M. Kavaliauskas: lietuviai visada norėjo skraidyti

Įjungiu navigacijos sistemą: Veiverių g. 132. Lietuvos aviacijos muziejus pasitinka rekonstrukcijos darbais. "Ar galite įsivaizduoti, kad šie pastatai nejudinti nuo pat statybų pradžios?" – šypsosi pasitinkantis dabartinis jų šeimininkas Mindaugas Kavaliauskas. Kadaise fotografas, menotyrininkas, dabar – Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius sakosi neretai ir į naują darbą atsinešantis fotoaparatą.

Vadovo galva užkimšta visokiais organizaciniais klausimais, vis dėlto  labiausiai neduoda ramybės vienas – kaip Lietuvos aviacijos istorijos puslapius padaryti įdomesnius, šiuolaikiškesnius, kad jais imtų domėtis ne tik užkietėję aviacijos aistruoliai, bet ir laisvoje Lietuvoje augantis jaunimas.

– Dažnai atsiduriu lėktuve vien tam, kad iš dangaus aukštybių pamatyčiau mūsų žemiškų problemų dydį. O kaip jums – vadovaujančiam Lietuvos aviacijos muziejui ne iš padebesių, bet nuo žemės? Ar naujos pareigos atvėrė daug problemų?

– Ir taip, ir ne. Kalbant atvirai, mūsų muziejaus ekspozicija turtinga fizinių eksponatų, bet jos objektai savaime sklandaus pasakojimo nekuria. Tarkim, iš Lietuvos aviacijos aukso amžiaus – tarpukario – mus pasiekė tik trupiniai. Mat prieš kurį laiką buvo sąmoningai tuo pasirūpinta. Aštuoniasdešimt okupacijos metų Lietuvos aviacijai atsiliepė bene skausmingiausiai. Buvo išformuotos karinės oro pajėgos, o lėktuvai, sukurti mūsų tautiečių, sunaikinti. Tad, galima sakyti, kad taip buvo susidorota su itin svarbia dalimi mūsų tautinio paveldo, būsimos atminties.

Štai todėl mūsų muziejaus darbuotojams pasakoti apie tai, ko nėra, patikėkite, nemažas iššūkis. Iš tarpukario aviacijos paveldėjome tik atskirus fragmentus (atskiras lėktuvo dalis, pavyzdžiui, propelerius) arba dokumentus, fotografijas, pasakojimus, istorijas. Remdamiesi gerąja muziejų patirtimi, kurdami naują ekspoziciją, turėsime tą materialųjį trūkumą užpildyti kitais dalykais.

– Kaip bandysite kelti šio muziejaus prestižą, jo populiarumą ateityje?

– Artimoji ir labiausiai mane viliojanti vizija yra tapti muziejumi-patirtimi. Ne vien muziejumi-daiktų rinkiniu. Mūsų ekspozicijų salės – tarsi Lietuvos istorijos trupinėliai. Štai didžiojoje ekspozicijų erdvėje (beje, 1972 m. ji buvo keleivių laukimo salė tuomečiame oro uoste) turime ikoninį muziejaus eksponatą – "Lituanicos" kopiją, sukurtą specialiai filmui "Skrydis per Atlantą" (1984 m.).

Deja, negaliu paneigti ir fakto, kad šiuo metu mūsų muziejus dar yra tokiame vystymosi etape, kai turime prieš 20 metų surinktus eksponatus, tarp kurių žioji milžiniški laiko atstumai. Tai istorinių objektų sambūvis, kuris prašyte prašosi nuoseklaus naratyvo… Teks sugalvoti, kaip tai pateikti mūsų lankytojams logine seka, suskirsčius temomis ir potemėmis.

Pagrindinė žinia, kurią norime perduoti Lietuvos aviacijos muziejaus lankytojams, yra ta, kad tarpukario aviacijos istorija ir jos įkvėpimų tąsa sovietmečiu – kelias į laisvę – atspindi lietuvių norą skraidyti. Sieksime, kad po rekonstrukcijos muziejaus ekspozicijoje apsilankę žiūrovai sužinotų, pajaustų visa tai, dėl ko skrydis, aviacija mus formavo kaip tautą.

Atmintis: „Baltijos kelio“ 30-metis su įvykio sėkmės bendraautoriais – Petru ir Irena Bėtomis greta orlaivio AN-2, iš kurios buvo barstytos gėlės. Lie­tu­vos aviaci­jos mu­zie­jaus archyvo

– Šią vasarą, kai žmonės ieškos turiningų veiklų po visą Lietuvą, bus puiki galimybė ir jums sulaukti daugiau smalsių lankytojų. Beje, kas jie buvo ligi šiol?

– Iki pandemijos pagrindiniai mūsų muziejaus lankytojai buvo moksleiviai – nuo pradinukų iki abiturientų. Ir ne tik iš Kauno – sulaukdavome grupių iš visos Lietuvos. Mus mėgo ir šeimos su vaikais. Kaip atskirą lankytojų kategoriją galėčiau išskirti vyrus, jaunuolius – inžinerijos aistruolius, jaučiančius potraukį garažiuko atmosferos kvapui… Deja, karantino metu įsivyravus griežtam muziejų, kultūros įstaigų lankymo režimui, teko viską pergalvoti iš naujo.

– Muziejaus rekonstrukcijos ledai jau pajudėjo, kokią duoklę po jos žadate atiduoti mažiausiems savo lankytojams? Ne paslaptis, kad juos domina interaktyvūs žaidimai per jutimines patirtis – kitaip sakant, vaikai nori viską liesti, sukinėti, čiupinėti, patys visur dalyvauti…

Pradėjome kurti trumpučius, 60 sek. trukmės filmukus, kuriuose LAM darbuotojai pristato muziejaus eksponatus, siedami juos su šių dienų aktualijomis.

– Būtent vaikams yra numatyta labai daug veiklų. Tarp jų – ir įvairių fizikos dėsnių patyrimo formų, ir net kiek ekstremalių pojūčių, bet… Mūsų planuose yra vienas "bet". O jei vėl pateksime į panašią pusiau karantino situaciją? Juk kai taip nutinka, negalime naudoti skrydžių imituoklių, į kuriuos įsėdęs vaikas pasijunta tarsi tikrai skristų, t.y. patiria tas pačias vibracijas, pasvirimo kampus ir pan.

Tikimės, kad lankytojai netrukus vėl galės grįžti į mūsų įtraukiąsias edukacijas. Bet kol kas dalis vaikų išeina iš muziejaus it musę kandę. Kad taip neatsitiktų (jei pakliūtume į kokios pandemijos gniaužtus ateityje), būsimose ekspozicijose norėsime perorganizuoti muziejaus darbą šiek tiek kitaip. Tarkim, kad žmonės tuos pačius potyrius galėtų gauti per savo asmeninius mobiliuosius įrenginius – telefonus. Kad užtektų tiesiog parsisiųsti specialią programėlę ir… voila – jūs jau aktyvus muziejaus lankytojas! Vis dėlto iki to dar daug darbo.

– Dažnas lietuvis (prisipažinsiu, ir aš), be kultinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, daugiau nežino jokių Lietuvos aviacijai svarbių vardų. Lietuvos aviacijos muziejus – puiki vieta užkamšyti gėdingas neišprusimo spragas.

– Jūs klystate. Ne visi lietuviai tokie neišprusę. Kartais pas mus į svečius ateina žmonių, kurie netgi padeda kurti LAM istoriją. Paprastai tai būna tokie Lietuvos aviacijos mėgėjai, kurių atmintyje – daug Lietuvos aviacijai svarbių vardų, kvapą gniaužiančių istorijų. Štai tie žmonės tikrai žino ir Antaniną Liorentaitę, pirmąją Lietuvos moterį lakūnę, ištikimą šiam pasirinkimui visą savo ilgą gyvenimą. Kaip ir tą faktą, kad Antanina pirmoji, beje, įskaičiuojant ir vyrus, iššoko parašiutu ir laimingai pasiekė žemę.

Jie žino ir lietuvį Jurgį Dobkevičių (šįmet jam sukaktų 120 metų) – karo lakūną, Nepriklausomybės kovų dalyvį, lėktuvų DOBI–I, II, III konstruktorių. Be abejonės – ir garsųjį lėktuvų konstruktorių Antaną Gustaitį, kurio vardą sovietmečiu minėti buvo draudžiama. Tų aviacijai brangių žmonių veidai ir vardai – mūsų muziejaus garbės lentoje. Įdomu, kad čia turime ir Pasaulio tautų teisuolių, ir menininkų, ir architektų. Todėl savo lankytojams akcentuojame mintį, kad aviacija nėra uždaras kiemas. Tai erdvė, į kurią ateina patys įdomiausi žmonės iš įvairių veiklos sričių.

– Ar Lietuvos aviacijos muziejus yra vienintelis toks visoje šalyje?

– Mes esame Lietuvos aviacijos muziejus, aviacijos istorijos tyrimų centras Kaune, bet turime dar du nuotolinius filialus Žemaitijoje – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtines-muziejus. S.Dariaus – Judrėnų seniūnijoje, o S.Girėno – Vytogaloje, Šilalės rajone. Šiemet šiuos muziejus planuojame modernizuoti ir padaryti tarsi brolius dvynius, kad pabuvęs viename lankytojas norėtų užsukti ir į kitą. Siekiame, kad žmonės žinotų ne tik "Lituanicos", bet ir jos pilotų – be galo įdomių ir skirtingų asmenybių – gyvenimo istorijas. Kaip? Ogi naudojantis specialiosiomis aplikacijomis. Kad lankytojai, nuvykę į tas vietas, galėtų išgirsti su muziejų eksponatais susijusius pasakojimus. Gauti ne vien faktų rinkinį, bet ir potyrių. Ir kad istorijos lapus galėtų vartyti  savo mobiliajame įrenginyje. Tai darydami jie pasisemtų įkvėpimo, kuriuo garsėjo S.Darius ir S.Girėnas, sakę: "Jei nori – vadinasi, gali."

Tradicijos: „Lituanicos“ žygio minėjimas S. Girėno gimtinėje – muziejuje Vytogaloje.

– Prie muziejaus kasų mačiau gražius marškinėlius su lakūno atvaizdu. Prekiaujate ir aviacijos atributika?

– Bandome populiarinti lietuvių aviatorius visokiais būdais. Prie muziejaus kasų matėte marškinėlius su Jurgio Dobkevičiaus atvaizdu. Tai muziejaus iniciatyva, pirmasis blynas, iškilius aviatorius perkeliant į kasdienybės kultūrą. Tarkim, studentas baigia mokslus būdamas 20–21 metų, o J.Dobkevičius, gimęs 1900-aisiais, žuvo būdamas 26-erių ir jau bandydamas savo trečią sukurtą lėktuvą… Tai kokio amžiaus jis buvo, – klausiame savo lankytojų, – kai jis sukūrė pirmąjį savo lėktuvą?! Mes manome, kad aviacijos istorijoje yra nemažai žmonių, vertų Lietuvos himno žodžių, ir norime juos populiarinti, nupūsti nuo jų garbių asmenybių užmaršties dulkes. Reklaminė atributika – tik vienas būdų. O J.Dobkevičių aš dar norėčiau pavadinti olimpinės dvasios žmogumi, veikusiu pagal šūkį: aukščiau, toliau, naujau, moderniau! Jei tokie žmonės kūrė aną Lietuvą, įkvėpkime jaunimą alsuoti jų dvasia ir kurti šią!

– Gražios idėjos, kilnūs jūsų tikslai, tik viena bėda – šiuolaikinis jaunimas aktyviau renkasi nuotolinį būdą. Ar kažkaip žadate jam pataikauti?

– Kodėl gi ne? Mes prisiderinsime. Šis karantinas buvo puiki proga kasdien padirbėti su mūsų nuotoline auditorija feisbuko paskyroje, instagrame, atgaivinti "YouTube" kanalą. Pradėjome kurti trumpučius, 60 sek. trukmės filmukus, kuriuose LAM darbuotojai pristato muziejaus eksponatus, siedami juos su šių dienų aktualijomis. Reaguodami į susirūpinusius tėvus, kurie per karantiną buvo priversti dirbti namuose, nusprendėme palengvinti gyvenimą ir jiems. Tad sukūrėme edukacinę programą mažiesiems "Susikurk sparnus". Netrukus ją bus galima rasti portale kauno.diena.lt. Filmukų forma LAM darbuotojai rodo, kaip iš buities atliekų, elementarių medžiagų galima pasigaminti dekoratyvius arba išties sklandančius, skrendančius žaislus.

Lietuvos aviacijos muziejus planuoja plėsti nuotolines kultūrines programas ir siūlo naują pašnekesių rubriką "Aukštuminis interviu". Čia kviesime pokalbių su aviacija susijusius žmones, ypač tuos, kurie atstovauja ir kitoms profesijoms, t.y. turi ir kitokius talentus, padedančius aviaciją priartinti prie literatūros, muzikos, dizaino ir kitų gyvenimo sričių. Taigi planų, idėjų turime daug, laiko veltui nešvaistome. Mūsų tikslas – prie savo kanalų surinkti ne tik aviacijos entuziastus, bet pritraukti ir paprastus žmones, kurie, dirbdami savo darbus, galėtų, tarkim, kažkur fone klausytis ir mūsų transliuojamų laidų. Vis dėlto džiaugiamės karantino pabaiga ir jau dabar kviečiame lankytojus į renginius, ekskursijas muziejuje. Sekite mus internete, ir socialinėse paskyrose @AviacijosMuziejus.

– Anksčiau priklausėte meno sferai – buvote menotyrininkas, fotografas. Kaip atsitiko, kad iš menų pasaulio perėjote į technikos?

Aviatorių dėka ore sklandė laisvės mintis: net jei skristi mums draudžiama – mes vis tiek sugalvosime – kaip.

– Tarp Lietuvos aviacijos muziejaus darbuotojų nesu šiuo požiūriu ypatingas. Turime tik vieną tikrą aviatorių. Kitų gyvenimo keliai labai skirtingi. Man aviacijos tema bendrąja prasme niekada nebuvo svetima – nei fotografijoje, nei gyvenime. Galbūt čia kaltas tėvukas, užkrėtęs domėjimusi technika – lėktuvais, automobiliais. Tie, kurie norėjo matyti, matė tai ir mano nuotraukose. Žinia, nebuvau artimas sklandymui, sraigtasparniams ar kitai technikai. Bet labai daug laiko ir dėmesio skyriau civilinei keleivinei aviacijai.

O viskas prasidėjo nuo elementaraus stebėjimo, kuris vėliau išaugo į tam tikrus darbus. Iškalbingiausias atsitiktinumas, kad aviacija nuo seno buvo labai artima, yra faktas, kad mano pirmoji fotografijų paroda "travel’AIR" apie lėktuvais keliaujančius žmones įvyko ne kokioje nors meno galerijoje, o pas Europos oro eismo biurokratus, NATO kaimynus – aviacijos "Eurocontrol" agentūroje. Per ją aš sužinojau, kaip veikia aviacijos mechanizmas ir kad jame dirba šimtai tūkstančių žmonių. Tai be galo plati sritis. Todėl ir aviacijos reikšmė tiek lietuvių, tiek ir pasaulinėje kultūroje man visada buvo savaime suprantamas dalykas.

– Ar, būdamas direktoriumi, randate laiko, noro pafotografuoti eksponatus muziejaus reikmėms?

– Čia jau nebe noro, o būtinybės klausimas. Mūsų muziejų laikas nuvargino fizine prasme (turiu omeny pastatus). Norisi, kad bent fotografijose blogiau neatrodytume negu tikrovėje. Juk vertybė – ne tik patys daiktai, bet ir jų pateikimas. Todėl mes (vieni kitus šiek tiek padrąsindami) per karantiną pradėjome ir pasakojimų-istorijų ciklą apie įvairius aviacijos objektus, kuriuos stengiamės apibūdinti kaip politikos, istorijos, kultūros vertybes. Šiam #60s filmukų ciklui karantino metu retsykiais apsilankydavau muziejuje ir fotografuodavau eksponatus, kuriuos kolegos apibūdindavo pasakojimais. Norime apie aviaciją kalbėti ne tik iš skrydžio inžinerijos pusės, bet ir kelti klausimą, dėl ko ji mums, lietuviams, tokia svarbi? Tarkim, viename iš savo 60 sek. trukmės filmukų pristatome lėktuvą, kuris prisidėjo prie istorinės akcijos "Baltijos kelias", t.y. buvo jos koordinatorius iš oro.

– Visais laikais žmonijai rūpėjo įveikti Žemės trauką. Apie tai byloja dainos, sakmės, padavimai. Turbūt ne veltui reikėjo berniukams padangių gilių ir aerodromo pilkųjų kelių?

– Tikrai ne veltui. Sklandymo sportas Lietuvoje – tarsi Lietuvos svajonių išpildymo variantas. "Mes vis tiek skrisime!" – sakė S.Darius. Ir tas jų skrydis buvo tarsi laisvės gūsis… Panašiai ir sovietmečiu, kai daug kas nebuvo leidžiama. Nepaisant visų kliūčių, egzistavo gyvi judėjimai ir formalios mokyklos (pvz., Broniaus Oškinio). Tie oškinukai, dar neturėdami dešimties metų, mokėjo įlipti į sklandytuvą ir šiek tiek pakilti. Vaikų sklandymo tradicija Lietuvoje unikali pasaulyje. Aviatorių dėka ore sklandė laisvės mintis: net jei skristi mums draudžiama – mes vis tiek sugalvosime – kaip.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių