Jie jaučia kito žmogaus energiją, nuotaikas, nesibrauna į jo asmeninę erdvę ir stengiasi, kad kitas žmogus jaustųsi patogiai.

Liuda neslepia, kad Lietuvoje dažniau žmonės sukaupia kovinę, agresyvią energiją: mes turime kovoti dėl darbo, su kaimynu, valdžia, išgyvenimu, o viešai dar nuolat skleidžiama daug dirgiklių, negatyvios informacijos.

"Pas mus žmonės dažnai susireikšmina ir jaučiasi žvaigždėmis. Atėjęs į svečius japonas batus pasidės taip, kad liktų vietos kitam, važiuodamas eskalatoriumi stovės taip, kad skubėdamas kitas žmogus galėtų jį aplenkti, prie stalo atsisės taip, kad liktų vietos kitam, – Liuda jau žino japonų kultūros subtilybes. – Masahito nustebino, kad žemesnio rango darbuotojai čia neklauso vyresnio, kurie užsitarnauja savo darbu aukštesnes pareigas, dažnai ginčijamasi. Lietuvoje mažiau gerbiami ir vyresnio amžiaus žmonės."

Vyrai ten stipresni už moteris, jų žodis – paskutinis. Tokia Azijos kultūra.

"Lietuvės moters sąmonėje tai neįprasta, bet moteris ten jaučiasi saugi, vyras nepanikuos, ras išeitį, imsis atsakomybės, – aiškino Liuda. – Ir japonės, kai šauks vyras, pasitrauks ramiai, neeikvos energijos. Lietuvės atsakys agresija, o agresija sukels tik agresiją, todėl japonės į vyro šauksmą nekreipia dėmesio – tik ramiai pasitraukia."

Apie tai Liuda kalbėjo ir su savo vyru, kuris itin stengiasi suprasti kitos kultūros subtilybes.

Ji japoną netgi moko dažniau pažiūrėti į akis, nes ten daug kas vyksta pagal gravitaciją: žvelgiama iš viršaus – žemyn, o Lietuvoje – horizontaliai.

"Jei neklauso darbuotojai – rėk", – juokais mokė mandagų japoną Liuda.

Lietuviai vyrai pasistato namus?

Kokios buvo jų vestuvės? Be alkoholio.

Liuda kvatojasi prisiminusi vakarėlį viename vegetarinių patiekalų restorane Kaune.

"Kartą jis pasigėrė – japonai daug neišgeria, – šypsodamasi nuoširdžiai pasakojo Liuda, kuriai nepatinka alkoholį vartojantys žmonės. – Todėl mūsų vestuvėms Masahito paprašė išrinkti restoraną, kuriame nėra alkoholio. Jis manė, kad prie kepsnių reikės išgerti, jis pasigers, o po to mes išsiskirsime."

Paklaustas, ar nebijo į japones nepanašių ir vis daugiau feminizmu garsėjančių lietuvių, Masahito pajuokavo: "Tai aš sužinojau tik po vestuvių. O jei rimtai – Liuda labai graži, stipri moteris. Japonijoje vyrai daug stipresni nei moterys, Lietuvoje – tik šiek tiek daugiau."

Vis dėlto Masahito pastebėjo ir lietuvių vyrų sportiškumą, negailėjo komplimentų, kad jie sugeba atlikti daug įvairių darbų, viską sutaisyti: "Pas mus taip sugebėjo tik mano tėvų kartos žmonės. O jūs ir dabar neišmetate daiktų, bet juos sutaisote, sutvarkote ir vėl naudojate. Lietuviai sumanūs, apsukrūs ir organizuoti."

Dar didesnį šoką jam sukėlė, kad vyrai patys moka pastatyti namus.

"Jam tai sunkiai suvokiama. Jis man pakeitė lemputes, tai jau pasiekimas.  – nusijuokė Liuda. – Bet japonai neprisiriša prie namų, prie daiktų, nes tai – laikina. Jie kitaip suvokia ir vertina gyvybę, nes gyvena virš nuolat drebančios žemės. Jiems svarbu mėgstamas darbas, buvimas čia ir dabar, jutimas, o ne daiktai."

Liuda iš pradžių stebėjosi, kad jis mažai investavo į restorano interjerą: "Kuo daugiau patiriame skriaudos vaikystėje, tuo labiau tas atsiliepia ateityje. Mes maži, turime nedaug pinigų, bet norime puikuotis didinga išore, japonai dideli, turi daugiau pinigų, bet mažai dėmesio skiria interjerui."

Domisi visatos kaita

Kaune Masahito negali atsidžiaugti gamta, jaukiu miestu, Panemunės šilu, Nemunu ir Nerimi – prie upės gyvenantis japonas dažnai bėgioja kartu su savo žmona Liuda.

Koks jis namuose?

Liuda neslepia, kad itin tvarkingas, laikosi higienos – neretai net perplauna indus: "Smagu, kai namuose indus plauna vyras. Indams yra net atskira pašluostė."

Tiesa, daug gaminantis restorane ir japoniško maisto gamybos mokyklą norintis įsteigti Masahito, dabar rečiau gamina namuose.

"Jis  viską valgo, ką gaminu aš. Japono supratimu, tai viena iš moters meilės išraiškų. Jis valgo ir bulvinius patiekalus, ir silkę, ir didžkukulius, – pasakojo Liuda. – Japonai gamina neskubėdami, jiems tai tarsi ritualas, ramybė, koncentracija į tą akimirką."

Neatsitiktinai grįžęs namo M.Sasaki turi kambarėlį, prie kurio nusiima net šlepetes ir ten užsidega natūralių japoniškų smilkalų, klausosi alfa bangų muzikos ir ilsisi.

"Aš jau senas, reikia nurimti, kai susijaudinu per dieną ir po to neužmiegu", – nusijuokė Masahito.

"Tame kambaryje tvyro japoniška, zen atmosfera, jis pailsi, užmiršta konfliktus, nerimą ir mane pasitinka visada puikios nuotaikos ir linksmas, – aiškino Liuda. – Mes visi užsiteršiame informacija, neigiama energija, todėl mums padėtų meditacija, ramybė ar laikas miške."