Parinkta simbolinė vieta

Kaunas ir vėl nušluostė nosį Vilniui, kuris beveik per tris nepriklausomybės dešimtmečius niekaip nerado sprendimo, kur ir kaip įamžinti bei pagerbti įvairias represijų formas patyrusių tarpukario ministrų atminimą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), radęs bendrą kalbą su Kauno miesto savivaldybe, istoriškai teisingai parinktoje vietoje – Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) sodelyje oficialiai atidengė paminklinę plokštę, kuri primins kauniečiams ir miesto svečiams tragiškus tarpukario Lietuvos ministrų likimus.

Simboliška, kad atminimo plokštė (autorius – skulptorius Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai architektai Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas) atidengta toje VDKM sodelio vietoje, kurios kaimynystėje istorinis pastatas. Jame 1919 m. sausio 2-ąją įsikūrė antroji Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Mykolo Sleževičiaus. Kaip žinome, K.Donelaičio gatvėje apstu ir kitų pastatų, kuriose dirbo įvairios ministerijos, ministrų kabinetas.

Tarsi simbolinis kapas

Jei atspirties tašku ministrų skaičiaus prasme imsime pirmąją Lietuvos vyriausybę, kurioje dirbo septyni ministrai, komunistai sušaudė ir kitaip pražudė daugiau nei keturias tarpukario Lietuvos vyriausybes. 29 sušaudytų ministrų kūnų užkasimo vietos mažai žinomos iki šiol, todėl VDKM sodelyje atidengta plokštė – tarsi broliškas simbolinis jų kapas, prie kurio galės ateiti nužudytųjų artimieji. Ir ne tik jie.

Iškilmių pradžioje kalbėjusi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Nijolė Putrienė pastebėjo, kad čia įamžinti vardai tų, kurie degė dėl Lietuvos ir sudegė dėl jos.

Birutė Starkutė-Pratašienė ir Andrius Tekorius priminė iškilmių dalyviams ryškiausius buvusių tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministrų Zigmo Prano Starkaus ir Petro Aravičiaus biografijos faktus. Abu sušaudyti 1942 m. rugpjūčio 25 d. Sverdlovske.

Stasys Pūtvis kalbėjo apie žemės ūkio ministrą Stasį Putvinskį-Pūtvį, 1942 m. balandžio 4 d. mirusį Gorkio kalėjime, o šio rašinio autorė – apie vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą, 1941 m. liepos 30 d. sušaudytą Butyrkų kalėjime ir užkastą pamaskvėje, specialiame NKVD objekte Komunarkoje.

Nepraeikime pro šalį

Pasak LGGRTC direktorės Birutės Teresės Burauskaitės,  pirmąją Lietuvos Respubliką statę ir mylėję asmenys buvo už tai svetimos valstybės pasmerkti myriop.

"Okupantai vadovavosi senąją, 1917 m. bolševikų nuostata – įteisinti savo terorą kaip principą, kovojant su oponentais. Ir tai Lietuva pajuto jau pirmosiomis okupacijos dienomis. Pražudyti ministrai nebuvo kuo nors nusikaltę Sovietų Sąjungai – jie neteko gyvybės už tai, kad tarnavo Lietuvai, o tai okupantų ciniškai buvo vadinama tėvynės, t.y. SSRS, išdavimu. Mat tuo metu, 1940 m., buvo įsitikinę, kad susigrąžina laikinai prarastą Lietuvos teritoriją... Nepraeikime pro šią Atminimo plokštę nenukėlę kepurės, atsiveskime vaikus, paaiškinkime jiems, ką reiškia tos įrašytos plokštėje pavardės", – teigė B.T.Burauskaitė.

Renginio VDKM sodelyje pabaigoje buvo iškilmingai atidengta Atminimo plokštė, kurią pašventino Įgulos bažnyčios kapelionas diakonas vyr. srž. Audrius Jesinskas, žuvusiųjų atminimą salvėmis pagerbė Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopa, atminimo žvakeles uždegė jaunieji šauliai.

Iškilmėms persikėlus į muziejų, susidomėta LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta įspūdinga, pribloškiančia informacijos gausa paroda "Represuoti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų nariai". Parodą apžiūrėję iškilmių dalyviai teigė, kad tai gili, gerai apgalvota ir ilgai laukta moralinė bei istorinė aukų satisfakcija su stalinizmu. Konkrečiais pavyzdžiais tai iliustravo istorikas Simonas Jazavita.

Sušaudyti ir kitaip represuoti ministrai

Per 22 nepriklausomybės metus (nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1940 m. birželio 17 d.) buvo suformuotas 21 ministrų kabinetas, kuriame ministrais dirbo 100 politikų. Beveik pusė jų (45) tapo sovietų ir nacių okupacijų aukomis: šešiolika sušaudyta, dešimt mirė kalėjimuose ar lageriuose, trys mirė tremtyje, vienuolika sugrįžo iš lagerio ar tremties, penki kalinti pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, bet buvo išlaisvinti per 1941 m. Birželio sukilimą.

Represijas patyrė ir ministrų šeimos: buvo tremiamos į Komiją, Altajaus kraštą, Tomsko ir Novosibirsko sritis, į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros.

Ministrai buvo išsilavinę žmonės: teisininkai, finansininkai, gydytojai, pedagogai, karininkai, dvasininkai, inžinieriai, žemės ūkio srities specialistai ir kt., mokėjo ne vieną užsienio kalbą, aktyviai reiškėsi spaudoje kaip leidinių iniciatoriai ir redaktoriai, mokslinių straipsnių, darbų, metodinių instrukcijų ir vadovėlių autoriai ar vertėjai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ar kursų lektoriai.

Iš šešiolikos sušaudytų ministrų du buvo ministrai pirmininkai, net šeši vidaus reikalų ministrai, du krašto apsaugos ir švietimo ministrai ir t.t. Šių ministrų palaikai taip ir liko užkasti masinėse (tūkstantinėse) kapavietėse: Maskvos specialiajame NKVD objekte Komunarkoje, 12-ajame kilometre prie Sverdlovsko, Červenėje prie Minsko ir kitur.