Moksleivių žygis: devynios dienos ir 150 kilometrų be telefonų

Nakvynė tarp nendrių

Galimybė keliauti ir dainuoti atsvėrė nuovargį ir diskomfortą dėl merkusio lietaus, kepinusios saulės, pūslėtų kojų. "Telefonais naudotis galėdavome tik pusę valandos per dieną. Ištvėrėme!" – pasakojo žygio dalyvė Ūla Giedraitytė. "Giliukų" žygio kasdienybė – ir muzika, ir prie laužo džiovinami neperšlampinami batai, drabužiai, ir pati skaniausia košė.

"Šitiek laiko per karantiną praleidome be kelionių ir dainų, bet, vėl pradėjus repetuoti miškuose, atrodo, niekas nepasikeitė", – palygino gimnazistė. "Giliukai" repetavo ne veltui. Vieną žygio vakarų surengė koncertą, į kurį susirinko žiūrovų ne tik iš Lyduvėnų, bet atvažiavo ir draugai iš Kauno.

Šis vasaros žygis pradėtas nuo Kurtuvėnų, kur darni įvairaus amžiaus komanda pajudėjo palei Dubysą, o vėliau pačia upe pasiekė Betygalą. Mažiausi – trečiokai. Į nuotykį leidosi kelios "giliukų" kartos. Šeimas sukūrę žygeiviai keliavo su atžalomis.

Į nuotykį leidosi kelios "giliukų" kartos. Šeimas sukūrę žygeiviai keliavo su atžalomis.

Pirmą vakarą – vizitas į Kurtuvėnų Šv.apaštalo Jokūbo bažnyčią, vakarienė ir nakvynė tarp nendrių prie karklais ir ajerais apaugusio Bijotės ežero, žygio detales registravo Ū.Giedraitytė.

"Bandėme surengti pirmą repeticiją. Dainavome, bet kai uodai pagrasino mus gyvus suėsti, naktį išsiskirstėme į palapines. Antrą dieną pradėjo pulti karštis. Pėstute spėjome nusigauti iki Dengtilčio ir įsikūrėme prie Dubysos. Kažkur netoliese, miške, girdėjome, kaip ūžia laukinių bičių avilys. Šviesiame dangaus fone matėsi tirštas jų spiečius. Visi net negalvodami šoko maudytis", – pasakojo kaunietė.

R. Barvainio nuotr.

Diena lyjant

Trečia diena. Nuovargio, kiek prisiminė Ūla, dar nesijautė, nors su kuprinėmis ant pečių nužygiuota jau nemažai. "Vis dar negalėjau atsidžiaugti plačiomis erdvėmis, kurių niekaip nepamatysi gyvendamas mieste. Akis džiugino žemos kalvos, tolygiai apsėtos sodriai žaliais javais", – kelionės įspūdžiais dalijosi gimnazistė.

Netrukus karštį pakeitė šlapiasis etapas. "Pietaujant dangus greitai apsiniaukė, o nurijus paskutinį košės šaukštą ėmė lyti, bet tam visi buvo pasiruošę: daiktai supakuoti, kuprinės apdangstytos, visi susislapstę po apsiaustais, neperšlampami batai surišti", – apžvelgė Ūla.

Likusi dienos kilometrų dalis numinta toliau pilant lietui. Aišku, tai ir šaltis, drėgni prie kūno limpantys drabužiai, kliurksintys šlapi batai, bet nebuvo kur trauktis.

"Prieš pat apsistodami nakčiai, dar turėjome bristi per Kražantės upę. Buvome pavargę, įmirkę, vėjo ir lietaus šuorų nuplaktais veidais. Daugelis net nenusiavė brisdami – visi neperšlampami batai ir taip buvo prisemti iki pat viršaus", – pasakojo žygeivė.

Po tokios dienos laukė svarbi ceremonija. Kai kuriems dalyviams buvo įteikti žygeivišką tobulumą liudijantys pakabukai.

Kitą dieną lietų keitė karštis. "Po pietų saulė tapo negailestinga, įkaitęs kelias tiesiog kepino padus kiekviename žingsnyje. Bet mūsų tempas tik greitėjo. Turėjome pasistengti, kad iki vakaro nukaktume iki Tytuvėnų – ten mūsų laukė graži stovyklavietė ir Bridvaišio ežeras", – pasakojo Ū.Giedraitytė.

Pasiekus stovyklavietę – trumpas atokvėpis. Reikėjo pririnkti sausų šakų laužui, įsikurti. "Tačiau laukė ir didesnė užduotis – nusiauti batus. Nieko nuostabaus, kad ne mano vienos kulnai buvo atmušti į žvyrkelį, o pėdos išgražintos pūslių nuo batų, kurie prieš žygį atrodė tokie patogūs. Visi stypčiojome po pievą stengdamiesi nejausti išbrinkusių pėdų. Bent jau galėjome didžiuotis tądien nužygiavę net 25 km", – skaičiavo kaunietė.

R. Barvainio nuotr.

Laimės receptas

Aplankytas Tytuvėnų bernardinų vienuolynas, pagerbta XIX–XX a. lietuvių dailininkė Sofija Romerienė prie jos paminklo. Užlipta į Pagryžuvio piliakalnį (Kalvinų kalną), pietauta Pagryžuvio dvare.

Visą laiką – nuostabios gamtos apsuptyje, nuostabus miško kvapas, bendravimas su žmonėmis, kurių mintys tokios panašios į tavo, bet ir turinčiais tiek daug papasakoti, – tai tobulos laimės receptas.

Vėl pievoje dygo palapinės. Vėl maudynės. "Šaltas vanduo, kad ir kaip būtų keista, nuvargusioms kojoms neatnešė lauktos palaimos, nes visas upės dugnas nuklotas aštriabriauniais akmenėliais", – ne to tikėjosi Ūla, pastebėjusi, kad upės šaltis stingdė, bet visi prie jo jau seniai buvo pripratę.

Toliau – trys dienos baidarėmis, bet jau ir per tas šešias žygio pėstute dienas, neslėpė kaunietė, spėjo pasiilgti "miesto patogumų, valgymo, kada nori, judėjimo, kai nieko nekauda, kai tiesiog nereikia stengtis išgyventi".

"Bet kartu šio žygio nekeisčiau į nieką kita. Visą laiką – nuostabios gamtos apsuptyje, nuostabus miško kvapas, bendravimas su žmonėmis, kurių mintys tokios panašios į tavo, bet ir turinčiais tiek daug papasakoti, – tai tobulos laimės receptas", – įsitikinusi Ū.Giedraitytė.

Paskutiniai žygio punktai – Betygalos šv.Jono šaltinėlis ir Betygalos muziejus. "1991 m. liepą Antanas Juška su talkininkais sutvarkė šį šaltinėlį ir jo aplinką. Dabar Betygalos šaltinis dėl skaidraus ir tyro vandens traukia daugybę turistų", – pasakojo kaunietė.