Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (II)

Geografiškai "Romuvą"  (Laisvės al. 54) nuo "Laisvės" kino teatro skiria tik vienas kiemas, kuriame šiandien dar galima pamatyti raudonplyčių sandėliukų sienas ir seno medinio namo griuvėsius.

Trumpa kelionė Laisvės alėja tarp "Laisvės" ir "Romuvos" sovietmečiu siūlė galimybę "pasistiprinti": kažkur tarp jų, jei tikėsime Herkaus Kunčiaus romano "Dervišas iš Kauno" reminiscencijomis, "buvo dislokuotas alkoholinių gėrimų automatų divizionas. Detalėmis neapkrautame interjere gaubiami romantiškos prietemos, pilkai nudažyti, jie stovėjo pasieniuose ant lipnių grindų, pasirengę prileisti raudonojo ir baltojo vyno, šimtgramį konjako".

"Romuva": pradžių pradžia

Naujausio, o šiandien vienintelio veikiančio (šiuo metu – renovuojamo) kino teatro projektą inžinierius architektas Nikolajus Mačiulskis pateikė 1938 m.

N.Mačiulskis buvo modernizmo atstovas, 1929 m. baigęs studijas Vokietijoje, Šarlotenburgo Aukštojoje technikos mokykloje, tarp jo kūrinių – modernistinė Petrašiūnų bažnytėlė, iki šiol mus džiuginantis "Kauno audinių" (dabar integruotas į prekybos ir laisvalaikio centrą "Akropolis") fasadas.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje sklypas priklausė Gechtmanui, o 1932 m. – Ippui. 1938 m. gerokai apleistą valdą iš Ippo įpėdinių nusipirko broliai verslininkai, Lietuvių verslininkų sąjungos steigėjai Antanas ir Petras Steikūnai. Palei Laisvės alėją, tarp dviejų gubernijos laikotarpio namų (šiandien – Nr. 50 ir 56), buvo įėjimas į kiemą, kur stovėjo kitas vienaaukštis mūrinis namukas bei avarinės būklės medinukas. Buvo kalbama, kad tai – buvusio kalėjimo pastatai, viena iš daugelio carinio Kauno dabuoklių, kur, pasak amžininkų, buvo tardomi 1863 m. sukilėliai. Ant tvoros, kaip prisimena ekonomisto profesoriaus Albino Rimkos duktė Elena, galima buvo perskaityti "mėlynai ir baltai ištepliotus milžiniškus užrašus: "Prauskitės tiktai "Florance" muilu "Kipras Petrauskas". Geriausias muilas – "Kipras Petrauskas". Name Nr. 56 veikė Mejerio Smečechausko fotoateljė.

1939 m., prasidėjus statybai, kiemo pastatai buvo nugriauti, o praėjimo erdvė panaudota prieigai prie naujos, "moderniškos" reklamos – šviečiančio "Romuvos" bokštelio. Pro tarpą nuo Laisvės alėjos buvo matomas Žaliakalnio šlaitas.

Sprendimas daryti jau įprastais tapusius trumpus Laisvės alėjos "pasažus", tikriausiai atsirado dėl vietos stokos. 1940 m. Steikūnai planavo sklypo gilumoje pastatyti trijų aukštų gyvenamąjį namą, kurį projektavo statybos inžinierius Algirdas Prapuolenis, bet nespėjo.

Kino teatras "Romuva" buvo atidarytas 1940 m. pavasarį. Tuo metu jis buvo didžiausias Lietuvoje (687 vietų) ir, ko gero, moderniausias tiek savo išvaizda, tiek technika ir patogumais. "Kinoteatras "Romuva" savo erdvumu, moderniškumu ir originalumu pralenkia visus ne tik Kauno, Lietuvos, bet kai kuriais atvejais net ir Pabaltijo kinus", – išdidžiai rašė laikraštis "Verslas".

Fasado kampe kyla aukštas briaunuotas bokštas įstiklintais tamsiais langais, kurio apačioje yra pusiau apvalios formos trijų durų pagrindinis įėjimas su stogeliu. Bokštelis turėjo būti iliuminuotas, o besikeičiančiomis spalvomis mirganti reklama vakarais vilioti Laisvės alėja vaikščiojančius žmones. Tačiau, prasidėjus karui, tam skirta įranga Kauno taip ir nepasiekė.

Dar viena reklamos vieta buvo numatyta viršutinėje fasado dalyje: čia buvo suformuotas aklinas ekranas. Net patį kino teatrą iš pradžių norėta pavadinti "Ekranas". Tačiau vėliau buvo nuspręsta antrame aukšte įrengti savininkų kontorą; jai apšviesti buvo padaryti keturi nedideli stačiakampiai langeliai. Žemiau ekrano fasadas ritmiškai padalytas siaurų langų vertikalėmis. Pastate buvo įrengtos patalpos kino teatro tarnautojams ir divertismentų artistams; cokoliniame aukšte – butas sargui.

Naujo kino teatro salė buvo išskirtinė: ovalo formos, be iki tol kino salėms įprasto balkono (bet vis dar su ložėmis), ji buvo dengta gelžbetoniniu tinkliniu skliautu su rombinėmis nerviūromis, sukonstruotu inžinieriaus Prano Markūno (panašų skliautą P.Markūnas 1935 m. buvo sukūręs ir Šančių Švč.Jėzaus Širdies bažnyčiai). Akustiką gerino ir speciali Lietuvoje sukurta sienas dengianti medžiaga. Itin lietuvišku vardu pavadintam kino teatrui Jono Vainausko ir Vinco Kliokio dirbtuvėse buvo pagaminti ir lietuviški baldai, aptraukti "Marginių" bendrovės austa tautine medžiaga.

Laikui bėgant cokolinis pastato aukštas buvo pakeistas: sovietiniais laikais čia buvo įrengtos kasos, iškirsti platūs langai bei įėjimas, padarytas stogelis. Nuo 1982 iki 2001 m. miestui priklausančiam kino teatrui vadovavo Arvydas Kuzminskas. 2002 m. salė pertvarkyta į amfiteatrine, vietų sumažėjo iki 482.

Privatizuotas kino teatras kurį laiką dar veikė, bet vėliau bankrutavo, o jo cokolinis aukštas buvo išnuomotas verslininkams: 2008 m. Kęstutis Navakas rašė apie pastato "soliariumo torpeduotą papilvę" ir apie tai, kaip kino teatrą "miestas pirma pardavė, paskui nusipirko".

Už "Romuvos" kino teatro išsaugojimą viešomis akcijomis kovojo veiklūs kauniečiai, pasivadinę "žmonės kavingais veidais". 2012 m. "Romuvoje" vėl pradėjo rodyti kino filmus, 2013 m. Kauno savivaldybės įmonė "Kauno švara" iš kino teatro vis dar valdančio verslininko Ramūno Šalūgos jį galutinai išsipirko ir suteikė jam viešosios įstaigos statusą. Dabar tai – biudžetinė įstaiga, vienintelis veikiantis tarpukario kino teatras ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tiesa, 2016 m. prasidėjusi pastato renovacija kiek užtruko, tačiau žadėta, kad 2019-aisiais atnaujintas (tikėkimės, nesugadintas) kino teatras vėl atvers duris žiūrovams.

"Triumf"

Apie vieną seniausių, tačiau iki mūsų dienų neišlikusį Kauno kino teatrą "Triumf" "Santaka" jau yra rašiusi. Jis veikė nuo 1910 m. vadinamajame Švarcų name, buvo populiarus ir pagarsėjo divertismentais, kuriuose 1931 m. pasirodydavo Danielius Dolskis. Beje, namo rekonstrukciją 1932 m. atliko būsimasis "Romuvos" architektas – inžinierius N.Mačiulskis.

Namas buvo nugriautas, statant prekybos centrą "Merkurijų". Šiandien šioje vietoje – negyjanti Laisvės alėjos žaizda. Bankrutavus architekto Algimanto Sprindžio kūrinį nugriovusiai bet statybų jo vietoje nepradėjusiai bendrovei, sklypą įsigijo įmonių grupė "Litvalda", žadanti kuo greičiau pradėti naujo daugiafunkcio pastato statybą pagal numatytą projektą.

"Olimp"

Vienas pirmųjų Kauno kino teatrų (dar vadintas "Klio", "Rekord", "Rambynas", "A.T.", Laisvės al. 65) buvo atidarytas (kaip ir "Oaza") 1907 m. Paplavskio namo antrame aukšte. Jo pavadinimas buvo "Klio", bet po dvejų metų buvo pakeistas į "Olimp".

Tarpukariu sklypas priklausė Minai Kotkauskienei. Laikui bėgant kadaise buvęs dviejų aukštų namas buvo ne kartą perstatytas ir dabar jau nebeatpažįstamas. Trečias aukštas buvo pristatytas, manoma, 1930–1931 m., o gal ir vėliau. Algimanto Miškinio duomenimis, senasis namas buvo tiesiog nugriautas kartu su kitais dviem sklype stovėjusiais pastatais, o vietoje jo buvo pastatytas naujas daugiabutis. Jo buvusias modernistines formas išduoda kiemo fasade (šiandien gerokai sudarkytame) likę aptakūs balkonai. Tačiau įvažiavimo vieta – ta pati.

Šio kino teatro savininkai trečiajame dešimtmetyje buvo Borisas Kobrinas ir Julijonas Bakas. "Olimpe" buvo galima pamatyti Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijoje sukurtas subtilias melodramas, kuriose vaidino sidabrinio amžiaus kino žvaigždė, tragiško likimo Vera Cholodnaja ("Triumfuojančios meilės giesmė", "Tylėk, liūdesy, tylėk"). Salės, kurioje buvo 234 vietos, remontą 1922 m. atliko talentingas inžinierius Aleksandras Gordevičius.

Tačiau greitai prasidėjo dideli nemalonumai: savininkai prasiskolino ir 1925 m. bankrutavo. B.Kobrinas išvažiavo į Paryžių, o J.Bakas bandė gelbėtis nuo bankroto originaliomis idėjomis. Režisierius Antanas Sutkus savo prisiminimuose rašo, kad tais metais, užsidarius jo puosėlėtam "Vilkolakio" teatrui, į jį kreipėsi J.Bakas su savo trimis giminaičiais, iš kurių A.Sutkus pamena statybos rangovą Malkelį ir namų Kęstučio gatvėje savininką Valodkiną. Jie pasiūlė A.Sutkui vienytis ir įkurti bendrą operetės teatrą, su "gerais dainininkais, fain šokėjais" ir geru orkestru. Esą J.Bakas kalbėjęs: "Mes galime pastatyti gražius rūmus labai gražioje vietoje – Mickevičiaus ir Putvinskio gatvių kertėje... mes nupirksime liuksisinio inventoriaus..." Minima vieta vėliau buvo numatyta taip ir nepastatytiems Konservatorijos rūmams.

A.Sutkus išdidžiai atmetė pasiūlymą, jo manymu, pateiktą teatro nevertų spekuliantų. Be kito ko, sklydo kalbos, kad "Vilkolakis" ir pats atsigaus, jei jam atiteks buvusio "Olimpo" patalpos. Bet taip neatsitiko.

1925 m. "Olimpas" buvo parduotas iš varžytinių. "Giminaičiai" tikrai pasistengė: kino teatrą, pervadintą į "Rekord", nusipirko Beras Bakas ir Leiba Melis-Šimcha, o J.Baką jie paskyrė kino teatro vedėjų. Tačiau po trijų metų bankrutavo ir "Rekord". Šį kartą atėjo J.Bako eilė bėgti į užsienį, o iš "Rekord" savininkų skolų išieškoti nepavyko.

1930 m. kino teatras vėl buvo parduotas iš varžytinių, Manoma, kad jį A.Smilgos vardu įsigijo namo savininkė M.Kotkauskienė. Tuo metu namas buvo perstatomas ir kino teatras, nauju, lietuvišku pavadinimu "Rambynas" veikė tik vienus metus (manoma, kad pirmame aukšte). 1931 m. jo vietoje atsirado kino teatras "A. T.", kuris priklausė Adrijonui Baliui Kadlubauskui, tačiau ir šis po metu bankrutavo, o A.B.Kadlubauskas dvejus metus slapstėsi nuo policijos. Manoma, kad netinkamoje aplinkoje veikęs kino teatras tiesiog neatlaikė konkurencijos, kai šalia buvo pastatytas naujas "moderniškas" "Metropolitain".

1932 m. dokumentuose kalbama apie dvejas patalpas: Petras Pakrauskis prašė antrame aukšte esančią salę išnuomoti žydų liaudies teatrui, o tuo metu pirmo aukšto patalpose atsidarė kavinė-restoranas "Dansing".



NAUJAUSI KOMENTARAI

kada įvardys

kada įvardys portretas
Kada sužinosim,kas liepė nugriaut kino teatrą "Taika"? Vienintelis belikęs tokio stilius kino teatro pastatas Vilniuje muzikinis teatras "Legendos klubas".

Alfonsas

Alfonsas portretas
Nors niekada nesinaudojau (buvau 15-16 metų) puikiai pamenu, kad degtinėlę su "buterbrodžiuku" pardavinėjo automatai, įrengti namo dalyje prieš pat pasukant į ROMUVOS kino teatrą. Tokių automatų buvo ir daugiau, tik mano lankomose vietose pamenu dar vieną: beveik ant kampo pasukant iš Laisvės al. (Stalino pr.) į Savanorių pl. (Raudonosios Armijos g.), tik automatai stovėjo ne patalpoje, o lauke (prieš tuometinę ir dabartinę autobusų stotelę).

Anonimas

Anonimas portretas
Nudebilejusiu dvikoju salele, gaila, bet tokie tik ir moka viska niokoti ir niekinti. Nieko svento sioje zemeje nuo seno nebuvo ir nebus kol neuzauginsim mastanciu bet nedegraduojanciu pilieciu
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių