Karininkų ramovėje Valstybės dienos proga surengta ekskursija miestiečiams

Simboliška – Valstybės dieną, liepos 6-ąją, lietuvybe persmelktoje Karininkų ramovėje miestiečiams surengta pažintinė ekskursija su šiuo istoriniu pastatu.

Išliko daug autentikos

Nors miestas nesiliauna keistis, kai kurie dalykai nepavaldūs laikui. Vienas tokių – Karininkų ramovė, miesto širdyje skaičiuojanti jau devintą dešimtį metų.

Pirmosios reprezentacinio pastato užuominos, tiesa, kol kas tik popieriuje, pasirodė 1931-aisiais, kai buvo paskelbtas tarptautinis architektūrinės idėjos konkursas. Tąkart buvo pateikta daugiau nei trys dešimtys pasiūlymų. Pirmoji premija buvo paskirta estų architektams Elmarkui Lohkui ir Herbertui Johansonui. Tolesnis projektavimas buvo pavestas profesoriui Vladimirui Dubeneckiui , su kairiąja ranka architektu Stasiu Kudoku ir dešiniąja – inžinieriumi Jonu Kriščiukaičiu. Mirus V.Dubeneckiui, darbus tęsė profesorius architektas Mykolas Songaila. Prie rūmų dirbo lietuviai, o statybai nebuvo panaudota nei viena atvežtinė medžiaga.

„Marmuras, kurį matote, nėra tikras. Jis – dirbtinis, rankų darbo“, – pasveikinęs maždaug tris dešimtis susirinkusiųjų,

Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės atstovas Rimantas Žukas ekskursiją pradėjo nuo pirmojo aukšto vestibiulio.

Jame – autentiškos mozaikinės grindų plytelės, besisukančios stiklinės durys su visais žalvariniais elementais, kreidelėmis ant sienos pieštas Adomo Mickevičiaus portretas ir viena iš dviejų anksčiau čia buvusių rūbinių.

„Atkreipkite dėmesį į kabliukus. Du jų maži, vienas didelis. Pastarasis buvo skirtas kareiviškoms kepurėms“, – ant likusiųjų, pasak vedlio, buvo kabinami paltai ir švarkai.

Kildami į antrą aukštą, šalia kilimais klotų laiptų, lokių iškamšų neradome, nors anuomet jos čia sveikino visus svečius. Pasirodo, rusų kariai gesindami nuorūkas, išdegino milžinų kailius, todėl su jais teko atsisveikinti. Neliko ir tikrų kardų ant sienos tarp pirmo ir antro aukšto. Jų vietoje puikuojasi muliažai.

Paslėpė po laku

Vytauto Didžiojo seklyčia, kurios duris jau netrukus atvėrė R.Žukas, pakvipo kūrenamomis malkomis. Nors dažnam lankytojui šis kvapas esą labiau primena pirtį.   

„Dėl simbolikos, kurios čia apstu, menė sovietmečiu nukentėjo labiausiai“, – atidžiau apsidairyti kvietė atsargos majoras.

Vienas paveikslų ant sienos vaizduoja sceną, kurioje paskelbiama žinia, kad Vytautas gali tapti Lietuvos karaliumi. Tai neįvyko, bet karūną mes turime čia.

Rusai ne tik nuplėšė visus tautinius ženklus, kurie iki tol buvo, bet ir liepė užteplioti ant sienų ištapytus Jono Mackevičiaus paveikslus, vaizduojančius Vytautą Didįjį ir kitas šlovingas Lietuvos istorijos akimirkas. Laimei, šis darbas buvo patikėtas lietuvių darbininkui. Įvertinęs piešinių svarbą, prieš paslėpdamas po aliejinių dažų sluoksniu, patriotas juos ištepė medžio laku. 

Nepaprastos seklyčioje ir grindys, primenančios lietuviškos lininės medžiagos skiautės raštus. Ne veltui 1938 m. Paryžiuje, interjero parodoje dalyvavę keli kvadratiniai metrai originalaus ramovės grindinio buvo pripažinti vienai geriausių – į Lietuvą kauniečiai tąsyk pargabeno sidabro medalį. Namo kauniečiai grįžo su sidabro medaliu.

„Vienas paveikslų ant sienos vaizduoja sceną, kurioje paskelbiama žinia, kad Vytautas gali tapti Lietuvos karaliumi. Tai neįvyko, bet karūną mes turime čia“, – R.Žukas akis kilstelėjo į lubas, kur ratais išrikiuotos lemputės mena karaliau karūną. Prie sienų pritvirtintos kur kas mažesnės, su lėkštelėmis ir briedžių ragais.

„Beje, čia anksčiau buvo daug trofėjų iškamšų, bet po rusų nieko nebeliko“, – užsimerkti ir pasitelkti vaizduote ragino gidas. 

Pasikeis nuotrauka

Kunigaikščių menė arba Mažoji salė, į kurią patenkama tiesiai iš Vytauto Didžiojo seklyčios, mus pasveikino didingumu ir kone 3 m aukščio piešiniais ant sienų.

Įspūdingi jie, anot R.Žuko, ne savo dydžiu ar piešimo technika, o istorija. Lietuvos karininkų ramovės valdybos užsakymu, Lietuvos valdovų atvaizdus buvo pavesta tapyti  Petrui Kalpokui. Tiesa, galutinis rezultatas užsakovų netenkino, todėl šie sutiko mokėti tik pusę sumos. Tik tada, kai P.Kalpokas kreipėsi karininkai atriekė žadėtąją dalį – 2,5 tūkst. litų.

Palikę Mažąją salę atvėrėme dar vienas duris, su metalo apvaduose įspraustomis lelijomis. Pastarųjų gėlių motyvų šioje erdvėje yra ir daugiau.

„Masyvūs mediniai krėslai panašūs į tulpes, nors kūrėjai sakė, kad čia yra lotoso žiedai“, – įkristi į prašmatnius medinukus, kuriuose taisėsi ne vienas garbus svečias siūlė R.Žukas. Kam pritrūko vietų krėsluose, taisėsi ant mažesnių kėdžių, kurių neįveikė nei metai, nei vanduo.

„Štai ant jos buvo pastatyta figa. Tačiau nuo laistymo tik ąžuolo spalva pasikeitė“, kai beveik nebeliko stovinčiųjų, atsargos majoras tęsė pasakojimą.

Dirstelėjo į lininėmis drobėmis klijuotas sienas, močiutės prijuostės raštais išmargintas užuolaidas, šviestuvą su jaučių ragais, medines saulutes sienose ir dirbtinio marmuro židinį, virš kurio kybo šalies vadovės Dalios Grybauskaitės nuotrauka.

„Pagal Konstituciją vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra Prezidentas, o kadangi mes ne muziejus, todėl čia kabo ne Antano Smetonos nuotrauka“, – R.Žukas patikino, kad po liepos 12-osios čia atsiras išrinktojo šalies Prezidento Gitano Nausėdos atvaizdas.

Virš tūkstančio lempučių

Didžioji salė – erdviausia rūmų patalpa, kurioje iš nuostabos aikčiojome paskiausiai.   

„Turbūt įstabiausias Stasio Kudoko darbas“, – kūrėjo meistrystei lenkėsi R.Žukas. Salėje dominuoja dramblio kaulo spalva, ramūs tonai. Langai ir radiatorių grotelės dekoruotos tulpių motyvais. Viršuje – du balkonai. Vienas jų buvo skirtas muzikantams, kitas – ypatingiems svečiams. Kai pastarųjų nebūdavo, prezidentas A.Smetona įsiliedavo į minią, šėlstančią apačioje.

„Balkonai puošti Broniaus Pundziaus bareljefais simbolizuojančiais Lietuvos kariuomenės dalinius, – Juos vardindamas atsargos majoras lenkė pirštus. – Jūrų, oro pajėgos, karo inžinerija, pėstininkai, artilerija ir kavalerija.“  

Greta langų įkomponuoti šviestuvai. Vienoje pusėje visi jie autentiški ir skaidrūs, priešingoje – matinės kopijos. R.Žukas juokavo, kad šaudami šampaną karininkai anuomet senuosius išdaužė.

Lubose, šalia rozetėse besiskleidžiančių lelijų, sumontuota 1,5 tūkst. lempučių, kurios tamsoje sukuria trispalvės įspūdį. 

„Tuo metu buvo susuktos „Osram“ firmos lemputės. Nepatikėsite, bet praėjus net kelioms dešimtis metų, dar yra veikiančių“, – apie daiktų ilgaamžiškumą ir jų patvarumą kalbėjo ekskursijos gidas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

rita

rita portretas
kazkodel,viska suzinome,jau po ekskursijos

Jonis

Jonis portretas
Galėtų rengti tokias ekskursijas dažniau. Tikrai atvažiuočiau iš Klaipėdos.

Anonimas

Anonimas portretas
kazkodel idomu tiktai kriosenom , o kur jaunuomene
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių