Marti rodė nykštį

Viduryje savaitės į jų namais kartą ar du užsuka šalia gyvenantys Visvaldo sūnūs Šarūnas ir Dainius – kartais abu kartu, kartais – po vieną, anot V.Matijošaičio, pasikalbėti apie darbus "Vičiūnų" įmonėje, nuo kurios reikalų jis pats sako nesąs nutolęs, nors jau senokai verslui nebevadovauja.

Su Visvaldo sūnumis Loreta taip pat pažįstama jau seniai, kadangi jie ir vyresniojo sūnaus žmona dirba "Vičiūnuose". Ji prisipažįsta – taip net lengviau, nes, tapus Visvaldo drauge, nereikėjo sukti galvos, kaip bendrauti, – santykiai su jo sūnumis nepasikeitė. "Be to, kaip pradėjome važinėti vienas pas kitą, marti rodė nykštį į viršų. Vaikai vis tiek galvojo, kad kažkiek vienas pratempsiu, o paskui vis tiek ką nors parsivesiu, tai daug lengviau, kai Loretą jie jau seniai pažįsta", – įsitikinęs ir pats Visvaldas.

Kartu su Loreta į V.Matijošaičio namus atsikraustė ir jos paauglė dukra. "Viskas gerai su ja. Ji turi savo kambarį, pianiną, ruošia namų darbus, groja. Iš mokyklos ir kitų užsiėmimų grįžta vėlai. Vyresnė Loretos dukra ištekėjusi, gyvena Vilniuje, ją matau rečiau", – apie santykius su antrosios pusės dukromis pasakoja V.Matijošaitis.

"Aš kartais išvažiuoju į komandiruotes, tai jie dviese lieka namuose be jokių problemų, Visvaldas ją nuveža į mokyklą, – priduria L.Stonkienė ir pasidžiaugia puikiais savo santykiais su dukromis. – Pamatai tą rezultatą gerokai vėliau, kai vaikai užauga. Ir jeigu atvažiuoja pas tave į namus savaitgaliui su vyru, vadinasi, auklėjimas buvo geras, santykiai susiklostė geri. Tarp seserų santykiai labai artimi, jos labai gražiai bendrauja, leidžia kartu laiką."

Ypatinga Visvaldo kiaušinienė

Paklausti, ar pamalonina vienas kitą kava ir pusryčiais į lovą, Visvaldas ir Loreta sutartinai purto galvas – jų namuose tokios tradicijos nėra.

"Dažniau žiemos sode einam kavos gerti. O šiaip kuris pirmas eina į tą pusę, tas paspaudžia kavos aparato mygtuką ir padaro kavos. Nesureikšminame šito", – tikina mero antroji pusė. "Paprastai kiekvieną rytą prieš darbą išgeriame kavos, paskaitome laikraščius. Ir "Kauno dieną" – būtinai! Du egzempliorius gauname, tai nereikia net dalytis", – juokdamasis priduria Visvaldas.

Jis neslepia – patinka, kad Loreta mėgsta gaminti maistą, ir, pasak Visvaldo, gamina labai skaniai. "Ir dar mano svorį reguliuoja gamindama, nes aš – iš storulių", – moters rūpesčiu džiaugiasi V.Matijošaitis.

"Mėgstu gaminti. Ir, žinoma, pažiūriu, ar grietinėlėje troškinti, ar paprasčiausiai vandenyje su daržovėmis išvirti. Visvaldas viską mėgsta, bet gal labiausiai – žuvį", – svarsto Loreta. O Visvaldas ar palepina savo moterį kokiu nors virtuvės šedevru? Jis purto galvą, o Loreta pažeria komplimentą: "Palepina, palepina! Tu gi išmokei mane kiaušinius kepti. Iš tikrųjų aš nemokėjau taip kepti, kaip jis išmokė, kai trynys lieka skystas, o baltymas sukepa." Tiesa abu pripažįsta – kiaušinienė būna be lašinukų, nors kartais ir norėtųsi su jais.

Abiejų dienotvarkės įtemptos, tad V.Matijošaitis neslepia, kad namie tvarkant buitį turi pagalbininkų. "Mergaitė ateina sutvarkyti namus kartą per savaitę, išskalbia skalbinius, išlygina. O kasdien kad ateitų, valgyt gamintų, tai net ir nėra reikalo. Dieną pavalgome mieste, o vakare patys ką nors pasigaminame", – vienas kitą papildo gyvenimo bendražygiai.

Ištikima Visvaldo palydovė ne vienus metus buvo kalytė Broškė, leisdavusi laiką net mero kabinete. Deja, pernai ji iškeliavo už vaivorykštės. "Kartais grįžtam prie tos temos, bet dar neapsisprendę. Būtų sudėtinga, nes mes nebūnam namie. Broškė buvo ideali – laukdavo namie viena", – sako Loreta. Ir abu jie sutaria, kad jeigu jau augintinis namie – tai tik šuo, o apie kitus variantus net nesvarsto – nei katės, nei paukščiai, nei žuvytės akvariume nežavi.

Namai: svarbu, su kuo

"Ar Kaunas jau tapo jūsų namais?" – teiraujuosi Loretos, o ji prisipažįsta niekada net negalvojusi, kad gyvens Kaune. "Bet dabar – taip, tikrai čia mano namai. Jeigu sakau, kad važiuoju namo, negalvoju, kad kur nors kitur – pas Visvaldą, į Kauną. Namai nėra tik kažkoks miestas. Nesvarbu, kur keliauji ir kur esi, bet svarbu, su kuo. Ir gyvenime tas pats – nesvarbu, kur, svarbu – su kuo", – savo nuostatas atskleidžia L.Stonkienė.

O V.Matijošaitis vėl pasitelkia savo humorą: "Ji turėjo balsuoti Palangoje per rinkimus. Bet balsavo Kaune per išankstinį balsavimą. Ir balsavo vienoj kabinoj su manim už konservatorius! Už Palangos merą." Pati Loreta tikina visada balsuojanti ne už partiją, o už asmenybes. "Kai Palangoje gyvenau dvejus metus, tai mačiau, kad vyksta darbas", – kad politikus renkasi ne aklai, atskleidžia. O paklausta, ar pati neketina nerti į politiką, purto galvą: "Ir daug laiko atimtų, nelabai yra galimybių. Ir noro nėra. Nes jeigu būtų didelis noras, gal ir galimybių atsirastų."

Reikės pradėti svajoti

Besikalbant Visvaldas ne kartą prisiminė prieš šešerius metus mirusią žmoną Ireną – akivaizdu, kad tarp jo ir Loretos ši tema nėra tabu. "Žinoma, kad kalbamės. Dabar kaip tik kalbėjome, kad jau reikia Mišias užsakyti, nes artėja Irenos mirties metinės, reikia paskambinti kunigui", – sako Loreta.

"Gal Loretai būtų kitaip, jeigu nebūtų pažinojusi Irenos, bet Irutė ją pažinojo nuo aštuonerių metų. Namie ir dabar dar jos daiktų visur pilna. Visur aplink ji yra", – prisipažįsta V.Matijošaitis, o Loreta priduria: "Ir tikrai taip nebus, kad vieną dieną išnyks. Tai visai netrikdo. Netgi malonu, kad jis ją prisimena."

Klausimas, apie ką pasvajoja kartu, bene labiausiai sutrikdė Visvaldą ir Loretą, nes, išgirdę klausimą, abu ilgokai pritilo, o paskui ėmė vienas kito klausti, kokios tos svajonės.

Jeigu sakau, kad važiuoju namo, negalvoju, kad kur nors kitur – pas Visvaldą, į Kauną.

"Kaip gerai, kad rytoj jau būtų šeštadienis ir nereikėtų anksti keltis! – šypteli L.Stonkienė. – Trumpos tos mūsų svajonės. Viską, atrodo, turim: vaikai yra, namai yra, sveikatos turim, išvažiuoti, kur norime, ir pakeliauti galim."

Kiek pasvarstęs V.Matijošaitis prisipažįsta – turbūt reikės pradėti svajoti. "Dabar žadu Loretą į vienuolyną iškelti, – šelmiškai merkia akį jis ir priduria: – Remontuojame Kačiūniškės vienuolyno dvarą." 2017-ųjų rudenį V.Matijošaitis įsigijo 1929 m. statytą buvusį dvarą Kauno rajone, Kačiūniškės kaime, kuriame seniau šeimininkavo seserys benediktinės – tai buvo jų namas-vienuolynas. L.Stonkienė sako, kad ši vieta jai labai patinka – aplink žavūs gamtos vaizdai. Jie kol kas dar iki galo nenusprendė, kas ten turėtų būti, bet dalį dvaro tikrai ketina pasilikti savo asmeninėms reikmėms, o vis kita galbūt išnuomos restoranui.

Ne piršlybos svarbiausia

Jeigu damai ruošiami rūmai su bokšteliu, gal bus ir piršlybos? "Kol kas nei galvojame, nei planuojame, nei matome poreikio. Ir tie jausmai yra pagrįsti vienas kito pažinojimu ir žinojimu, pagarba. Mes bendraujame visais klausimais, ir mums įdomu kartu", – apie bendrą gyvenimą su Loreta sako Visvaldas.

Loretos klausimas apie piršlybas visai netrikdo – sako, kad abu jau tokio amžiaus, kai tokių planų net ir nerezga. "Bendrų vaikų neturim. Pirmiausia santykį grindžiam pagarba, o tik paskui – jausmas. Ir ne piršlybos čia svarbiausia", – ramiai dėsto moteris.

Abu prisimena laikus prieš penkiolika metų, kai kartu su kitais įmonės darbuotojais važiuodavo į susitikimus, parodas užsienyje ir kartu leisdavo laiką iki išnaktų. "Man patikdavo tarp vyrų dirbti: Visvaldas, mano brolis, kiti kolegos", – prisipažįsta ji. Bet negi tada nebuvo jokios simpatijos? "Oi, ne! Tada buvo jaunesnių! – ima kvatoti Loreta. "Va šitą aš tau dar priminsiu", – juokiasi ir Visvaldas.

Kas valdo Kauną?

Sako, nesvarbu, kas poste, vis tiek moterys valdo pasaulį. O Kauną?

"Irgi moterys! Vicemerė Rasa Šnapštienė, patarėjų moterų daug, ir administracijoje daug. Bet, kaip rusai sako, ne po kablukais mes, – pajuokauja V.Matijošaitis, bet čia pat surimtėja: – Iš tiesų tai nei aš valdau, nei Loreta valdo, Kauną valdo visa komanda. Tai komandinis darbas. Todėl esu be galo dėkingas kauniečiams už tą suteiktą pasitikėjimą man ir mano komandai. Jau sakiau, kad už tai atidirbsiu Kaunui, bet iš tiesų – atarsiu."