Mokytojų vyrų Kauno mokyklose – mažuma. Vis dėlto pasirinkusieji šią profesiją tikina, kad savo darbo nė už ką nekeistų.

Be mokinių neilgai teištvėrė

Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos fizikos mokytojas Dobilas Juška su pertraukomis mokytojauja 20 metų ir dirbančio kito darbo savęs neįsivaizduoja.

D.Juška juokais pasakojo pedagogo darbą pasirinkęs, nes "toliau mokyklos vaizduotė nenešė", mat abu jo tėvai buvo mokytojai.

Pirmieji mokytojavimo metai vyrą taip nuvargino, kad šį darbą jis metė. Ypač sunkus buvęs pirmasis rugsėjis. "Dėl jaudulio, įtampos numečiau penkis kilogramus. Be dietos", – juokėsi D.Juška. Mokyklos atmosferą prieš 20 metų jis prilygino beprotnamiui. Sunkiai sekėsi prisitaikyti prie tuometės ideologijos, daryto spaudimo.

Iš pradžių jis buvo labai patenkintas savo sprendimu keisti profesiją – įsidarbino statybose. "Pirmus metus džiaugiausi, kad išėjau iš mokyklos. Antrus apsimetinėjau, kad džiaugiuosi. O trečius jau nei džiaugiausi, nei apsimetinėjau. Darbe pasigedau prasmės. Tad grįžau į mokyklą", – prisiminė D.Juška.

Darbas priverčia tobulėti

"Tai pats įdomiausias ir atsakingiausias darbas, panašiai kaip chirurgo", – įsitikinęs Kauno V.Kuprevičiaus vidurinės mokyklos biologijos mokytojas Saulius Ralys, čia dirbantis jau beveik 20 metų.

Jis pasakojo pedagogu tapęs atsitiktinai. Iš pradžių mokslinį darbą dirbęs paleontologas netyčia pamatė skelbimą apie laisvą darbo vietą mokykloje. Susigundė iš smalsumo ir polėkio, noro pabandyti perteikti savo žinias, pasitarnauti jaunajai kartai.

Penkerius metus Kauno Vaišvydavos pagrindinėje mokykloje pradinių klasių ir anglų kalbos mokytoju dirbantis Saulius Pečkauskas kalbėjo savo darbe įžvelgiąs labai daug privalumų.
"Pirmiausia, pradinukai – labai nuoširdūs. Be to, net ir mokydamas anglų kalbos galiu sportuoti – vadovauju keliems sporto būreliams. Turiu auklėjamą klasę, kartu su mokiniais keliaujame. Dirbdamas mokytoju neatsiriboji nuo visuomenės, visuomet esi priverstas tobulėti, taikytis prie naujovių. Aišku, džiugina ir ilgos atostogos", –  pedagogo darbo privalumus vardijo S.Pečkauskas.

Ilgametis Kauno A.Smetonos gimnazijos dailės ir technologijų mokytojas Gintaras Špokas mano, kad darbas mokykloje padeda nesenti. Jis sakė nieko nekeistų, jeigu profesiją tekų rinktis iš naujo. Be pagrindinių dalykų, G.Špokas moko ir verslo vadybos, mažmeninės prekybos, turi turistų būrelį.

Ilgos atostogos – būtinybė

Taigi – visi pašnekovai išvardijo daug mokytojo darbo privalumų. Tai kas kitus vyrus atgraso nuo šios profesijos? Kodėl mokyklose jų vis dar daug mažiau nei moterų? "Moterys ne tik meluoja geriau", – pajuokavo fizikas D.Juška, o paskui jau rimtai pasvarstė, kad moterys, ko gero, turi daugiau kantrybės. Neturint jos, šio prasmingo, bet sekinančio darbo esą geriau nesiimti.

Vis dėlto, anot jo, jeigu į šį klausimą būtų galima taip paprastai atsakyti, problema būtų jau seniai išspręsta.

Kiti pašnekovai svarstė, kad vyrams kelią į mokyklą užkerta ne per didžiausias atlyginimas, ne itin prestižinis mokytojo profesijos įvaizdis. O tai vyrams esą svarbiau nei moterims.
Anglų kalbos mokytojas S.Pečkauskas priminė, kad šiai profesijai patrauklumo tikrai nesuteikia ir tai, jog tenka aukoti daug savo laisvo laiko."Valytojas ėmė, išvalė savo jam skirtus prižiūrėti "kvadratus", nutrenkė šluotą, išėjo namo ir ilsisi. O mokytojas, net ir grįžęs namo, dar turi dirbti – ruoštis pamokoms", – atkreipė dėmesį specialistas.

O D.Juška apie įtemptą mokytojo darbą atsiliepė taip: "Mūsų atostogos yra ilgos, bet jei būtų trumpesnės, ne tik vyrų mokykloje būtų mažiau. Ir moterys per trumpesnį laiką nespėtų atsigauti."

Atstoja ir tėvus

Visi kalbinti pedagogai vienbalsiai tikino, kad mokiniai tik laimėtų, jei mokyklose būtų daugiau mokytojų vyrų.

"Atžalyno" vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytojas Saulius Triponis, turintis 29 metų darbo stažą, pastebėjo, kad moterų požiūris į mokinius kitoks nei vyrų – jos nuolaidesnės, o tai ne visuomet yra gerai. Vyrai – griežtesni, greičiau tampa autoritetu.

S.Triponio nuomone, kuo toliau, tuo labiau mokiniams bendravimas su  mokytoju vyru tampa vis svarbesnis. Mat vaikai namuose mažai bendrauja su tėčiais arba visai neturi tokios galimybės. Tad mokytojas gali bent iš dalies užpildyti šią spragą.

Kauno V.Kuprevičiaus vidurinės mokyklos biologas S.Ralys sakė, kad mokiniams pravartus ir vyriškas, ir moteriškas mokėjimas prie jų prieiti. Moterys yra šiltesnės, bet kartais labiau praverčia vyriškas griežtumas.

Jis pritarė kolegai S.Triponiui, kad mokytojai vyrai mokiniams tampa vis svarbesni todėl, kad šeimose dažnai trūksta aktyvaus tėvo. "Vienas to pavyzdžių – tėvų susirinkimai, į kuriuos ateina beveik vien mamos. Vaikams trūksta vyro pavyzdžio. Kai kuriems tėvams atrodo, kad vaikų auklėjimas yra tik mamų reikalas. O tėvo pokalbis su vaiku neretai duoda didesnį poveikį nei mamos", – kalbėjo S.Ralys.

Kaip jie prajuokina?

Mokytojai vyrai kaip vieną privalumų vis mini griežtumą, reiklumą. Peršasi išvada, kad jų pamokose vyrauja vos ne kariška atmosfera?

"Mano pamokos nėra humoro pamokos, tačiau visuomet skiriama laiko ne tik darbui, bet ir pajuokauti. Juokai būtini, kad vaikai atsipalaiduotų, tai padeda geriau vėl susikaupti darbui", – sakė A.Smetonos gimnazijos dailės ir technologijų mokytojas G.Špokas.

Jono Pauliaus II gimnazijoje mokytojaujantis D.Juška per savo pamokas bando pasitelkti fizikos dėsniais paremtus fokusus, atrodančius itin efektingai. "Bet jų poveikis vaikams – laikinas. Tai tik pradžiai. Po to jiems vis tiek reikia įdėti juodo darbo norint išmokti tą dalyką. Jeigu fizika lengva, ji nėra fizika.Tiksliau, pati fizika yra lengva – tik keli esminiai teiginiai. Bet viską apsunkina fizikai reikalingas matematinis jos aparatas. Todėl visi ir galvoja, kad fizika sunki", – aiškino fizikas.

Vaišvydavos pagrindinės mokyklos pedagogas S.Pečkauskas mokinius vilioja smagiu laisvalaikiu, nes, kaip pastebėjo, tai užtikrina rimtį per keliones, pavyzdžiui, į muziejus. "Išvykos suskirstomos į rimtąją, skaniąją ir linksmąją dalis. Pavyzdžiui, po gero muziejaus keliaujame užkąsti, o po to – pažaisti biliardo ar boulingo. Todėl vaikai kantriai atbūna muziejuje, kad nedingtų kitos dvi dalys. Kai yra toks susitarimas, tada vaikai būna rimti, nesiverčia per galvas", – savo patirtimi dalijosi pradinių klasių ir anglų kalbos mokytojas.

"Atžalyno" anglų kalbos specialistui S.Triponiui, pasirodo, pačios mieliausios – pasirengimo mokyklos šventėms akimirkos. "Turime pirštų teatrą, vaidiname ir su iškarpytomis figūrėlėmis. Vyresni mokiniai iš pradžių į tai žiūrėjo atsargiai, bet po to pamatė, kad smagu. Vaidindami vaikai pamiršta jaudulį, tad tuo metu taip jiems lengviau perteikti ir žinias", – pasakojo pedagogas.

Niekas nepakeis žodžio

Didžiausia ir atsakingiausia mokytojo užduotis – kaip prieiti prie mokinio. Biologas S.Ralys prabilo apie tai, kad mokymo rezultatus labai veikia tai, kiek įdedi savo širdies. Anot jo, vaikas iškart pajaučia, ar pedagogas myli savo darbą, ar yra tik amatininkas.

"Mano asmeninė kaip mokytojo stiprybė – niekada neužmirštu, kad buvau mokinys, visada stengiuosi pasijusti mokinio vietoje", – prisipažino S.Ralys.

Tam pritarė ir G.Špokas. Jis pedagogams, ypač jauniems, patarė mokinius visuomet išklausyti, o ne piršti savo nuomonę, kad ir koks teisus būtum. Būtina kalbėti kaip su sau lygiu.

Be to, svarbu neapsiriboti tik mokslais. Gyvenimiškas pokalbis labai padeda užmegzti tarpusavio ryšį, o kartu tai būdas žingsnis po žingsnio vis labiau įtraukti vaiką į mokslo pasaulį.

"Anksčiau visas mokyklas buvo apėmusi kompiuterių manija. Neva pradėsime naudotis kompiuteriais, vaikus geriau išmokysime. Stebuklas neįvyko. Niekas nepakeis mokytojo, žodžio, niekas nepakeis knygos", – įsitikinęs S.Ralys.

Atpažįsta rezgamas pinkles

"Atžalyno" vidurinės mokyklos mokytojas S.Triponis neslėpė, kad atsiranda ne vienas mokinys, kuris susigundo išbandyti pedagogų kantrybę. "Iš vaikų elgesio iš karto supranti: tave stengiasi išprovokuoti, kad prarastum savitvardą, susibartum", – patyręs pedagogas jau atpažįsta mokinių rezgamas pinkles.

Tokiais atvejais jis stengiasi negadinti sau nuotaikos. Paprasčiausiai nekreipia į tokį išsišokėlį dėmesio, vengia jam žiūrėti akis. "Bandau jį įtraukti į darbą savais metodais. Pamokose naudoju daug vaidybinių situacijų", – pasakojo S.Triponis.

Kilusius nesklandumus jis stengiasi paversti juokais ir provokatorius dažniausiai paprasčiausiai užsimiršta, ko siekęs.

S.Pečkauskas irgi yra patyręs visokiausių situacijų. Tačiau nesureikšminąs netgi tokių, kai įėjęs į klasę randa joje sėdintį tik vieną vaiką. Kiti pasprukę. Buvo pasitaikę ir mokinių bandymų pasislėpti po suolais. Arba – slėptis tamsoje. Mokytojas atidaro duris, o klasėje – tylu ir tamsu.

Biologas S.Ralys juokėsi, kad nemalonumų yra sulaukęs dėl atsirišusių batų raištelių ar atsilupusio linoleumo. "Esu vos neišsitiesęs prieš visą klasę. Vaikai kvatoja, bet tu nusišypsai, pasakai, kad viskas gerai, ir tęsi pamoką", – nepatogias situacijas prisiminė pedagogas.

"Mokiniai yra mokiniai. Jie nuo Aristotelio laikų mokytojams pokštus krečia", –  kvatodamas atsisveikino D.Juška.