Muziejaus miestelyje – nepriklausomos valstybės ženklai

Lietuvos liaudies buities muziejuje kaupiama ir XVIII a. pabaigos–XX a. pradžios miestelio architektūros kolekcija (2008 m. duomenimis – 32 objektai). Miestelio statyba pradėta 1980 m., 2009 m. baigta pirmoji pastatų eilė. Šis sektorius nuolat papildomas naujomis interjerų ekspozicijomis, pristatančiomis tarpukario miestelėnų gyvenseną.

Nuaidėjo projekto „Gloria Lietuvai“ 100 varpų skambesys, nuvilnijo nesuskaičiuojama trispalvių jūra, praėjo daugybė renginių, akcijų-atrakcijų Lietuvos atkūrimo Amžiaus sukakčiai paminėti. Šimtmečio kulminacija – Vasario 16-oji – praėjo ir, nors jubiliejiniai metai tebesitęsia, iš šventinės euforijos palaipsniui grįžtame į kasdienybę. Ne taip seniai Viktorija Daujotytė-Pakerienė, literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, rašė: „Šventumas šventėje yra tai, kas labai greitai praeina, akimirka, kuri pasirodo ir blėsta, o tai, kas išsilaiko kasdienybės akivaizdoje, priešais kasdienybę, o kartais ir kasdienybės rutinoje, – yra esminga.“ Pasirinkta tema, autorės nuomone, pritaria šiai minčiai, su ja susišaukia, gal net savaip iliustruoja. Tesprendžia skaitytojas. Praeinant dideliam šventiniam pakylėjimui, vengiant depresijos, kuri, anot psichologų, gali užklupti, buvo apsidairyta kasdieniškame Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje, ieškant to esmingo. Akiratin pakliuvo akivaizdūs Nepriklausomos valstybės ženklai, matomi ir žiemą, kai interjerų ekspozicijos uždarytos. Tokie, atrodo, savaime suprantami, kad... kažin ar kam pastebimi. Į juos ir norisi atkreipti skaitytojo – potencialaus pavasarin žengiančio muziejaus lankytojo, dėmesį.

„Tarpušventis“ tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios trečius metus iš eilės paskelbtas Lietuvių kalbos dienomis. Žemių vientisumas, laisvė ir kalba – trys kertiniai kiekvienos valstybės gyvavimo dalykai. Sunku turbūt rasti kauniškį, nesilankiusį „Rumšiškėse“ – Lietuvos liaudies buities muziejuje. Atvykęs, kur bekeliautum – į dešinę Aukštaitijon ar į kairę – Žemaitijon, vadovaujiesi lietuviškomis nuorodomis ir, atsidūręs centre įsikūrusiame miestelyje, nė kiek nenustembi, pamatęs iškabas: „Arbatinė“, „Skardininko dirbtuvė“, „Kepykla“. Priimi, kaip informacijos tąsą šiuolaikiniam lankytojui. Kiek gal glumina neįprasti dabarčiai žodžiai kitose iškabose „manufaktūros“, „Valsčius“. Ir tas greitai suvokiama protu: juk muziejus. Prisiminkime jo chronologinius rėmus – XVIII a. pab.–XX a. pirma pusė. Kai kurie miestelio, kaip ir kaimo, pastatai, kilę net iš XVIII a. pabaigos, kiti iš XIX a. ar XX a. pradžios. Retam besilankančiam užkliūva taisyklinga lietuvių kalba. Tokią sunkiai įsivaizduotume buvus priklausymo carinei Rusijai metais. O šiek tiek vėlyvesnio – tarpukario – situacija, kuri, žinoma, paveldėta iš iki tol buvusios, Eugenijaus Manelio ir Aleksandro Ikamo knygoje „Tarpukario Lietuvos galvosūkiai“ pristatoma taip: „Pirmaisiais tarpukario metais Kaune buvo apstu gatvių ir krautuvių pavadinimų, reklaminių užrašų užsienio kalbomis – rusų, lenkų, žydų, vokiečių. Kai kurie jų buvo užrašyti netaisyklinga lietuvių kalba, mat dauguma parduotuvių priklausė žydams ar lenkams. Tai piktino patriotus lietuvius, kurie tokį valstybinės kalbos negerbimą laikė jų tautinių jausmų įžeidimu. Lietuvos universiteto studentai ir jaunieji karininkai nusprendė „pagreitinti“ užrašų lietuvinimo procesą. 1923 m. naktį iš vasario 3 į 4 jie vaikščiodami su deguto katiliukais, užtepliojo visus šiomis kalbomis užrašytus laikinosios sostinės gatvių, parduotuvių bei įstaigų pavadinimus. 1923 – 1924 m. žydiški ir lenkiški užrašai buvo tepliojami Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Rokiškyje ir kituose miestuose.

1924 m. liepos 7 d. Vidaus reikalų ministerija išleido įsakymą, skelbiantį, jog visos iškabos, užrašai ir skelbimai viešose vietose turi būti rašomi tik valstybine kalba. Užrašai tautinių mažumų kalbomis buvo leidžiami tik uždarose erdvėse: kiemuose, patalpose, taip pat greta valstybinės kalbos, valdžios leistų susirinkimų, pasilinksminimų, vaidinimų skelbimuose. Už įsakymo nevykdymą grėsė 1000 Lt bauda arba areštas.“

(V. O. Prisiminkime dabartines diskusijas dėl lenkų kalba rašomų gatvių pavadinimų ir labai retai besipiktinančius dėl angliškų užrašų ar posakių net ir nacionalinėje televizijoje). To meto Lietuvos miesteliuose kitų tautybių gyventojų, ypač žydų buvo daugiau, nei lietuvių, tad ir reklaminių užrašų kalbos problema turėjo būti dar aštresnė. Žvelgdami į muziejinio miestelio iškabas, pagal jas galėtume tikslinti eksterjero ekspozicijos chronologiją. Kadangi nematome nė vieno „barbarizmo“ ir turime sutikti su prielaida, jog ministerijos potvarkiai smulkiausius administracinius centrus – valsčius – pasiekdavo ne „žaibinio meningokoko“ greičiu ir, prisimindami, kad nei interneto, nei elektroninio pašto nebuvo, telefonas – per komutatorių, galime teigti muziejinį miestelį atspindint gerokai vėlesnį laikotarpį, nei 1924 m. Arba... pagirti jo „savivaldą“ už ištikimybę lietuvybei, pagarbą valstybinei kalbai...

Suprantama, kad visuomeninių įstaigų – pašto, valsčiaus, mokyklos – iškabos nuo pat jų įsteigimo buvo lietuviškos, bet ir tokios, kaip „Skardininko dirbtuvė“, „Arbatinė“, „Kepykla“, „Gražina“, priklausiusios privatiems asmenims, byloja to paties naudai. Juk ir Vasario 16-osios Aktas, kurį pamatyti trokštantys šiemet stoja į nesuskaičiuojamą eilę prie Signatarų namų Vilniuje, siųstas į Vokietiją, oriai prisistatant sava kalba, nors ir žinant, kad ten ja niekas neskaitys. Tam buvo paruoštas kitas dokumentas – vokiečių kalba...

Atsikurianti valstybė steigė savas įvairių pakopų valdžios, švietimo, ryšio institucijas. Miestelyje jas pristato valsčiaus valdybos, pradžios mokyklos, pašto ekspozicijos. Jos atpažįstamos net nemokančiam skaityti iš ant iškabų pavaizduoto herbo – Vyties.

„Vikipedijos“ duomenimis, dabartinės Lietuvos teritorijoje 1923 m. buvo 274 miesteliai. Miesteliai su daugiau kaip 3000 gyventojų buvo priskiriami miestų, turinčių valsčiaus teises, kategorijai. Tokio miestelio pavyzdys kuriamas muziejuje. Čia įrengta valsčiaus savivaldybės įstaigos – valsčiaus valdybos – ekspozicija (viršaičio kabinetas ir sekretoriaus kambarys), atspindinti XX amžiaus 3–4 dešimtmečių laikotarpį. Valsčiaus valdyba – būtina įstaiga miestelyje, turinčiame savivaldos teisę. 1932 m. Lietuvoje buvo 259 valsčiai. Vietos savivaldai reguliuoti buvo priimti „Savivaldybių įstatymai“, pirmasis – jau 1919 m.

Lietuvos pašto įkūrimo data laikoma 1918 m. lapkričio 16 d., kada Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras M. Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo įkuriama Lietuvos pašto valdyba, paskirtas pirmasis Pašto valdybos direktorius inžinierius Benediktas Tomaševičius, pradėjęs organizuoti Lietuvos pašto tinklą. Sudarius Pašto valdybos personalą, buvo atidaryti skyriai apskrities miestuose, jų įgaliotiniams pavedant atidaryti pašto įstaigas mažesniuose miesteliuose. Įdomu, kad laikinojoje sostinėje dar 1938 m. gegužės mėn. buvo įkurtas ir Pašto muziejus. Tačiau duris atvėrė tik 1994 m. kaip Ryšių muziejus, o 2016 m. reorganizuotas, prijungiant jį prie Kauno miesto muziejaus, išskirstant po tam tikras mieste esančias erdves: VII-aje Kauno tvirtovės forte, Miesto muziejuje bei KTU universitete. Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelio Pašto agentūros interjeras atkurtas pagal 40 paštų nuotraukas.

Pagal 1922 m. Konstituciją pradėtas įgyvendinti visuotinis privalomas 4 klasių pradinis mokymas. Nuo 1928 m. gegužės 1 dienos didesnėje Lietuvos dalyje paskelbtas privalomas 4 klasių pradžios mokyklos lankymas. Per trejus metus naujų mokyklų įsteigta tiek, kad 1931 m. pradžios mokyklos prievolė įvesta visoje Lietuvoje. 1936 m. pradėta pereiti prie 6 metų pradžios mokymo. Muziejinio miestelio mokykla, perkelta iš Plokščių (Šakių r.) 1988 m., statyta po 1863 m. pagal tipinį carinės Rusijos projektą. Nepriklausomybės laikais joje taip pat veikė valstybinė pradžios mokykla. Muziejuje įrengtas šio laikotarpio (1935 m. – Eligijus Juvencijus Morkūnas, Senieji amatai, 2008) interjeras. Apie jį liudijanti iškaba – iš plieno, viena pusė dengta balta emale su iškiliomis juodos spalvos dažais paryškintomis raidėmis užrašytas mokyklos pavadinimas, viršuje – valstybės herbas – Vytis. Mokykla – vienas pirmųjų miestelio visuomeninių pastatų, kuriame įrengta interjero ekspozicija. Turbūt ne vienas skaitytojas spėjęs šioje mokykloje pabuvoti, galbūt net edukaciniame užsiėmime, suteikiančiame galimybę pajusti laikotarpio mokyklos dvasią, dalyvauti. Negali tos dvasios nepastebėti ir vos į ją užsukęs ar bent žvilgtelėjęs į interjero nuotrauką, ką galės padaryti ir skaitysiantis šias eilutes.

Bet pirmiausia vertėtų stabtelėti ir atidžiai apžvelgti gėlių darželį. Tą galima padaryti netgi žiemą, juk taip retai jos dabar tokios snieguotos, kad užklotų jį baltais „patalais“. Ne tik dėl to, kad šis darželis – kol kas vienintelis miestelyje.

Tai ir vienintelis muziejuje tarpukario darželis. Sodybos iš šio laikotarpio kol kas neturime, artimiausia išplanavimu Suvalkijos Obelinė. Ne veltui daug serialo „Laisvės kaina. Savanoriai“ ir kitų „kaimiškų“ kadrų paskutiniais metais filmuoti čia. Gražina Žumbakienė, knygoje „Senieji Lietuvos gėlių darželiai“ pateikusi tarpukario darželio planų ir nuotraukų, rašo: „Moterys, besidžiaugdamos atgauta Lietuvos nepriklausomybe, darė ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos lysveles: Gedimino stulpus, Šaulio ženklą, Vyčio kryžių.“ Pateikėjų pasakojimu, eidavusios pavasarininkų komisijos pažiūrėti, „kaip lietuvaitės rūtas užlaiko, kokie darželiai“, buvo skiriamos premijos. Miesteliuose užsimezgusi mada keliavo ir į kaimus. Kolūkių kūrimosi pradžioje naujoji valdžia „premijas“ teikė savaip: išspardydama valstybės simboliuose dygstančias gėles... Pagal ekspedicijose sukauptus duomenis įrengtame mokyklos darželyje rūtomis sužaliavo Vyčio kryžius ir Gediminaičių stulpai. Puikus pavyzdys, kaip paprastoje kasdienybėje, suderinus du viename – nacionalinę gėlę ir valstybės simbolį – be pompastikos diegiamas tautiškumas ir pilietiškumas.

Valstybės atkūrimo šimtmečio proga LRT inicijavo visuomeninę socialinę akciją „Keliu vėliavą“. Ja siekta sukurti tradiciją – paskatinti lietuvius iškelti trispalvę ne tik per valstybines šventes. Miestelis – savita kaimo gyvenvietė, kurios išskirtinumas – centre esanti aikštė, kurioje tam tikromis savaitės dienomis vykdavo turgus. Dažniausiai, akcentuojant svarbiausią paskirtį, ji ir vadinama turgaus aikšte. Tačiau tai ne vienintelė paskirtis, kas juntama ir žvalgantis po LLBM aikštę, atkurtą pagal Alsėdžių ir Eržvilko miestelių pavyzdį. Čia tarp šulinio bei paminklo šventajam Florijonui pastebėsime ir vietą vėliavos stovui. Šulinys, paminklas, stovas vėliavai – būdingos detalės miestelių aikštėms. Pirmoji – buities įrenginys, o dvi kitos liudininkės, kad aikštė buvo naudojama ir reprezentacijos reikmėms, valstybinėms šventėms. Kasdieną vėliava neplazda ir muziejiniame miestelyje, tačiau dažniau besilankantieji galėjo čia matyti ir Trispalvę, ir muziejaus – žaliai - baltąją su „žirgeliais“, ir Taikos vėliavą, iškeliamą balandžio 15-ąją – Pasaulio kultūros dieną. Gerai, kad kasdieną neplazda: leidžia mums prisiminti, nuo kada keliama trispalvė – vienas svarbiausių Nepriklausomos valstybės simbolių ir pamąstyti, kokiomis progomis galėtume ją matyti tarpukario miestelyje. Įdomu tai, kad pagrindinė valstybinė šventė per metus buvo viena, tačiau jos data keitėsi: nuo 1924 iki 1928 metų – gegužės 15-oji, Steigiamojo Seimo diena, po 1930 metų – rugsėjo 8-oji, neįvykusio Vytauto karūnavimo diena. Pravartu prisiminti, kad šventes buvo būtina švęsti ir per jas nebuvo galima dirbti. Jeigu šios tvarkos nebuvo laikomasi, grėsė bauda iki 500 litų...

Ir dar vienas laisvės ženklas, jau po atkurtos valstybės Nepriklausomybės – visas „lietuviškas“, t. y. tarpukario miestelis. Jei nebūtų Kovo 11-osios, kad ir būtų, būtų visai kitoks...

Pabaigai apžvelgti keli iš išorės pastebimi ženklai. Interjerai plačiau pristato tų laikų visuomeninį gyvenimą miesteliuose. Kai kurie interjerai jau buvo įrengti anksčiau, kaip minėtoji mokykla, ir turbūt ne vienas skaitytojas juose spėjęs pabuvoti. Kitus, vėliau atsiradusius, detaliau skaitytojams pristatys dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno knyga „Lietuvos miestelių atspindys“, kuri, tikimės, pasirodys kartu su vasaros sezono pradžia ir taps savotišku lankytojų vadovu po muziejaus miestelį. Valsčiaus valdybos ekspozicija ne tik pažindins su to laikotarpio savivalda. Čia veikiančioje parodoje galima bus paspėlioti, kokiu rašalu ir rašikliu galėjo būti pasirašomi ir vietinės reikšmės, ir valstybės svarbos dokumentai, gal netgi Nepriklausomybės aktas. Paštas suteiks galimybę interaktyviai susipažinti su tuo laiku prenumeruotais laikraščiais, parašyti ir išsiųsti laišką. Bus galimybė užsisakyti teminę ekskursiją „Tarpukario miestelis: tarp Kauno ir kaimo“(?). Jei jau paminėjome varpus, tai koks miestelis būtų be bažnyčios, varpinės ir, žinoma, varpo joje. Čia jis tik „devynmetis“, nulietas 2009 m. Lenkijoje, bet ypatingas, pašvęstas didesnei sukakčiai, nei šiųmetė – Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Įrašytas šio varpo skambėjimas panaudotas kūrinyje „Gloria Lietuvai“. Varpai, sutinkantys ir išlydintys amžinybėn kartų kartas, turi žmonių vardus, „serga“, „gydomi“, skamba, kai „širdis“ paliečia „kūną“, taip skleisdami svarbią žinią. Te kiekvienas mūsų varpo – širdies – dunkstelėjimas kaskart neleis užmiršti, kas kasdienybėje esminga.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių