos mokyklos pamokos, ir vaikams niekur nereikia važiuoti – mokytojai ten nuvažiuoja.

– Kiek mokinių mokosi muzikos mokykloje? Kiek šiemet ją baigs? Ar daug vaikų nubyra nebaigę visos aštuonerių metų mokyklos programos?

– Oficialiai mokosi 1 260. Šiemet baigs daugiau kaip šimtas mokinių. Ta kaita taip ir vyksta: vieni baigia, kiti įstoja, ir tas bendras skaičius tikrai įspūdingas. Po ketverių metų pagrindinį muzikinį ugdymą vaikas baigia, gauna pažymėjimą. Tokia pas mus Lietuvoje muzikinio švietimo sistema. Mano žiniomis, po ketverių metų nubyra apie 10 proc. vaikų. Ką daryti? Skatinti mokytojus, kad kuo įdomiau vestų pamokas ir plėstų koncertinę veiklą. Gal ateityje galėsime pasiūlyti daugiau saviraiškos programų, bet apie tai dar diskutuosime mokyklos bendruomenėje. Vis dėlto siūlome vieną turtingiausių ugdymo programų: pasirinktas muzikos instrumentas, solfedis, muzikos istorija, dalyvavimas ansambliuose ar orkestruose, antras instrumentas, akompanimentas. Norėtųsi, kad kuo daugiau mūsų mokyklos mokinių rinktųsi profesionalias muzikos studijas. Aktorius Marius Jampolskis taip pat yra baigęs šią mokyklą. Esame dėkingi, kad jis atvažiavo ir vedė koncertą, kuriame už pasiekimus konkursuose apdovanojome mūsų mokinius ir jų mokytojus. "Aš noriu atiduoti skolą mokyklai, kuri man labai daug davė", – sakė jis, koncertą vedęs be honoraro ir pažadėjęs ateityje padėti mokyklai. Tokie mūsų mokyklos absolventai įkvepia vaikus. Turiu viziją pritraukti į mokyklos gyvenimą daugiau žinomų muzikų, kad jie su vaikais pabendrautų, o gal ir pamuzikuotų.

– Kuo gyvenate uždaręs mokyklos duris?

– Užsiimu aktyvia veikla visuomeninėje organizacijoje Nacionalinėje akordeonistų sąjungoje, taip pat Kauno akordeonistų draugijoje. Organizuojame įvairius renginius, bendraujame su Pasaulio akordeonistų konfederacija. Tai veikla širdžiai, nes pats baigiau akordeono studijas Klaipėdos universitete pas Vladislavą Kaknavičiūtę. Prieš tai mokiausi J.Gruodžio konservatorijoje pas mokytoją Gražiną Lukošienę. Baigęs studijas Klaipėdoje, dar ėmiausi viešojo administravimo magistro studijų Kauno technologijos universitete. Nuo 2002 m. dvejus metus direktoriavau Jiezno muzikos mokykloje, po to – Veiveriuose, Antano Kučingio meno mokykloje. Ir mokytoju dirbau. Beje, ir šioje muzikos mokykloje. Tautvydas Jurkša iš "Antikvarinių Kašpirovskio dantų" – mano mokinys. Patiko ir pedagoginis darbas, bet taip gyvenime susiklostė, kad ėmiausi vadovavimo. Žmona – taip pat akordeono klasės mokytoja. Abu sūnūs taip pat muzikuoja, vyresnysis Faustas yra įvairių tarptautinių konkursų laureatas. Su šeima labai mėgstame keliauti.

– Kokia jūsų svajonių muzikos mokykla?

– Pirmiausia, kad vaikai ateitų norėdami groti, švytinčiais veidais ir kad kuo mažiau jų nubyrėtų nebaigusių mokyklos. Būtų fantastika ir pats aukščiausias mūsų mokytojų įvertinimas. Kita sena mano svajonė – suburti po vienu stogu pačius geriausius mokytojus. Tada būtų pasaulinio garso muzikos mokykla. Dar labai svarbu aplinka, erdvės. Tikra muzikos mokykla turi būti su spalvotomis sienomis, gerais ir kokybiškais muzikos instrumentais, muzikai mokytis pritaikytais baldais ir t.t. Žinoma, mūsų stiprybė – daugiau kaip 300 konkursų laureatų. Tai  didžiulis miesto vardo garsinimas ir Lietuvoje, ir Europoje. Būtų smagu, kad tų laureatų tik daugėtų kartu su mokytojais, kurie sugeba mūsų vaikus parengti ir į konkursus nuvežti. Ir dar, mano manymu, labai svarbu, kad miestas jaustų muzikos mokyklos naudą – kad kuo daugiau su mokiniais koncertuotume įvairiuose miesto renginiuose, muziejuose, bažnyčiose, bibliotekose, kad muzikos būtų visur, kur jos reikia, kad miestiečiai jaustų būtent tokios švietėjiškos įstaigos pridėtinę vertę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aleksotas

Aleksotas portretas
Kaip matau, tėvų nusiskundimai per sekretores, ūkvedes ir pavaduotojas nepasiekė naujojo direktoriaus. O jų tikrai buvo ir yra.

Mokyklos mokytoja

Mokyklos mokytoja portretas
Mokytojų veidai jau švyti! Stiprybės Jums, Direktoriau!

Eligija

Eligija portretas
Veiverių menų mokyklos mokiniai tikrai ilgisi šio direktoriaus. Jis pažinojo kiekvieną mokinį, kiekvieną pakalbindavo, pagirdavo, paguosdavo. Mokykloje vyravo tikrai puiki atmosfera. Kauno muzikos mokyklai tikrai labai pasisekė. Sėkmės jums didžiausios, direktoriau.
VISI KOMENTARAI 12
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių