Mokytojų dieną – apie ilgai brendusį pašaukimą mokytojauti

Šiandien su Mokytojų diena sveikiname per 27 tūkst. Lietuvos pedagogų. Tarp jų – ir vis gausėjantį būrį tokių, kurie šį pašaukimą pajuto ne vaikystėje ar baigdami mokyklą.

Kas šią profesiją sau atrado po du dešimtmečius dirbtų kitų darbų, kas apsisprendė nusivylęs savo dukros mokykla, o kas – toli nuo Lietuvos išstudijavęs Vydūną.

IT iškeitė į mokyklą

"Mokykla yra ne pasiruošimas gyvenimui. Mokykla ir yra gyvenimas. Mes, mokytojai, esame tie, kurie ateina į vaikų gyvenimus kaip į darbą. Mums turėtų būti sunkiau nei jiems, tačiau mes padarome viską, kad jiems būtų kuo sunkiau. Ir dar juos apkaltiname tuo, kad trukdo mums dirbti. Tada prasideda karas. Aš nuo pat mažens galvojau, kad taip neturi būti. Dabar turiu progą tai parodyti", – taip jauna programuotoja, turinti IT bakalauro ir magistro diplomus, dviejų dukrų mama Giedrė Slivko motyvavo, kokiu tikslu ateina į "Renkuosi mokyti" programą. Ji baigė pedagogikos studijas ir dabar jau treji metai moko vaikus informatikos. Ar pavyko parodyti, kad mokykla nebūtinai karo laukas?

G.Slivko studijuodama pedagogiką suprato, kad mokytojų niekas nė nemoko kitų būdų bendrauti su vaikais, nemoko ir naujų ugdymo metodų, mokytojų rengimas užpelkėjęs.

"Tas karas išvengiamas, kai suvoki, kad iš vaikų pusės jis nenukreiptas konkrečiai prieš tave, tik tu esi tas, kuriuo pasinaudodami jie nori pabandyti laužyti taisykles. Bet tu gali būti tas žmogus, kuris jų potencialą, energiją, pyktį – kad ir kokie jausmai vaiką užplūstų, nukreipia gerąja linkme. Dažnai užtenka tik pasistengti suprasti, pasakyti: aš tave girdžiu. Laikausi principo, kad negaliu išmokyti vaiko, kol jis pats nepajus, kad nori ir gali išmokti. O tam reikia, kad jis pasijustų saugus, gerbiamas, žodžio "mylimas" nevartočiau. Norint būti mokytoju, vaikų mylėti nebūtina, gal tik pradinukus, bet juos reikia gerbti", – įsitikinusi Giedrė.

Jai teko mokytojauti ir valstybinėje, ir privačioje mokyklose, dabar dirba Vilniaus tarptautinėje mokykloje. Bet abi jos dukros mokosi privačioje. Ne todėl, kad valstybinėje būtų prastesnis išsilavinimo lygis. Jauna mokytoja įsitikinusi, kad jis visur daugmaž panašus, visur vaikas gali daug pasiekti. Skiriasi kitkas – emocinė būklė. "Vyresnioji dukra pradėjo eiti į valstybinę mokyklą, nes tikėjau, kad visur vaikams gerai. Bet prasidėjo ašaros, ji tapo superjautri, atsirado sveikatos problemų. Tada ieškojome mokyklos, kur dukra jaustųsi gerai", – pasakoja Giedrė. Vis dėlto ji nesusitaikė su mintimi, kad taip yra ne visose mokyklose. Kaip sakoma, jei nori keisti pasaulį, pradėk nuo savęs.

Giedrė vaikystėje visai nesvajojo tapti mokytoja, nebuvo kilusi mintis studijuoti Edukologijos universitete. Juk ten nesiveržia elitinių gimnazijų abiturientai, o ji baigė Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją. Beje, vėliau, kai pateko į "Renkuosi mokyti" programą, tais metais buvo penki, kurie baigė geriausias Lietuvoje pripažintas mokyklas: trys baigė KTU gimnaziją, du – Vilniaus Licėjų, nes vienoks Edukologijos universiteto, visiškai kitoks – "Renkuosi mokyti" vardas.

Universitete Giedrei šaudavo mintis, kad jos vesta paskaita gal būtų geresnė nei kurio kito dėstytojo. Studijuojant magistrantūrą ją pakvietė dėstyti kompiuterinį raštingumą pirmakursiams bakalaurams, doktorantūroje taip pat teko dėstyti. Tad patirčių mokyti buvo, bet noro eiti dirbti mokytoja – ne.

Giedrė dirbo programuotoja privačiame versle. Didžiulis nuovargis privertė pasitraukti iš darbo – nutarė kiek pailsėti. Bet be darbo tepabuvo tik dvi savaites – ėmė vesti programavimo kursus pradinukams, po to savanoriauti SOS vaikų kaime, baigė psichologijos kursus. Su vaikais dirbti patiko, o minčių tapti mokytoja kilo, kai pamatė, kaip jos pačios dukra jaučiasi mokykloje.

Kai apie savo apsisprendimą pasakė artimiesiems, vyras palaikė, o didžiausi priešininkai buvo jos tėvai – ne todėl, kad nebūtų ja tikėję, bet baiminosi, kad bus labai sunku.

"Ir buvo beprotiškai sunku, bet kartu ir taip gera, kad visi sunkumai atsipirko. Pagaliau supratau, koks pojūtis yra, kai visą laiką galvoji apie pamokas – kad ir ką darytum, su kuo susitiktum, galvoje vis viena mintis – ką iš to gali panaudoti pamokose, tiesiog užplūsta lavina minčių. Pasijaučiau savo vietoje", – sako mokytoja.

Vis dėlto esu tikra, kad mokymasis neprasideda, kol nėra gero mokinių ir mokytojo tarpusavio ryšio.

Tiesa, pradžia buvo sunki. Giedrė pradėjo dirbti mokykloje tuo metu, kai prasidėjo mokinio krepšelių reforma, ir mokyklos stengėsi išlaikyti vaikus bet kokia kaina, nes išeina vaikas – išeina ir jo krepšelis. "Mokyklą palikau, kai man pasakė, kad privalau išvesti teigiamą pažymį mokiniui, kuris nieko nesimokė. Tada nuėjau į "Renkuosi mokyti" programą, manydama, kad su stiprios bendruomenės užnugariu būsiu stipresnė. Tuos dvejus metus, kai buvau programos dalyvė, tiek kartų jiems skambinau ir verkiau, bet ne dėl mokinių, o dėl mokytojų ir mokyklos administracijos. Mažai kur esu susidūrusi su tokia nepagarba žmogui", – pasakoja Giedrė.

Štai kiekviena mokykla privalo turėti patyčių prevencijos programą, ir popieriuje jos atrodo puikiai. Bet, pasak Giedrės, patys mokytojai tyčiojasi iš vaikų, kai septintoko ar aštuntoko elgesį aptaria prieš visą klasę. Jam tai – pažeminimas, tad vaikas pereina į puolimą, kad save apgintų draugų akyse, priešingu atveju – iš jo vaikai šaipysis. Taip kyla nuolatiniai konfliktai. Bet, sako Giedrė, studijuodama pedagogiką supratusi, kad mokytojų niekas nė nemoko kitų būdų bendrauti su vaikais, nemoko ir naujų ugdymo metodų, mokytojų rengimas užpelkėjęs.

Jauna mokytoja stengdavosi parodyti, kad galima elgtis ir kitaip. Vaikai pas ją eidavo pasikalbėti kaip pas nuodėmklausį. "Sakydavo, kad kreipiuosi į juos ne kaip mokytoja, nes juk mokytojai rėkia, o aš kalbuosi kaip su žmonėmis. Gatvėje turbūt niekas nedrįstų prieiti prie kito žmogaus ir imti rėkti, o mokykloje kažkodėl tai priimta", – stebisi pedagogė.

Baigiantis pirmiems mokslo metams mokykloje savo poziciją ji viešai išsakė ir mokyklos pedagogams. Pamažu ir tarp mokytojų ėmė atsirasti sąjungininkų, kurie ateidavo pasipasakoti, kas jiems mokykloje atrodo keistina. Ateidavo ir paklausti, ką ji daranti su kokiu nors neklusniu mokiniu, kad šis jos pamokose mokosi.

"Vaikus taip įdarbindavau, kad jie net nepastebėdavo, kaip praeina pamoka. Kai mokytojas nori, kad mokiniai kažko išmoktų, ir mokiniai to nori. Vaikams labai trūksta pasitikinčio savimi mokytojo, o ne sakančio, kad nekenčia savo darbo, bet kartą pradėjęs, turi jį dirbti", – mano Giedrė.

Tiesa, mokytojos atlyginimas nuo programuotojos skyrėsi ne procentais, kartais, tad teko dirbti per kelias mokyklas. Aritmetika tokia: apie 15 valandų per savaitę – penkios pamokos per dieną, bet visą tą laiką neini į tualetą, nevalgai, neatsigeri, nes per įtampą net neprisimeni, kad reikia atsigerti. Po pamokų prasideda nematoma mokytojo darbo dalis. Parengti vieną gerą pamoką trunka maždaug keturias valandas, o tokių per savaitę reikia keturių penkių, vadinasi, per savaitę tam prireikia maždaug 20 valandų. Be to, dar darbų taisymas ir dokumentacijos pildymas. Viską susumavus išeina 70–80 valandų per savaitę, už kurias valstybinėje mokykloje atlyginimas į rankas buvo 350 eurų per mėnesį.

Mokytojai jaučiasi nevertinami, mokinių rezultatai vidutiniški. Kas gali pakeisti tokią situaciją? Giedrės manymu, svarbiausia – gerinti mokytojų rengimą. "Reikia didelio sukrėtimo, kad visi suprastų, jog reikia pokyčio. Bijau, kad tokį sukrėtimą patirsime netrukus, kai per dešimt metų neliks, kas mokys vaikus. Tada mokytojais bus bet kas, kad tik būtų vaikų sergėtojai", – prognozuoja Giedrė.

Į klasę atvedė Vydūnas

Paulius Virbalas treji metai mokytojauja Kauno "Saulės" gimnazijoje, kurią ir pats baigė. Ar grįžo turėdamas tikslą savo mokyklą pakeisti ar, atvirkščiai, pratęsti tai, ką pats būdamas mokiniu čia patyrė? "Viena vertus, jaučiuosi dėkingas mokyklai, o "Saulės" gimnazija išlaiko gana aukštus standartus, tad iš daug ko gali mokytis, į daug ką lygiuotis. Kita vertus, nors revoliucinių idėjų viską daryti kitaip neturėjau, kita karta – kitos ir vertybės, be to studijuodamas užsienyje pamačiau daug naujovių, tad jų atsinešiau ir į savo mokyklą", – sako jaunas mokytojas.

P.Virbalas treji metai mokytojauja Kauno "Saulės" gimnazijoje, kurią ir pats baigė.

Mokytojavimo Pauliaus planuose nebuvo: Amsterdame studijavo ekonomiką, planavo specializuotis finansų rinkose ar ekonominėje politikoje. Studijomis buvo labai patenkintas, bet gavęs diplomą pasuko visai kita kryptimi – nusprendė ir mokyti matematikos, ir pats ją studijuoti universitete. Kaip šovė mintis keisti kryptį ir dar į tokią, kur atsakomybės ir darbo daug, o pinigų mažai?

Paulius prisipažįsta: kol gyveno gimtinėje, nei jam Lietuvos istorija buvo įdomi, nei labai didžiavosi esąs lietuvis, vis manęs, kad Lietuvoje ir to, ir kito nėra, o užsienyje yra. Niekam nekilo abejonių, kad jis išvažiuos studijuoti į užsienį, o gal ir liks ten gyventi. Ir jam Amsterdame tikrai patiko. Bet, atsidūręs svetur, susidomėjo Lietuva.

"Pradėjau daryti tai, ko nepadariau mokykloje – gilintis į Lietuvos istoriją, literatūrą, ėmiau daug skaityti, tai praplėtė akiratį, o tada ir suvokiau, ko noriu gyvenime. Idėja tapti mokytoju kilo, kai susidomėjau Vydūno, kitų "Aušros", "Varpo" intelektualų, kovojusių už Lietuvos idėją, raštais. Vydūnas turėjo didžiausią įtaką. Nesakau, kad jaučiuosi koks jo idėjų tęsėjas. Bet pati mintis, kad gali dirbdamas pats jausti malonumą, o dar ir kitiems suteikti naudos, davė stimulą pergalvoti, ką noriu veikti gyvenime", – prisimena Paulius. Grįžęs į Lietuvą jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti pedagogikos.

Susitikus su nepažįstamais žmonėmis vos pasakius, kad dirbu mokytoju, net pasikeičia bendravimas, profesija suteikia kažkokį solidumo garantą.

Daug kam toks jo posūkis buvo netikėtas ir atrodė laikinas. Šeima nustebo: išleido sūnų trejiems metams studijuoti ekonomikos, suteikė sąlygas sutelkti dėmesį į studijas – galėjo nedirbti, o grįžęs po trejų metų ėmė ir pareiškė, kad visko, ko mokėsi, beveik nepanaudos ir bandys kažką naujo. "Bet kai tėvai ir visi kiti mato, kad gerai jaučiuosi būdamas mokytoju, supranta, kad pasirinkimas buvo teisingas. Dabar, kai vakare jaučiuosi taip pavargęs, kad nieko nebenoriu veikti, mintis, jog dieną praleidau vertingai ir turiningai, suteikia vidinės ramybės", – sako jaunas mokytojas. Jis pripažįsta, kad jo dėstoma matematika vaikams nėra labai patraukli. Dviračio neišrasi – vis tiek turi Pitagoro teoremą rašyti į sąsiuvinį, spręsti uždavinius, kurie net, atrodytų, neturi praktinio pritaikymo, ir tai mokiniams nėra taip įdomu, kaip atlikti fizikos ar chemijos bandymus. "Stengiuosi matematiką dėstyti ne tik kaip loginę treniruotę, bet ir kaip kultūros reiškinį, parodyti, kokią reikšmę matematika turėjo mokslo pažangai, papasakoju istorijos įdomybių, kaip matematikai susirungdavo miestų aikštėse ir poemų pavidalu teikdavo vieni kitiems uždavinius. Bet negalėčiau teigti, kad tuo sudominu visus, kiti gal mano, kad gaištame pamokos laiką. Pagrindinis dalykas, kodėl vaikai mokosi matematikos – reikės laikyti egzaminą. Entuziazmui išlaikyti reikia nemažai pastangų", – pasakoja Paulius.

Taip, mokytojo profesija nelengva, bet, pasak jauno kauniečio, jis nelinkęs jos kažkaip ypatingai išskirti. Ir kitose, kur reikia vesti būrį, – tie patys iššūkiai, nes žmonės skirtingi ir visiems neįmanoma įtikti. "Amžinas pusiausvyros ieškojimas, o sunkiausia – išlaikyti teisingumo visiems principą, atsižvelgti į skirtingus poreikius. Dabar ypač akcentuojama, kad reikia į kiekvieną mokinį žiūrėti individuliai", – sako Paulius. Jis nesutinka ir su požiūriu, kad mokytojo profesija negerbiama. "Man atrodo atvirkščiai – labai gerbiama. Susitikus su nepažįstamais žmonėmis vos pasakius, kad dirbu mokytoju, net pasikeičia bendravimas, profesija duoda kažkokį solidumo garantą,  žmonių pagarbą", – pojūčiais dalijasi jaunas mokytojas.

Po dvidešimties metų

KTU Vaižganto progimnazijos anglų kalbos mokytoja Rima Kubiliūtė į mokyklą atėjo turėdama dvidešimties metų kitų darbų patirtį. Pasakoja nesvajojusi tapti mokytoja, bet vis tekdavę dirbti su vaikais ar jaunimu, ir tai patiko. Studijuodama anglų kalbą universitete mokė anglų kalbos savo draugus, artimųjų vaikus, buvo labai įdomu eksperimentuoti, išbandyti įvairius mokymo metodus.

Gal baigusi universitetą ir būtų tęsusi pedagogines studijas, bet dar studijuojant jos mylimiausia anglų kalbos mokytoja, kurios įkvėpta Rima ir pasirinko anglų filologijos studijas, įsteigė turizmo verslą ir pakvietė pas save dirbti.

Buvo labai įdomu atsirasti, kur vyksta kažkas naujo. O gyvenimas klostėsi taip, kad ją vis pakviesdavo dirbti, kur kūrėsi kažkas naujo ir įdomaus. Tad teko dirbti viešųjų ir tarptautinių ryšių, reklamos ir rinkodaros srityse, ji vertėjavo, rašė ir redagavo tekstus. Anglų kalbą nuolat pritaikydavo praktiškai ir savo žiniomis vis dalijosi su jaunimu – su įstaigų, kuriose dirbo, praktikantais, organizavo įvairius projektus jaunimui. "Daug gyvenime sutikta jaunų žmonių, daug durų ir langų į gyvenimą jiems atidaryta", – džiaugiasi Rima.

KTU Vaižganto progimnazijos anglų kalbos mokytoja R.Kubiliūtė į mokyklą atėjo turėdama dvidešimties metų kitų darbų patirties.

Vis dėlto, kad ir kur dirbo, retsykiais pasidomėdavo, ar kas neieško anglų kalbos mokytojo, juolab žinojo, kad tokį darbą dirbti galėtų. "Studijuodama atlikau pedagoginę praktiką, ir man sekėsi dirbti su vaikais, ypač patiko su mažesniaisiais – buvo smagu ir man, ir jiems, ir atrodė, kad tai lyg ir savaime išeina", – prisimena Rima.

Vilniaus universitete Anglų filologijos ir kalbotyros bakalauro ir magistro diplomų neužtenka norint mokytojauti – reikia baigti pedagogiką. Rima nutarė dalyvauti "Renkuosi mokyti" programos atrankoje. "Konkurencija buvo didžiulė. Buvau jau vyresnio amžiaus, o kandidatavo daug labai gražaus jaunimo. Suprantu, kad norėjo pasikviesti jaunų žmonių, ypač vyrukų, nes mokyklose labai trūksta vyriškos energijos ir jaunystės. Tad buvo visai nepikta, kad manęs nepasirinko. Tada įstojau studijuoti pedagogikos į Edukologijos universitetą", – pasakoja Rima.

Perskaičiusi Vaižganto progimnazijos skelbimą nutarė nusiųsti savo CV ir pagaliau tapo mokytoja. Nelengva – kasdien reikia daug ruoštis pamokoms, moteris prisipažįsta, kad nuo pavasario, kai atėjo į mokyklą, dar neturėjusi laisvo savaitgalio, o materialinio atlygio svajonių alga nepavadinsi.

Tas karas išvengiamas, kai suvoki, kad iš vaikų pusės jis nenukreiptas konkrečiai prieš tave, tik tu esi tas, kuriuo pasinaudodami jie nori pabandyti laužyti taisykles.

"Mokau paauglius – šis amžiaus tarpsnis labai savitas, kupinas iššūkių. Reikia daugiau globos, atidžios akies, net disciplinos, o tai man sunku, nes aš pati esu labai laisvos sielos žmogus, manau, kad kiekvienas turi pats sąmoningai apsispręsti, ko jis nori, kokių žinių jam reikia. Vis dėlto esu tikra, kad mokymasis neprasideda, kol nėra gero mokinių ir mokytojo tarpusavio ryšio", – sako Rima.

Ji džiaugiasi, kad jos ligšiolinė patirtis leidžia tai, kas yra vadovėlyje, papasakoti plačiau, suteikti įdomesnių detalių. Ji turi daug sumanymų, daug kontaktinių duomenų, tad jau tariasi, kur su vaikais eis, kaip praturtins edukacinį procesą. Beje, ir mokytojų kolektyvas atranda jos patirtis, kviečiasi į komandą, kai reikia organizuoti renginį ar parengti projektą. "Bet kol kas man pačiai iš jų reikia mokytis, ir džiaugiuosi, kad patyrę mokytojai su manimi dalijasi patirtimi", – po dvidešimties metų įvairių patirčių pajutusi pašaukimą mokytojauti Rima vadina ir nuotykiu, ir iššūkiu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,mokyklose ir MOKSLO ISTAIGOSE praleidau DAUG LAIKO...,

...,mokyklose ir MOKSLO ISTAIGOSE praleidau DAUG LAIKO..., portretas
sveikinu VISUS MOKYTOJUS su MOKYTOJU DIENA...,kurie MANE!!! moke SUPRASTI,PAZINTI ir...FORMAVO kaip ASMENYBE...TASKAS
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių