Masažo asė

Tikėtina, kad patekę į kaunietės Kamilės Pilipavičiūtės rankas masažo seanso pabaigos sulauksite miego būsenos. Tai, anot 35-erių moters, didžiausias komplimentas ir jos meistrystės įvertinimas.

Kaune gimusi, augusi, čia mokslus baigusi ir kineziterapeutės specialybę įgijusi moteris kiekvieno seanso metu derina naudą su malonumu, todėl net jos atliekamas gydomasis masažas, kuris dažnam mūsų asocijuojasi su skausmu, gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių.

„Jei skauda, vadinasi, yra problema, – K.Pilipavičiūtė džiaugėsi, kad pamažu keičiasi žmonių požiūris ir vis dažniau jie renkasi ne tabletę nuo skausmo, o masažą. – Su vaistais paprasčiau ir greičiau, tačiau visi mes žinome, kad jie malšina skausmą, bet nesprendžia problemos.“

Didžiausia nauda organizmui, kai masažo terapija atliekama periodiškai – kartą ar du per mėnesį. Masažas ramina nervų sistemą, gerina kraujo ir limfos apytaką, mažina raumenų įtampą. Kai yra problema, anot Kamilės, reikia kliautis specialisto rekomendacijomis ir masažo kabineto duris varstyti kiek dažniau.

Netikėtas sprendimas

Baigusi studijas, kineziterapeutė savo žinių bagažą nuolat pildė įvairiais kursais, mokymais. Kol galiausiai vieną dieną susikrovė lagaminus ir išvyko į Australiją. Toks sprendimas buvo netikėtas ir jai pačiai.

„Visada sakiau, kad Lietuvoje man gerai, kad čia nieko netrūksta, kol vieną dieną draugė pasiūlė kartu skristi į Australiją. Pagalvojau, kad neturiu ko prarasti“, – internete radusi kvietimą mokytis grožio mokykloje Brisbene, tuo metu 29-erių moteris ilgai nesvarstė. Susisiekusi su mokymo įstaiga suderino mokslo planą, o tada gavo vizą. Nuvykusi į Brisbeno grožio mokyklą lietuvė akimirksniu sužavėjo kolektyvą, todėl jau netrukus sulaukė direktorės kvietimo užsukti į jos kabinetą.

„Pamenu, žiūri ji į mane ir klausia: ką tu čia darai? Jau dabar tavo kvalifikacija yra gerokai aukštesnė už visų studenčių ir kai kurių dėstytojų!“ – K.Pilipavičiūtė neslėpė, kad sulaukti tokio įvertinimo buvo labai malonu.

Pasirinkusi grožio terapijos studijas kaunietė jas gliaudė tarsi riešutus, todėl pirmąjį diplomą atsiėmė ne po aštuoniolikos, kaip visos kitos studentės, o po vienuolikos mėnesių.

Pamenu, žiūri ji į mane ir klausia: ką tu čia darai?

Ėmė mokyti kitas

Netrukus lietuvė sulaukė kvietimo savo žinias gilinti grožio verslo ir vadybos srityjeir dėstyti toje pačioje mokykloje masažo pagrindus.

„Paskaitų nebuvo daug – trys dienos per savaitę, todėl turėjau laisvo laiko. Galvoju, pasisiūlysiu padėti, bet tikrai nemaniau, kad mane pakvies dėstytojauti. Nors panašios patirties neturėjau, nesutrikau ir sutikau“, – K.Filipavičiūtė pasakojo mokiusi būsimas masažuotojas, vėliau – grožio terapijos specialistes. – Viskas ėjosi puikiai, su merginomis sutariau. Žinoma, buvo tokių, kurios nelabai norėjo mokytis, nes į Australiją atvyko visai ne to. Teko joms įrodinėti, kad studijos, kurias pasirinko, įdomios ir kad viso to joms prireiks. Kiek kebliau buvo teorija, nes mokykloje mokėsi labai daug merginų iš Azijos. Ne visos jos gerai kalbėjo angliškai. Gerai bent tiek, kad grožio terapijos teorija buvo šiek tiek lengvesnė. Čia juk ne kineziterapija.“

Praktika, anot Kamilės, buvo kur kas paprastesnė, nes prie masažo stalų ji jautėsi tarsi žuvis vandenyje. Pati mokykla taip pat sudarė palankias sąlygas teorines žinias paversti realia patirtimi. Išbandyti studenčių masažo už savikainą plūdo žmonės iš gatvės, todėl kursantės turėjo galimybę prisiliesti ir prie švelnios dvidešimtmetės odos, ir prie gyvenimo mačiusios senjoros raukšlių.

Pažintis su šalimi

Per ketverius metus Kamilė įgijo keturis diplomus, liudijančius jos kaip masažistės, grožio specialistės ir vadybininkės žinias.

Startas: po kelis mėnesius trukusių atostogų pas mamą K. Pilipavičiūtė pasiruošusi grįžti į darbus. / K. Pilipavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

„Žinoma, be diplomų įgijau ir dar daugiau patirties. Mokiausi, dirbau mokykloje ir SPA, į kurį patekau jau po pirmojo pokalbio“, – moteris pasakojo, kad suderinti mokslus ir du darbus jai sekėsi gerai, todėl trečiaisiais gyvenimo metais Australijoje atsirado laiko ir savo malonumams. Tarkim, laipioti į kalnus. Kamilė dabar jau su šypsena prisiminė vieną išvyką, po kurios patyrė kojos lūžį, todėl mokykloje paskaitų metu galėjo vesti tik teorinę dalį.

„Su ramentais prie masažo stalo juk nepastovėsi“, – nusijuokė moteris.

Neretai dienomis Kamilę būdavo galima sutikti paplūdimyje. Jį mėgsta ir tie, kuriems patinka ramus poilsis, saulės, kuri čia plieskia kone ištisus metus, vonios, maudynės krištolo skaidrumo vandenyje, ir tie, kuriuos žavi didelės bangos ar įvairiaspalvis povandeninis pasaulis. Vakarais Kamilė susitikdavo su bičiuliais, lankydavo restoranus, kavines.

„Australija – ne Europa, čia nėra senamiesčių. Visi pastatai ganėtinai jauni. Galima sakyti, kad visus šešerius metus gyvenau ant asfalto, nes taip buvo patogiau dėl mokslų ir darbo. Tokia lokacija padėjo išvengti laiko gaišaties spūstyse. Tarkim, kelionė lengvuoju automobiliu iki darbo galėdavo trukti iki 45 minučių, o viešuoju transportu – apie 15–20 minučių“, – gyvenimo Australijoje ypatumais dalijosi K.Pilipavičiūtė.

Karantino korekcijos

2020-aisiais dėl pandemijos Australija atsitvėrė nuo užsienio turistų. Patekti į šalį buvo leidžiama tik Australijos piliečiams ir nuolatiniams gyventojams.

„Mus visus smarkiai prižiūrėjo. Tarkim, bėgiodamas parke žmogus galėjo nedėvėti kaukės, o eidamas privalėjo būti su ja. Nuo namų nebuvo galima nutolti daugiau nei 5 km atstumu. Be skiepų paso maisto buvo galima nusipirkti tik išsinešti. Žinau žmonių, kurie dėl tos pačios priežasties išėjo iš darbo. Visur buvo panašiai“, – K.Pilipavičiūtė tą etapą norėjo kuo greičiau pamiršti.

Be abejonės, karantino ribojimai pakoregavo ir studentų srautus, ir darbo apimtis. Po trumpos pertraukos į darbo vietas pirmiausia buvo pakviesti vietiniai, o tik paskui – šalyje dirbantys atvykėliai.

„Australijoje mokosi daug užsieniečių. Jų buvo ir mūsų mokykloje. Ne paslaptis, kad atvykėliai už studijas mokėjo apie 30–40 proc. daugiau. Kai studentų srautai sumažėjo, nebeliko prasmės dirbti. Jei neklystu, šiemet mokykla užsidarė. Pasiliko tik kirpyklą“, – K.Pilipavičiūtė džiaugėsi, kad spėjo įgyti patirties, kuria norėtų dalytis Lietuvoje.

Turi planų Kaune

Sprendimą grįžti namo moteris priėmė, kai jos studijų vizos galiojimas ėjo į pabaigą. Supratusi, kad pateikusi prašymą išduoti naują vizą išvykti iš šalies negalės mažiausiai kelis mėnesius, Kamilė įsigijo bilietą į Lietuvą.

Užimtumas: pirmuosius dvejus metus laisvo laiko Kamilė turėjo mažai – jo atsirado tik vėliau. / K. Pilipavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

„Būdama Australijoje pirmą kartą namo grįžau po dvejų metų. Dar po metų mane aplankė mama. Tada kovidas. Spėju, kad per ilgai užsibuvau Australijoje ir per mažai lankiausi namuose“, – grįžusi į Lietuvą K.Pilipavičiūtė suprato, kad labiausiai pasiilgo savo artimųjų, europietiškos kultūros ir metų laikų kaitos.

Pailsėjusi kelis mėnesius Kamilė pasiilgo ir darbo, į kurį yra pasirengusi grįžti su dvigubai daugiau jėgų ir žinių.

„Pastebėjau, kad dirbant vieną darbą man stinga įvairovės, todėl svarstau, ar šalia procedūrų, kurias norėčiau atlikti, nevertėtų imtis dar ir vadovavimo“, – įvertinusi sparčiai augantį grožio specialistų skaičių ir konkurenciją, K.Pilipavičiūtė vylėsi, kad jai pavyks įsitvirtinti Kaune ir rasti savo klientą.