Karantiną neregė Laura leidžia šokdama

Ne vienas mūsų regėjimo negalią turinčių žmonių gyvenimą pavadintų nuolatiniu karantinu, tačiau Laura Stadalnikaitė su tuo nesutiktų. Ji rašo, kuria dainas, pati jas atlieka, o pastaruoju metu bando prisijaukinti šokį ir išlaisvinti kūną.

Sena pažintis

Paskutinį kartą su Laura matėmės 2019-aisiais, kai nė neįtarėme apie artėjančių metų pokyčius. Aleksoto link tąkart judėjome ne vieni – kelią mums rodė fotomenininkas Romualdas Požerskis, iki tol ne kartą lankęs jauną moterį. Balkone nutildžiusi ne itin svetingai nusiteikusį šunelį Gučį, namų šeimininkė mus pasitiko jaukiame kieme, o tada pakvietė namo vidun. Lipdama laiptais dar spėjo pajuokauti ir prisiminti vaikystę, kai iš antrojo aukšto žemyn leisdavosi turėklais.

"Neduok Dieve, Liepa pamatytų. Tikrai sugalvotų tą patį", – L.Stadalnikaitė džiaugėsi, kad jos žodžių negirdi dukra, nes ir pati išbandytų tokį nesaugų nusileidimo būdą. Juolab kad mažoji labai panaši į ją vaikystėje – smalsi ir judri, sunkiai tramdoma net varteliais antrame aukšte.

Tą spalį kalbėjome ne apie Lauros buitį, o apie jos bičiulystę su R.Požeskiu ir kūrėjo nuotraukas, pasakojančias neregės istoriją. Pradžioje, sukritę ant sofos tarp pliušinių žaislų, kalbėjome Liepos kambaryje, kiek vėliau – nedidelėje virtuvėje. Joje kvepėjo neseniai iškeptais kotletais, bulvėmis ir Lauros ruošta kava. Atidžiai stebėjau, kaip pravėrusi dureles neregė iš lentynos ima puodelį, beria du šaukštelius maltų pupelių, šiek tiek cukraus ir galiausiai visa tai užpila verdančiu vandeniu iš arbatinuko. Pirštu prilietusi balto porcelianinio puodelio briauną, pajutusi besiartinantį karštį Laura sustojo, o aš nustebau, kad tiksliau vandens nebūtų įpylęs net ir gerai matantis žmogus.

R.Požerskis yra sukūręs seriją nuotraukų, pasakojančių neregės istoriją. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Buitis – ne iššūkis

Būtent tada supratau, kad Laura – neeilinė. Ne tik savo kasdieniais, žemiškais gebėjimais neprisvilinus iškepti mėsos kepsnį ar paruošti puodelį arbatos, kad maišant šaukšteliu vanduo nebėgtų per viršų, bet ir savo nepasotinamumu gyventi, imlumu naujovėms. Tarkim, paėmusi išmanųjį telefoną moteris demonstravo, kaip naudojantis juo aptikti priešais stovintį žmogų ar, padarius kelis aplinkos kadrus, identifikuoti vietą, kurioje esi.

"Dabar yra daug priemonių, lengvinančių neįgaliųjų kasdienybę. Tarkim, klausos negalią turintys žmonės gali nustatyti telefoną taip, kad garsas iš ausinių eitų tik į vieną, geriau girdinčią ausį. Tie, kurie sunkiai juda, gali naudotis specialiai jiems pritaikyta klaviatūra, kuriai valdyti reikia mažiau pirštų judesių", – turintieji regėjimo negalią, pašnekovės teigimu, išmaniaisiais įrenginiais taip pat gali pasilengvinti kasdienybę.

Tarkim, be kitų žmonių pagalbos perskaityti oficialius dokumentus ar paprasčiausias etiketes ant produktų pakuočių.

"Perku nemažai šaldytų produktų ir mėsos, o tada viską dedu į šaldymo kamerą. Ištraukus apšalusią pakuotę sunku suprasti, kas joje yra. Tokiu atveju labai padeda telefonas, nes juo galiu nuskaityti etiketę. Tas pats ir kalbant apie įvairius dokumentus. Anksčiau tekdavo prašyti kitų pagalbos, o dabar galiu pati perskaityti. Aišku, tai dar nėra tobulai išvystyta, bet jau turime galimybę skaityti ir suprasti", – pasakojo moteris.

Prekes perka internetu

Pastaruosius metus Lauros kasdienybėje, kaip ir daugumos mūsų, įsisuko ne itin maloni karantininė rutina. Tik virkavimų iš moters lūpų neišgirdau.

"Nesu iš tų, kuri nuolat sėdi namuose. Mėgdavau su dukra išeiti į kavinę, kiną. Dabar to daryti nėra galimybių", – moteris pasakojo, kad dėl karantino teko apriboti ir kitas malonias veiklas.

Antai, anksčiau ji labai mėgo gaminti, o gautu rezultatu dalytis su kitais regėjimo negalią turinčiais žmonėms. Specialia programėle nufotografavusi patiekalus, nuotraukas Laura keldavo į savo pačios sukurtą grupę virtualiojoje erdvėje. Tiesa, pastaruoju metu moteris šią veiklą apleido. Kad ir kaip mėgtų eksperimentuoti virtuvėje, šiuo metu tam nėra laiko.

"Kai dukros mokykla persikėlė į namus, padedu jai. Liepa dabar antrokė", – priešingai nei dalis tėvų, besipiktinančių nuotolinio mokymo trūkumais, Laura šiame procese bandė įžvelgti kuo daugiau pranašumų. Kaip ir kituose kasdieniuose veiksmuose, kuriuos suvaržė pandemija.

"Visada gali surasti begalę priežasčių, kodėl viena ar kita situacija yra bloga, bet tada pakanka pagalvoti apie žmones, kuriems karantinas tęsiasi ištisus metus. Kalbu apie tuos, kurie niekada negali išeiti iš namų, yra prikaustyti prie lovų. Dažniausiai tokie žmonės nesiskundžia, – moteris džiaugėsi, kad nors ir negali matyti pasaulio, pažinti jį gali sveikomis rankomis ir kojomis. – Žinoma, dabar į lauką einu rečiau, nes kai pripustė tiek sniego, sunku atpažinti kelio dangą. Tai gal ir gerai, kad karantinas būtent tokiu metu."

Savotiški patogumai

Tuo metu, kai nemaža dalis žmonių plūdo į prekybos centrus ir tebeveikiančias parduotuves Kalėdų dovanų draugams ir artimiesiems, moteris mielų smulkmenų įsigijo internetinėse parduotuvėse. Pastarosiose ji esą apsiperka jau nemažai metų. Dabar tokiu pat būdu užsisako ir maisto produktų. Belieka juos pasiimti iš kurjerio.

"Yra ir daugiau teigiamų dalykų, kurie, jei ne karantinas, mus visus galbūt būtų pasiekę vėliau", – ne sykį bendravusi su kitokių negalių turinčiais žmonėmis, L.Stadalnikaitė dalijosi jų įspūdžiais. Žmonės džiaugėsi ne tik internetinėmis parduotuvėmis ar paslaugomis, persikėlusiomis į virtualiąją erdvę, bet ir tokiais pat kanalais į jų namus tekančia kultūra – spektakliais, filmais, ekskursijomis po muziejus.

"Žinau žmonių, kurie per visą savo gyvenimą nė karto nenuėjo į teatrą, o štai dabar gali įsigyti bilietą ir džiaugtis teatro spektakliu, stebėdami jį savo namuose", – moteris vylėsi, kad, net ir pasibaigus karantino suvaržymams, tokie dalykai liks.

Neregė nekantriai laukia, kad šokių pamokos iš virtualiosios erdvės persikels į salę. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Mokosi šokti

Kad ir kaip stengtųsi optimistiškai žiūrėti į nūdieną, yra dalykų, kurių Laura labai pasiilgo. Kaip ir mažajai Liepai, moteriai trūksta judviejų pasibuvimo lauke, bendravimo su žmonėmis. Rudenį susirgusi koronavirusu, moteris ilgą laiką su niekuo nebendravo. Reikalavimų nekontaktuoti su kitais namų ūkiais, nepaisant įgyto imuniteto, ji laikosi iki šiol.

Yra ir daugiau teigiamų dalykų, kurie, jei ne karantinas, mus visus galbūt būtų pasiekę vėliau.

"Labai laukiu, kada vyks ne virtualiosios, o kontaktinės choreografijos pamokos. Tikiuosi, pavasarį ar bent artėjant vasarai tai įvyks, nes, kad ir kaip stengtumeisi, virtualusis užsiėmimas nebus toks produktyvus", – pašnekovė prasitarė apie dar vieną aistrą, kuria dega nuo rudens.

Prisijungusi prie projekto, skirto neregiams ir silpnaregiams, jau bemaž pusmetį, du kartus per savaitę, Laura stoja priešais kompiuterio ekraną ir, klausydama muzikos, bando prisijaukinti šokio judesius. Pirmosiomis savaitėmis jie esą labiau priminė mankštą, dabar šokėjai, mokomi profesionalios choreografės, perėjo į kitą lygį. Iki tol Laura manė, kad šokis viso labo – tam tikrų žingsnelių seka, kurios negalima supainioti, o dabar ji įsitikinusi, kad tai būdas auginti pasitikėjimą savimi.

"Esu labai dėkinga choreografei. Jos žodžiai labai įtaigūs ir visada pasiekia tikslą. Nelieka jokių neaiškumų, ką daryti, – Vytauto Didžiojo universitete lietuvių filologiją baigusi moteris nė karto nesigailėjo nėrusi į šią avantiūrą, nors pradžioje ir buvo dvejonių. – Žinojau, kas yra šokis, bet bijojau, kad nežinosiu, ką ir kaip daryti, kad nepavyks. Bet noras pažinti nugalėjo visas baimes. Dabar jaučiu, kaip pamažu kūnas pasiduoda judesiui, o aš įgaunu vis daugiau pasitikėjimo."

Skyrė dainą Lietuvai

Bičiulystė su R.Požerskiu, peraugusi į parodą, pažintis su judesiu, vedanti link meilės šokiui, – ne vieninteliai Lauros prisipažinimai menui. Pasirodo, kad moteris – muzikos kūrėja ir atlikėja.

"Muzika mano gyvenime – jau labai seniai", – prisiminimais L.Stadalnikaitė grįžo į vieną iš savo paauglystės vasarų, kai, užsidariusi kambaryje, ištisas dienas iš rankų nepaleido gitaros. Su šiuo muzikiniu instrumentu moteris nesiskiria ir dabar.

"Eiles kuriu jau daug metų – nuo mažens. Taip jau išėjo, kad pabandžiau vienam tekstui pritaikyti akordus ir padainuoti", – galutinis rezultatas – daina apie vienišą paukštį L.Stadalnikaitę paskatino nesustoti kurti.

Dabar jos muzikos skrynelėje – kone pusšimtis dainų, kurios, anot kūrėjos, skamba tik artimiausių žmonių ar likimo bičiulių rate. Išgirsti platesnės auditorijos vertinimą Laura kol kas nepasiruošusi, o ir tinkamos dainos debiutui esą dar nesukūrė.

"Kiekvienas kūrinys atspindi tam tikrą mano gyvenimo momentą, todėl jei visas jas sudėtume į mozaiką, išeitų tam tikras pasakojimas. Anksčiau daug dainų buvo apie meilę, jausmus, o štai visai neseniai parašiau dainą apie Lietuvą. Manau, kad tai rimtesnis kūrinys, atskleidžiantis požiūrį į tėvynę. Didžiuojuosi tuo, – paklausta, ar sutiktų rašyti dainas pagal užsakymą, moteris papurtė galvą: – Teko sulaukti tokių prašymų, bet negaliu. Kai dainos istorija eina ne per mane, sunku sakyti, kad tai yra mano kūrinys."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Netikiu kad VISIŠKAI nemato

Netikiu kad VISIŠKAI nemato portretas
Neblogai gyvena neregei ir į kiną ir į kavinę? Idomu iš kur babkes???
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių