A.Pocius – iš Viduklės valsčiaus kilęs žemaitis. Nieko nuostabaus, kad iš dešimties knygų, kurių sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius jis yra, mieliausia pačiam – regioninė monografija "Viduklė".

"Kai mane kalbino apie Domeikavą rašyti, galvojau: ką čia parašysi? Na, pamaniau, parašysiu brošiūrą. O išėjo beveik tūkstančio puslapių knyga. Renkant medžiagą, šis kraštas man tapo savas", – prisipažįsta kraštotyrininkas. Naujausia knyga, kurios sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius yra A.Pocius – pernai išleista "Kęstučio apygardos vadai". Kęstučio apygarda – rezistencinio pasipriešinimo Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių ir Kauno apskrityse veikusių partizanų junginių dalyvius vienijusi viena Lietuvos partizanų apygardų, veikusi 1946–1959 m. Surinkta medžiaga laukė dešimt metų, kol pasirodė knyga – trūko lėšų jai išleisti.

Sovietmečiu nukentėjęs dėl to, kad siekė išsaugoti vieno iškiliausių XIX a. lietuvių kultūros veikėjų ir rašytojų Simono Stanevičiaus sodybą, tai kainavo jam postą – buvo atleistas iš Literatūros muziejaus (dabar – Maironio lietuvių literatūros muziejus) direktoriaus pareigų – jis prisipažįsta dėl to nejaučiąs jokios nuoskaudos, pykčio. "Dariau tai, kas buvo mano pareiga, ką privalėjau daryti", – kuklinasi A.Pocius. Jo iniciatyva atgimimo laikotarpiu įsteigta S.Stanevičiaus bendrija, jis išrinktas šio kultūros sambūrio seniūno pavaduotoju, jam pavesta rūpintis leidybos ir kultūros darbu. Įvairiuose leidiniuose A.Pocius yra paskelbęs apie 90 straipsnių ir apybraižų. Už aktyvią visuomeninę kultūros veiklą A.Pocius yra pelnęs įvairių apdovanojimų, tarp kurių – ir Kauno rajono Garbės ženklas.

– 30 metų gyvenate Domeikavoje. Jūs – Domeikavos, Viduklės ar Lietuvos patriotas?

– Reikėtų pradėti nuo Lietuvos. Vis dėlto esu žemaitis. Daugiausia laiko paskyriau Raseinių krašto, Žemaitijos istoriografijai. Tai ir "Aitvarų" (S.Stanevičiaus bendrijos leistas metraštis – red. past.) didžioji dalis tematikos, ir regioninės monografijos "Viduklė", "Raseinių kraštas". Iš Žemaitijos kilę kiti S.Stanevičiaus bendrijos įkūrėjai – rašytojas Eugenijus Ignatavičius, profesorius Alfonsas Vaišvila, ir kiti. Pirmaisiais atgimimo metais mes susitikome KGB ypatingajame archyve. Mums rūpėjo atrasti laisvės kovų tikrąją tiesą. 4,5 metų tyrinėjome archyvus – taip kilo knygos "Kęstučio apygardos vadai" mintis. Pasidalijome parapijomis ir rinkome medžiagą.

Kęstučio apygarda apėmė labai plačiai – dalį Žemaitijos ir dar daugiau. 1948 m. iš jos dalies ir kitų teritorijų suformuota Prisikėlimo apygarda. Į ją įėjo Maironio rinktinė, apėmusi ir Kauno rajono dalį: Babtus, Raudondvarį, Kulautuvą, Vilkiją, Čekiškę, Vandžiogalą, Domeikavą. Maironio rinktinė tapo ryšiu tarp Žemaitijos ir Suvalkijos partizanų. Tai buvo labai intelektuali rinktinė, jos nariai – išsilavinę, apsiskaitę. Išleistos penkios jos partizanų eilėraščių rinktinės.

– Jei jau prakalbome apie knygą "Kęstučio apygardos vadai", kaip rinkote jai medžiagą, kaip priėjote prie informacijos šaltinių?

– Medžiagą knygai pradėjome rinkti prieš penkiolika metų. Mes, kaip tyrinėtojai, rašydavome pareiškimą Lietuvos saugumui arba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC). Turėjome teisę tyrinėti ne tik baudžiamąsias, bet ir operatyvines KGB bylas. Perskaičiau ne vieną šimtą bylų. 4,5 metų aš pirmadienį nuvažiuodavau į Vilnių, visą savaitę dirbdavau archyve, penktadienį vakare parvažiuodavau namo. Sostinėje apsistodavau pas šviesios atminties literatūros tyrinėtoją profesorių Juozapą Girdzijauską.

Sukaupėme nemažai medžiagos. Palyginti su tuo, ką panaudojome, dar dviem knygoms medžiagos liko. Medžiaga knygai "Kęstučio apygardos vadai" buvo surinkta prieš dešimt metų, tačiau nebuvo pinigų jai išleisti. Knyga pagaliau išvydo dienos šviesą, nes jos leidimą parėmė Kanados lietuviai.