Šį penktadienį baigiasi terminas Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateikti siūlymus dėl vienmandačių rinkimų apygardų ribų 2020 m. Seimo rinkimuose projekto.

Kaip ir kodėl siūlomos keisti Kauno miesto ir rajono apygardų ribos, kodėl kai kurių rinkėjų pageidavimų neįmanoma patenkinti ir kodėl tokie neįprasti dalies apygardų pavadinimai, "Kauno dienai" aiškina rinkimų geografas dr. Rolandas Tučas.

Jis jau antrus rinkimus iš eilės perbraižo apygardų žemėlapį, kad jos visos tilptų į įstatymu įteisintas rinkėjų skaičiaus ribas – iki 10 proc. daugiau ar mažiau vidutinės apygardos.

Pokyčius lėmė rajonas

Kauno mieste prieš 2016 m. Seimo rinkimus dėl sumažėjusio rinkėjų skaičiaus praradusiame vieną apygardą, dabar poreikis ką iš esmės keisti dar nebuvo pribrendę.

R.Tučas aiškina, kad būtų buvę galima apsieiti tik su minimaliais pokyčiais, pavyzdžiui, kiek per didelę Aleksoto-Vilijampolės apygardą sumažinti vieną jos apylinkę prijungiant prie Šilainių, tai ir buvo padaryta. Tačiau 2020 m. Seimo rinkimuose Kaune iš septynių apygardų liko nepajudintos vienintelės – Panemunės – ribos.

Pokyčius Kauno mieste nulėmė būtinos permainos Kauno rajone. Čia rinkėjų skaičius daug kur buvo per didelis. "Reikėjo priimti sprendimą – ar Kauno rajono apylinkes jungti prie gretimų kaimiškųjų ar prie Kauno miesto apygardų", – pasakoja R.Tučas.

Dr. Rolandas Tučas džiaugiasi, kad Kaune pavyko apygardų riba (Butauto Barausko nuotr.)

Nors neseniai Kauno rajono gyventojai pasipriešino miesto mero entuziazmui juos prisijungti prie miesto, rinkimuose didmiesčių priemiesčių gyventojai paprastai labiau nori būti jungiami prie jų, o ne kaimiškųjų apygardų, su kuriomis dažnai turi nedaug ryšių, o mieste ir dirba, ir vaikus į mokyklas ar darželius veda. Todėl ir pasiūlyta nuo leistiną maksimalią ribą net  9,1 proc punktais viršijančios Raudondvario apygardos atskirti su ja mažiau susijusias Karmėlavos ir Neveronių apylinkes, jas prijungiant prie vienos iš Kauno miesto apygardų – ligšiolinės Dainavos, kuri buvo gerokai sumažėjusi.

Tad, iki panaikinant vieną apygardą, kauniečio balsas buvo stipresnis nei, pavyzdžiui, vilniečio. Dabar – atvirkščiai.

Permainomis turėtų būti patenkinti Zapyškio ir Ežerėlio gyventojai: jie sugrąžinti Kauno rajonui – prijungti prie Garliavos. Po apygardų perbraižymo prieš 2016 m. rinkimus iš šių vietovių VRK sulaukė nemažai nepatenkintų rinkėjų laiškų, kad jie labiau susiję su Kauno miestu ir jo priemiesčiais, o buvo prijungti prie kaimiškosios Zanavykų apygardos. Tada, aiškina R.Tučas, nebuvo kito varianto, nes Pietų Lietuvoje nebuvo naikinama apygarda ir teko Kauno rajono gyventojais papildyti šią per daug sumažėjusią apygardą.

Dabar prie jos iš Kauno rajono liks vienintelė Altoniškių apylinkė. Tačiau, pasak R.Tučo, alternatyvos nėra: ji gerokai nutolusi nuo Kauno miesto, prie Garliavos prijungti irgi neišeina, nes tokiu atveju ši apygarda taptų per didelė.

Tad kitąmet Seimo rinkimuose Kauno rajono rinkėjai bus padalyti per keturias apygardas, nors lig šiol buvo per tris, bet rinkėjai turėtų būti patenkinti pokyčiais. Tačiau, prognozuoja R.Tučas, jie nėra labai tvarūs, nes Garliavos apygardos dydis 7,4 proc. punktais viršija vidurkį, ji auganti – nuo praėjusių rinkimų padidėjo net 7,5 proc. punktais. Tad po ketverių metų vėl reikės svarstyti, ar netoli didmiesčių esančias apylinkes jungti prie kaimiškųjų apygardų ar Kauno miesto. Pavyzdžiui, Akademijos, Universiteto, Ringaudų apylinkės, kurios labai glaudžiai susijusios su Kauno miestu, prieš 2024 m. Seimo rinkimus gali būti prijungtos prie miesto apygardų.

Šiek kiek skriaudžiami

Kauno miestas turės šešias grynai miestietiškas apygardas, o septintoji, buvusi Dainavos, priims kelias Kauno rajono apylinkes ir įgis naują – Karmėlavos – pavadinimą. Bet apygardų žemėlapio braižymas – kaip dėlionė: pajudinus vienos ribas, keičiasi ir kitų. Tad šiek tiek siūloma keisti ir kitų apygardų ribas, į jas perkeliant ar iš jų atimant po vieną kitą apylinkę. R.Tučas džiaugiasi, kad Kaune pavyko apygardų ribas pakoreguoti taip, kad jos labiau atitiktų seniūnijų teritorijas.

Tačiau permainomis patenkinti ne visi: VRK gavo nusiskundimą dėl pokyčių ligšiolinėje Dainavos apygardoje. Seimo narys motyvuoja, kad, gerokai pakeitus jos ribas, jis praras įdirbį su rinkėjais. Bet, pasak R.Tučo, iš esmės keisti apygardų ribų projekto niekaip neišeitų, nes tada subyrėtų ir apylinkės, tad nebent dar galima pamėginti kokią apylinkę apkeisti su kitos apygardos.

Kauno miesto ir rajono rinkimų apygardų bendras skaičius išliks toks pat kaip ir 2016 m. Seimo rinkimuose. Bet visos miesto apygardos didesnės nei vidurkis. Kalniečių jį beveik atitinka, o Šilainių ir Panemunės lenkia net 8,4 proc. punktais. Vis dėlto, prognozuoja R.Tučas, žiūrint į demografines tendencijas, kažin ar po ketverių metų Kaune galėtų atsirasti nauja vien miestietiška apygarda. Aleksoto-Vilijampolės apygarda turėtų peraugti nustatytą rinkėjų ribą, bet nuo jos užteks atskirti kokią apylinkę.

Tad dabar kauniečio balso svarba šiek tiek santykinai mažesnis nei vilniečio, klaipėdiečio ar kai kurių kaimiškųjų apygardų, ypač Šiaurės Lietuvos, rinkėjo.

Bet iki 2016 m. Seimo rinkimų, kai Kaune viena apygarda panaikinta, nes, mažėjant gyventojų, daugelis apygardų buvo per mažos, buvo atvirkščiai. Aleksoto-Vilijampolės ir Panemunės apygardos buvo augančios, kitos mažėjančios, skirtingai nuo Vilniaus, kur iš dvylikos apygardų mažėjo viena, o kitos augo. "Tad, iki panaikinant vieną apygardą, kauniečio balsas buvo stipresnis nei, pavyzdžiui, vilniečio. Dabar – atvirkščiai. Tačiau nuokrypis – įstatymo ribose, o taip sudėlioti apygardas, kad visose būtų po lygiai rinkėjų, neįmanoma", – aiškina R.Tučas.

Rinkimų geografas atkreipia dėmesį, kad nors Lietuvoje demografinės tendencijos gerėja, bet rinkėjų vis tiek mažėja, vien per rugpjūtį ir rugsėjį jų skaičius Lietuvoje sumažėjo 6 tūkst. "Nors atvykstančiųjų daugėja, ne visi jie Lietuvos piliečiai, kaip kad išvykstantieji iš Lietuvos. Tad rinkėjų skaičiaus mažėjimo tendencija išlieka", – aiškina ekspertas.

Nenori būti išblaškyti

Siūlymų apygardas išdėstyti kitaip gavo ir VRK, įvairių nuomonių išsakyta žiniasklaidoje, susitikimuose su įvairių savivaldybių ir Seimo atstovais. Daugiausia pretenzijų gaunama iš dviejų panaikintų apygardų – vienos Žemaitijoje, kitos Dzūkijoje. Jautriausiai į tai reaguoja politikai ir savivaldybės.

Tačiau, sako R.Tučas, kai kurie prašymai neįgyvendintini, nes neatsižvelgiama į visą kontekstą. Pavyzdžiui, Radviliškis norėtų būti viena apygarda, mat gyventojų skaičius dar neperžengė žemiausios ribos. Bet perbraižant apygardų žemėlapį orientuojamasi ne į dabartinę situaciją, bet kokia ji bus rinkimų dieną, o tendencijos Radviliškiui nėra optimistinės.

Arba, pavyzdžiui, Kelmė prašo ją palikti visą nesuskaldytą ir prie jos prijungti dalį Šilalės. Tačiau tokiu atveju ši būtų visai suskaldyta, tad tokiais atvejais renkamasi pagal mažesnio blogio principą.

Glitiškių ir Paberžės rinkėjai (čia daugiausia gyvena lenkų tautybės žmonių) nepatenkinti, kad yra prijungiami prie Molėtų-Širvintų apygardos. Nemenčinės apygardoje, kuriai jie lig šiol priklausė, ir taip mažėja lenkų tautybės rinkėjų: ji sparčiai auga, bet ne dėl natūralios kaitos, o dėl suburbanizacijos procesų – čia keliasi gyventi vilniečiai, ir daugiausia – lietuviai. Dabar jų dalis Nemenčinės apygardoje auga ir dar padidės, nuo jos atskyrus dvi lenkiškas apylinkes. Politinės jėgos, kurios daugiau atstovauja lenkų tautybės rinkėjams, dėl to kelia klausimų. Bet Molėtų-Širvintų apygarda ištuštėjusi, o jos papildyti nebuvo iš ko, nes ir kitos aplinkinės labai mažos, o Nemenčinės buvo per didelė. Tad alternatyvos nebuvo.

Sulaukta pastabų ir dėl apygardų pavadinimų. Vieni pageidauja, kad juose būtų savivaldybės pavadinimas. Bet kitur žmonės patenkinti pagal istorinius regionus parinktais Žiemgalos, Sėlos, Nalšios ar Karšuvos vardais. R.Tučas aiškina, kad renkasi tokius pavadinimus dėl dviejų priežasčių. Pirma, vis daugiau apygardų suformuotos iš dviejų ar net trijų savivaldybių, tad pavadinimas būtų labai ilgas. Antra, tuo norisi bent kiek prisidėti prie regioninio identiteto, savivertės stiprinimo, susiejant tos teritorijos žmones su jos šaknimis, primenant, kad jie gyvena istoriniame regione, tik tai pamiršta. Senuosius pavadinimus stengiasi išlaikyti ir vakariečiai – britai, prancūzai ar vokiečiai.

Vienos apygardos neužteks?

Ir prieš ketverius metus, ir dabar panaikintos dvi apygardos. Prieš praeitus rinkimus Vilniuje sukurtos dvi naujos, dabar – viena. Atskirą apygardą nutarta skirti užsienio lietuviams. Pagal dabartines demografines tendencijas, R.Tučo prognozėmis, prieš 2024 m. Seimo rinkimus neturėtų kilti poreikio kurti naujas apygardas, bet naikinti prireiks – visų pirma tuštėjančioje Šiaurės Lietuvoje. Ir dabar Panevėžio rajonas nepatenkintas, kad jų rajono Dembava prijungta prie ligšiolinės Anykščių-Panevėžio apygardos (siūlomos pervardyti Deltuvos šiaurine). Ir iš tiesų Dembava, Panevėžio priemiestis, silpnokai susijęs su Anykščiais. Bet Šiaurės Lietuvos regione vos ne visos apygardos mažos ir nėra iš kur jų papildyti.

Jei viena apygarda po ketverių metų bus panaikinta, kažkur reikės sukurti naują, didžiausia tikimybė – Vilniuje. Bet galimas ir kitas scenarijus.

Daug klausimų kelia Pasaulio lietuvių apygarda. R.Tučas atkreipia dėmesį, kad vien pagal balsavusiųjų prezidento rinkimuose skaičių ji sudarytų pusantros apygardos, nors kitos apygardos formuojamos atsižvelgiant į bendrą rinkėjų skaičių, o ne tik dalyvavusių rinkimuose. Jei toks principas galiotų ir užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, jiems reiktų sukurti kokias šešias apygardas. R.Tučo nuomone, tiek tikrai nereikia, bet sukurti dvi, o gal net tris gali prireikti. Viskas priklausys, kiek jų kitąmet Seimo rinkimuose ateis balsuoti, taip pat nuo galimų rinkimų apygardų užsienyje gyvenantiems lietuviams sudarymo tvarkos teisinių pokyčių.

Bet, tikisi rinkimų geografas, geriausia būtų, jei būtų pakeista rinkimų sistema – pereita prie proporcinės, bet paliekant kelias daugiamandates apygardas, kaip kad Latvijoje ar Estijoje. Tokia rinkimų sistema demokratišksnės, nes geriau atstovauja visoms piliečių grupėms. Tokiu atveju nereikėtų kas rinkimai perbraižinėti ir rinkimų žemėlapių.

Demografija koreguoja rinkimų žemėlapį

Kitąmet vyksiančiuose Seimo rinkimuose nesikeičia tik 14 iš 71 ligšiolinės vienmandatės apygardos ribos, tarp jų – po vieną Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestuose. Dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus dvi apygardos – po vieną Žemaitijoje ir Dzūkijoje panaikintos, įsteigtos dvi naujos – Vilniuje ir Pasaulio lietuvių.

Formuojant rinkimų apygardas svarbiausias kriterijus – rinkėjų skaičius: jis gali būti iki 10 proc. didesnis arba mažesnis už vidutinį rinkėjų skaičių visose apygardose.

Antra, jos turi būti kiek įmanoma kompaktiškos.

Trečia, siektina, kad kuo mažiau būtų skaldomos savivaldybės. Geriausias variantas, kai savivaldybės ir rinkimų apygardos ribos sutampa, bet tokių buvo šešios, o dabar keturios – Telšių, Šilutės, Vilkaviškio ir Utenos. Dešimt apygardų jungia net trijų savivaldybių apylinkes, 2016 m. tokių buvo šešios.

Ketvirta, reikia stengtis laikytis istoriškumo – jei nėra poreikio, nekeisti apygardų ribų.

VRK rinkimų apygardų ribas žada patvirtinti iki gruodžio pabaigos.