Prekybos miestelio „Urmas“ teritorijoje šį savaitgalį įsikūrė sendaiktininkų bastionas (beveik 400 prekybininkų), kuriuos apspito tūkstančiai pirkėjų ir smalsuolių.

„Prekybininkų skaičius yra rekordinis. O sendaikčių turgaus lankytojų skaičių sužinosime tik pirmadienį, tačiau jau dabar atrodo, kad jis taip pat kėsinsis į rekordą“, – šeštadienį džiaugėsi vienas iš senturgio organizatorių Jonas Plenta.

Į renginį atvyko sendaiktininkai, antikvaro kolekcininkai, bukinistai, numizmatai ir filatelistai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Estijos ir kitų šalių.

„Latvijoje per metus du kartus būna didelis senturgis Ikškilėje (miestas netoli Rygos – red. past.),  o daugiau panašių vietų prekybai nėra, todėl tenka važiuoti į Kauną“, – pasakojo iš Latvijos atvykęs Vilis.

„Latviai dar kažką turi, o mes Vilniuje – nieko“, – skundėsi vilnietis Tomas Kleinys.

Į septintus metus prekybos miestelyje „Urmas“ organizuojamą senturgį „Laiko Ratu“ T.Kleinys važinėja nuo pat turgaus užuomazgos.

„Čia patogu, viskas išvystyta, o vieta jau ir vardą šiokį tokį įgavo. Galiu pasakyti, kad kauniečiai pinigų turi, tik gal išdidūs šiek tiek“, – kalbėjo kauniečius per septynerius metus perpratęs vilnietis.

„Prieš 2-3 metus čia pinigus kišo iš visų pusių, vos spėdavau imti. Dabar jau ne tas, matyt, žmonės pinigų neturi, – įspūdžiais dalinosi Vilis. – Tiesa, ir konkurencija dabar didesnė.“ 

„Prekyba vyksta, bet parduodame ne tai, ką labiausiai norėtume parduoti. Perka visokias smulkmenas, o brangių daiktų – ne“, – apgailestavo iš Vilniaus atvykęs Olegas.

Brangiausias jo parduodamas daiktas – veikiantis gramofonas. Ant jo užklijuotas lipdukas skelbia, kad daikto kaina – 2,5 tūkst. litų, tačiau Olegas prasitarė, kad tiek gauti nesitiki. Sendaiktininkai lankytojus skirsto į dvi grupes: žinovus ir šiaip vaikštinėjančius ir besidairančius. Pastariesiems neretai net nesakoma reali daikto vertė, už kurią sendaiktininkas jį sutiktų parduoti – vis tiek nepirks. O rimti pirkėjai gali tikėtis gana rimtų derybų ir jų metu išpeštos svarios naudos.

„Kiek už ženkliuką“, – ženkliukų pardavėjo pasiteiravo solidaus amžiaus vyriškis.

„Gal dešimt litų“, – abejodamas išspaudė prekybininkas.

„Eik tu, 10 litų?“, – nustebusiu dėjosi pirkėjas.

„Nu pitaką bent duok“, – nusileido pardavėjas.

„Gerai, imu tris ženkliukus po penkis litus“, – sandėrį užtvirtino naujas ženkliukų savininkas. 

„Daikto kaina priklauso ne tik nuo jo vertės, bet ir kitų dalykų. Net ir nuo žmogaus, kuris perka, nuo jo bendravo“, – kainodaros specifiką aiškino Vilis.

Senturgyje prekybininkų ir pirkėjų santykiai pastatyti ne tik ant pelno siekio pamatų, bet ir bendravimo.

„Šitas grafinas vakar kainavo 300 litų, o šiandien – 200, nes labai noriu išgerti degtinės – rytoj mano gimtadienis“, – pirkėjus šmaikščiomis kalbomis viliojo sendaiktininkas. 

Didžiąją senturgio asortimento dalį sudaro seni paveikslai, monetos ir popieriniai pinigai, laikrodžiai, įvairiausi senoviniai namų apyvokos daiktai, baldai, prašmatnūs indai, servizai, žvakidės, senovinės kariuomenės ekipuotės detalės. Pardavėjų asortimentą pildo ir ypatinga istorija negalintys pasižymėti daiktai: keliasdešimties metų senumo buitinė technika, net pirmieji kompiuteriai ar mobilieji telefonai.

„O ko ne sendaiktis? Mano anūkas tokių jau nematęs“, – šypsojo maždaug 10 metų senumo „Nokia“ mobilaus telefono modelį pardavinėjęs kaunietis.

Pirmieji šio sendaikčių turgaus prekybininkai atvažiavo penktadienį ir ketina likti iki sekmadienio popietės.