Kauno žydai pagerbė savo gelbėtojus

Kauno žydų bendruomenė surengė žydų gelbėtojų pagerbimo vakaronę. Šios tradicijos laikomasi jau daugiau nei dvi dešimtis metų.

Gretos vis mažėja

Gelbėti žydus – gerus kaimynus, iš matymo pažįstamus ar visiškai svetimus ryžosi toli gražu ne kiekvienas lietuvis. Tie kurie tai darė, žinojo, kad rizikuoja savo ir savo artimųjų gyvybe. Nepaisant to žydus priėmė į savo namus, slėpė nuo piktų akių, dalijosi maisto kąsniu. Gelbėtojų vardai – specialioje garbės sienoje, esančioje Teisuolių sode Izraelyje ir išgelbėtųjų širdyse. Vedina dėkingumo jausmo, saujelė išgelbėtų žydų jau daugiau nei dvidešimt metų buriasi prie vieno stalo tam, kad prisimintų savo didvyrius, kuriuos vadina aukso fondu.

„Labai gaila, bet gretos retėja. Anksčiau, prieš dvidešimt metų, mums nereikėdavo galvoti, ką pakviesti, nes gelbėtojų – guvių septyniasdešimtmečių buvo daug. Dabar yra keli. Vienas sunkiai susigaudo, kito nebuvo kam atvežti“, – Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas džiaugėsi kita karta – vaikais, kurie matė, kaip jų tėvai gelbėjo žydus ir anūkais, kuriems istorijas perdavė seneliai.

Gercas Žakas/Vilmanto Raupelio nuotr.

Anot G. Žako, labai svarbu ne tik prisiminti Holokausto tragedijos aukas, bet ir pagerbti bebaimius žmones, kuriems reikėjo kur kas daugiau drąsos nei žudikams, spaudžiantiems pistoleto gaiduką.

„Todėl labai tikiuosi, kad ši graži tradiciją tęsis dar labai ilgai“, – G. Žakas pabrėžė, kad Kaunas yra vienintelis miestas, rengiantis tokias gelbėtojų pagerbimo vakarones.

Suvedė ligoninė

Į gelbėtojų pagerbimo vakarienę, kuri prieš metus vyko panašiu laiku toje pačioje vietoje – geros muzikos namuose „Punto Jazz“, susirinko daugiau nei dvidešimt  išgelbėtų žydų arba juos gelbėjusiųjų artimųjų. Vienas tokių – Eimantas Mitkus, pasidalijęs savo tėvų istorija ir šūsnimi nuotraukų, kurias traukė iš švarko kišenės.  Vienose – jo tėvai Stanislovas ir Leokadija Mitkai, kitose nuotraukose – moteris, kurią sutuoktiniai išgelbėjo.

„1937-aisiais  metais tėtis sunkiai susirgo ir pateko į žydų Bikur Holim ligoninę Kaune, kur susipažino su jį slaugiusia sesute Rita Krokaite. Kai pasveiko, Ritos jis nebuvo sutikęs iki pat 1943 metų“, – versdamas vieną nuotrauką po kitos, Eimantas prisiminė savo tėvų žygdarbį. Po nacių įvykdytų „akcijų“ Kauno gete, S. Mitkus susirado Ritą ir pasiūlė jai savo pagalbą. Tų pačių metų spalį Rita, kurios tikrasis vardas ir pavardė Rele Krok, apsirengusi lietuvės valstietės rūbais, pabėgo iš geto. Eimantas pasakojo, kad žydaitę jie paslėpė savo namuose Tilžės gatvėje. Namo rūsyje ir mansardoje įrengė slėptuves.  

Priėmė kaip ženklą

Tradiciškai, žydų gelbėtojų padėkos vakarienės nepraleido ir Tito Masiulio, žuvusio sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto, mama Vitalija Krivickienė. Jos tėvai Adomas ir Bronė Gecevičiai išgelbėjo Vilijampolės geto žydaitę Tikvą, kurią vėliau visi vadino Teklyte.

„Kokia istorijos pradžia?“ – V. Krivickienė mintimis grįžo į 1943-ųjų gegužę, kai prie jos mamos pribėgo žydų darbininkas ir ėmė maldauti, kad ši išgelbėtų jo vaiką.  Bronė esą sutriko ir atsakė, kad prieš tai turi pasitarti su vyru. 

 

„Mano mama našlaitė, tėtis augęs Čiobiškio vaikų namuose, todėl pakalbėję jiedu suprato, kad toji mergaitė tarsi ženklas, kad metas atiduoti skolą“, – V. Krivickienė pasakojo, kad jau kitą vakarą tėtis „gyvojo ryšulėlio“  lūkuriavo sutartu laiku prie tvoros. Grįžtantį namo jį  sustabdė nacių sargybinis ir tik lemtingumo atsitiktinumo dėka nežvilgtelėjo į mažylę.  Kelias savaites sutuoktiniai bandė išlaikyti paslaptį, galiausiai paprašė giminaitės, kad ši laikinai priglaustų Teklytę. Tuo metu jie patys išnuomojo savo butą, atleido tarnaitę ir susirado naują būstą netoliese. Į jį kiek vėliau parsivežė ir Teklę. Iki to laiko mergaitė jau buvo išmokusi kalbėti lietuviškai, todėl visi galvojo, kad ji  – trečioji Gecevičių dukra, tik kažkodėl labai nepanaši į pirmas dvi.

Vieną dieną jis paprasčiausiai negrįžo namo, o po poros metų medžiotojo šuo miške aptiko dingusiojo palaikus.

Rūpinosi kaip dukra

Prie padėkos stalo ketvirtadienio popietę sėdo ir ponia Liuba. Tik moters istorija kiek kitokia – ne ji, o ją gelbėjo lietuviai. Pastarųjų vardai iš atminties išsitrynė, bet Žiogų pavardė esą iki šiol labai daug reiškia. 

„Pamenu, tada dar buvau maža mergaite. Tėtį su broliais atskyrė, vėliau sušaudė. Mamą, mane ir dar tris seseris išvežė į Kauno getą“, – moteris pasakojo, kad iš ten jų ketvertukas išsibarstė po visą Kauną.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Mamą priglaudė vieni lietuviai, seseris – kiti, o mažoji Liuba pateko pas Žiogus. Jiedu buvo bevaikiai, todėl mergaitę mylėjo ir rūpinosi kaip savo tikra dukra.

„Aš ir pati juos vadinau tėvais. Taip reikėjo, kad niekam nekiltų įtarimų“, – ponia Liuba neslėpė apmaudo dėl tragiško likimo, kuris vėliau ištiko jos vadinamąjį tėtį. Vieną dieną jis paprasčiausiai negrįžo namo, o po poros metų medžiotojo šuo miške aptiko dingusiojo palaikus. Iškasus juos paaiškėjo, kad tai – Liubos gelbėtojas, geradaris Žvirblis.

„Jis turėjo batus, kuriuos ženklino specialiu raudonu ratuku. Pagal tai ir atpažinome“, – moteris  pasakojo, kad palaidojus palaikus Varnių kapinėse, ji nuolatos ten lankosi ir lenkiasi žmogui, kuris išsaugojo jos gyvybę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tai kad

tai kad portretas
vokieciai isejo-atejo rusai,kur visus vadovaujancius postus uzeme butent sios tautybes zmones,kuriu deka seimos su mazais vaikais ir net kudikiais ant ranku buvo susodinti i gyvulinius vagonus ir tu-tuuu i siaure

Nuo zmogaus priklauso

Nuo zmogaus priklauso portretas
Visada gelbeciau ir padeciau zmogui

romas

romas portretas
dusanskis
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių