Kauno Maironio gimnazijoje – vokiečių palikimas

Kas žinoma daugumai

Kauno Maironio gimnazija – seniausia miesto mokykla, kurios istoriją ar bent dalį jos žino ne tik čia besimokantys mokiniai ir dirbantys pedagogai. Bene daugiausia žinių sukaupta apie 1920-uosius. Nuo tada iki 1922-ųjų dabartiniuose gimnazijos rūmuose veikė Aukštieji kursai, davę pradžią Kauno aukštosioms mokykloms susikurti. 1920 m. į buvusios gimnazijos rūmus įsikėlė Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas. Iki pat 1927 m. čia parlamentas posėdžiavo keturias kadencijas: Steigiamasis, Pirmasis, Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Respublikos Seimai. Šiuose rūmuose Nepriklausomos Lietuvos prezidentais buvo išrinkti Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius ir Antanas Smetona. Čia buvo priimta laikinoji, o po poros metų ir nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija.

"Žmonės tarsi vakuume. Jie žino, kad čia posėdžiavo Seimas, buvo renkami prezidentai. Tai yra svarbu, tačiau nereikia pamiršti, kad šiame pastate vyko ir kiti, su mokymo procesu susiję įvykiai. Dabar pats metas apie tai sužinoti daugiau", – Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Asta Naureckaitė vertė kitus, visuomenei mažiau žinomus dabartinės Maironio gimnazijos istorijos puslapius.

Kalbant plačiau, šis objektas, gimnazija, labai įdomus istorine, memorialine ir architektūrine prasme, nes jame susipina labai daug tarpsnių ir įvykių.

Pamiršta istorijos dalis

Kaune įsteigus gubernijos centrą, 1843 m. iš Kražių čia buvo perkelta gimnazija. Jai suteiktas gubernijos gimnazijos statusas. 1860–1862 m. pagal Rusijos architekto Nikolajaus Čagino projektą buvo pastatyti mokymo įstaigai skirti rūmai. Kauno gubernijos gimnazijoje mokėsi daug garsių žmonių: matematikas ir fizikas Hermanas Minkovskis, jo brolis fiziologas ir gydytojas Oskaras Minkovskis, kalbininkas Kazimieras Jaunius, aktorius ir režisierius Konstantinas Glinskis, buvęs užsienio reikalų ministras Kazys Lozoraitis, kiti Lietuvos kultūrai ir mokslui nusipelnę žmonės. 1873–1883 m. gimnazijoje mokėsi ir ją baigė tautos atgimimo dainius Jonas Mačiulis-Maironis, kurio vardas 1989-ųjų kovą ir buvo suteiktas Kauno senamiestyje esančiai gimnazijai.

1909-aisiais čia įvyko ryškūs architektūriniai pokyčiai – gimnazijai pristatytas trečias aukštas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gimnazija buvo uždaryta, o jos rūmai paversti vokiečių valdžios Lietuvoje buveine. 1927 m. rugsėjį pastate įkurta "Aušros" mergaičių valstybinė gimnazija, kuri veikė iki pat 1940 m. Tai vienas ryškiausių mokyklos istorijos etapų. Gimnazijoje veikė keturiolika klasių: aštuonios humanitarinės ir šešios komercinės. Mokėsi 573 mokinės. Komercijos klasėje, be bendrojo lavinimo dalykų, buvo dėstoma buhalterija, mašinraštis ir kiti komerciniai dalykai, o humanitarinėse klasėse – sustiprintas kalbų, literatūros ir istorijos mokymas. 1940-aisiais dalis "Aušros" gimnazijos mergaičių perkeliama į Kauno 1-ąją vidurinę mokyklą, o į jų vietą atkeliami berniukai. Nuo 1954 m. gimnazija ir vėl buvo mišri.

Netikėti radiniai

"Kalbant plačiau, šis objektas, gimnazija, labai įdomus istorine, memorialine ir architektūrine prasme, nes jame susipina labai daug tarpsnių ir įvykių", – tai, anot A.Naureckaitės, paliudijo ir radiniai gimnazijoje.

Restauruojant ir tvarkant pastatą buvo aptikta carinės Rusijos, tarpukario ir sovietinio laikotarpių pėdsakų – užrašų, dekoro elementų. Dar praėjusiais metais atliekant pastato rytinio fasado tvarkybos darbus, antro ir trečio aukštų tarpaukštyje buvo atidengtas autentiškas gubernijos laikotarpio užrašas ГИМНАЗИЯ. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba jį pripažino objekto vertingąja savybe. Šiųmečių tvarkybos darbų metu gimnazijos pastato pagrindinėje laiptinėje tarp pirmo ir antro aukštų buvo atidengti sienų dekoro elementai. Kultūros paveldo departamento Kauno teritoriniam skyriui pareikalavus atlikti polichrominius tyrimus, nustatyta, kad gimnazijos pastato antro aukšto salės ir laiptinės patalpose išliko trijų laikotarpių dažymo sluoksniai, autentiško panelio dažymo ir ornamentinio dekoro fragmentai, taip pat užrašai vokiškais rašmenimis. Polichrominius tyrimus atlikusi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Verutė Trečiokienė pasakojo, kad carinės Rusijos imperijos laikotarpiu salės patalpa dažyta aliejiniais dažų paneliu su klijine pigmentine juostele. Laiptinės patalpa dažyta puošniu klijinių dažų paneliu, dekoruotu plačia juosta ir stilizuotu augaliniu ornamentu. Dažymas polichromiškas, ornamentas – trafaretinis. Šis dažymas esą yra vertingas kaip carinio laikotarpio mokslo patalpų dažymo pavyzdys.

Po keliolika kartų per dieną koridoriumi vaikščioję mokiniai ir mokytojai negalėjo nutuokti, ką slepia mokyklos sienos. (KPD nuotr.)

Tarpukario laikotarpiu fiksuotas ryškiausias dažymas – aliejiniais dažais teptas rudos spalvos panelis su juoda juostele. Sovietinio laikotarpio panelių dažymas praktiškas, be juostelių ar kito įmantraus dekoro. Gimnazijos pastato tvarkybos darbų metu atidengti sienų dekoro elementai ir užrašai šiuo metu restauruojami, konservuojami.

Užrašus matys neilgai

Pastatas, turintis architektūrinio, dailės, istorinio ir memorialinio pobūdžio vertingąsias savybes, anot KPD Kauno skyriaus vyriausiosios valstybinės inspektorės A.Naureckaitės, ypač svarbus kultūros paveldo objektas, reikšmingas visai Lietuvos istorijai ir jos žmonėms.

Todėl pastariesiems, anot specialistės, dabar puiki proga susipažinti su šalies istorija, kurios dėl kažkokių priežasčių dauguma bijo ar vengia. Juolab kad užrašo ГИМНАЗИЯ, gerai matomo važiuojant Birštono gatve, ir vokiškų rašmenų viename mokyklos koridorių greičiausiai neliks – juos ruošiamasi uždengti. Planuojama palikti tik sieninę tapybą mokyklos koridoriuje. Ilgametė Kauno Maironio gimnazijos direktorė Daiva Garnienė neslėpė, kad jai, kaip žmogui, besidominčiam šalies ir Kauno istorija, minėtieji užrašai atrodo labai įdomūs, tačiau kaip mokyklos vadovę įpareigoja žengti kitokį žingsnį.

"Jau sulaukiau tam tikros reakcijos. Žmonės klausė, ar mes esame rusiška gimnazija?" – nenorėdama klaidinti bendruomenės, gimnazijos vadovė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, kad minėti užrašai būtų uždengti.

Atsakymo kol kas dar nesulaukė, tačiau neabejojo, kad visi radiniai bus konservuoti, uždengti, o esant reikalui – vėl nesunkiai prieinami visuomenei.