A. Kaminskas: posūkį karjeroje lėmė futbolas

37 metus atidavęs tarnybai policijoje, į atsargą išėjo Algirdas Kaminskas. Pastaruosius penkerius metus jis vadovavo Kauno rajone, Mastaičiuose veikiančiai Lietuvos policijos mokyklai.

Iki šių pareigų A.Kaminskas nuėjo ilgą profesinį kelią. Darbinės karjeros pradžioje dirbęs mokytoju, į tarnybą policijoje jis perėjo 1982-aisiais. Dirbo įvairiose pareigose Jonavoje, Kaune, kol vis kildamas karjeros laiptais 2001-aisiais tapo Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato vadovu, 2008-aisiais – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku.

– Kuris veiklos etapas jums pačiam įdomiausias ir dėl ko?

– Įdomiausias buvo posūkis, kai po penkerių metų pedagoginės veiklos atėjau dirbti į vidaus reikalų sistemą. Atrodytų, kad pedagoginė veikla ir teisininko darbas yra labai skirtingi, netgi prieštaringi, tačiau pedagoginis darbo suteikė bendradarbiavimo įgūdžių su įvairaus amžiaus vaikais, paaugliais ir suaugusiaisiais. Tai man labai pravertė, nes karjeros pradžioje dirbau kadrų ir kovinės parengties specialistu.

– Kas lėmė šį pasikeitimą?

– Uniformuoto pareigūno veikla man buvo patraukli nuo mokyklos laikų. Klasės draugo tėtis buvo milicininkas ir man tai imponavo. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad pasirinkau studijas Lietuvos kūno kultūros institute. Po penkerių metų darbo mokykloje apsispręsti stumtelėjo tuometis Jonavos milicijos vidaus reikalų skyriaus viršininkas. Jis buvo aistringas futbolo sirgalius, o aš tuo metu sportavau, žaidžiau futbolą Jonavos "Statybos" komandoje. Viršininkas tarstelėjo: visą gyvenimą nesportuosi, nebėgiosi, yra vieta, kurioje veikla susijusi su tuo, ką darai dabar. Tuomet ir įvyko lūžis, suvokiau, kad visą gyvenimą futbolo kamuolio nespardysiu, užpildžiau dokumentus ir taip atsiradau toje sistemoje.

Vis dėlto įdomiausiu veiklos etapu pavadinčiau ne perėjimą nuo pedagoginės veiklos. Įdomiausias man buvo pastarųjų penkerių metų etapas, kai vadovavau Lietuvos policijos mokyklai. Formuoti mokyklos kolektyvą buvo kūrybinis darbas, aš galėjau rinktis žmones, jie galėjo rinktis mane kaip vadovą. Buvo geras jausmas formuoti komandą ir kurti mokyklą tokią, kokią ir įsivaizdavome: šiuolaikišką, su jaunu kolektyvu, galinčią pakeisti policijos pareigūnų rengimo sistemą. Tie penkeri metai man buvo įdomūs ir kūrybingi. Be jokios abejonės, visos pareigos, kuriose dirbau, paliko pėdsaką, kiekvienas etapas buvo savaip įdomus. Ypač Kaune, kuris yra nelengvas miestas kriminogenine prasme.

Įdomiausias man buvo pastarųjų penkerių metų etapas, kai vadovavau Lietuvos policijos mokyklai.

– Kaip matote tolimesnę Lietuvos policijos mokyklos ateitį? Gal liko darbų, sumanymų, kurių nespėjote įgyvendinti?

– Darbų ir planų visuomet turi būti, negali galvoti, kad jau viską pasiekei. Man labai svarbi buvo mokyklos infrastruktūros plėtra. Per tą laiką buvo renovuoti bendrabučiai, įrengtos auditorijos, darbo vietos, automobilių stovėjimo aikštelės, sporto aikštynai, treniruoklių salė, sutvarkytos prieigos, ant mokyklos pastatų sumontuotos saulės šviesos energijos baterijos, atlikti šaudyklos remonto darbai. Atėjo nemažų investicijų, ir pasikeitimai išties yra žymūs. Nemažai pavyko nuveikti ir ta linkme, kad jauni žmonės būtų motyvuoti ir tinkamai parengti darbui policijoje. Užmezgėme tarptautinių ryšių, atsirado mainų programos, geri santykiai sieja mokyklą su vokiečiais, lenkais, latviais bei estais, atsirado kontaktai su Ukraina, Moldova. Džiaugiuosi, kad mums pavyko įsilieti į tarptautinius projektus.

Kursantai pradėti mokyti pagal Policininko modulinę profesinio mokymo programą, parengtas ir išleistas Policijos pareigūnų rengimo vadovėlis, metodinė mokymo medžiaga perkelta į virtualią mokymosi aplinką.

Formuojant gerą kursanto įvaizdį ir skatinant motyvaciją siekti žinių, buvo sukurti naujo pavyzdžio kursantų uniforminės aprangos antpečiai, būsimieji pareigūnai aprūpinami vienoda sportine apranga, padidintas maksimalus stipendijos dydis, daug dėmesio skirta policininko profesijai populiarinti.

– Kaip manote, ar per pastaruosius penkerius veiklos metus palikote pėdsaką Mastaičiuose?

– Šį klausimą turbūt būtų geriau užduoti departamento, Kauno rajono savivaldybės vadovams, kolektyvui, su kuriuo dirbau. Vis dėlto galiu atsakingai pasakyti: su kolektyvu padarėme tikrai didelius darbus, kuriais galiu pasidžiaugti. Šiandien Lietuvos policijos mokykla jau yra žinoma, išleidusi beveik 1200 absolventų. Mes ne tik priimame, mes konkurso būdu renkamės, o kitos mokyklos, kiek žinau, nesurenka nė minimumo studentų.

Algirdas Kaminskas

– Galbūt esate Kauno rajono gyventojas?

– Domeikavoje gyvenu jau dvidešimt metų. Tai tikriausiai ilgiausias laikotarpis, iš visų vietovių, kuriose teko gyventi, pradedant gimtąja Marijampole, ir paskui, po mokyklos, kai keliai vedė į Kuršėnus, Jonavą ir Kauną. Per tą dvidešimt metų Kauno rajone įvyko didžiuliai pasikeitimai. Statybos vyksta ir šeimos kuriasi ne tik aplink mano dabartinę gyvenamąją vietą, bet ir kitose pakaunės vietovėse. Tvarkomos mokyklos, stadionai, darželiai, plečiama infrastruktūra, poilsio zonos. Kauno rajono savivaldybė eina teisinga kryptimi, todėl pakaunė yra patraukli vieta gyventi.

– Vertinant profesiniu žvilgsniu, ar Kauno rajonas yra saugi vieta gyventi?

– Niekada negalime pasakyti, kad čia niekada niekas neįvyks. Stebiu kas vyksta Domeikavoje, bendradarbiauju su Lietuvos policijos mokyklos kaimynystėje įsikūrusio Kauno rajono policijos komisariato vadovais, darbuotojais, todėl galiu drąsiai teigti, kad Kauno rajonas yra saugi vieta gyventi. Tam daug dėmesio skiria ir pačios bendruomenės, vykdoma prevencija.

– Ar turite kokį nors pomėgį? Kaip save ketinate realizuoti išėjęs į atsargą?

– Manau, kad esu dar gana gyvybingas, neturiu didelių sveikatos problemų. Būsiu aktyvus rajono šventėse, dalyvausiu, jei kvies kolektyvas ir Lietuvos policijos mokyklos renginiuose. Neturiu didelių planų ateičiai, nes niekas nežino, kiek šioje žemėje žmogui duota laiko. Tiesiog noriu gyventi sau, gyventi su džiaugsmu, gyventi pilnavertį gyvenimą, keliauti po Lietuvą ir užsienį. Nors ir teko pabuvoti kitose šalyse, tačiau ne kurortinėse ar poilsinėse vietose. Taigi, norisi atsigriebti.

– O kaip bus dėl futbolo, kuris turėjo lemiamos įtakos jūsų gyvenime?

– Futbolas išties paliko ryškų pėdsaką mano gyvenime, išmokė komandinio žaidimo, stiprino kovos dvasią. Prieš kurį laiką dar rinkdavomės, surengdavome varžybas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariate. Tačiau kūnas jau nedaro to, ko norėtųsi, dabar jau nebespardau kamuolio. Tačiau jei kas nors suorganizuotų  senjorų varžybas, mielai dalyvaučiau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Liudas

Liudas portretas
Dėkingas likimui,kuris suvedė mus.Galiausiai tapom kolegomis,kūrėme mokymo įstaigas.Palikai Lietuvai gilią brydę dirbdamas gerus darbus.Dabar atsigriebk,gyvenk savo malonumui.Geriausios sėės tau,Vitai ir visai šeimai.

Gediminas

Gediminas portretas
Puikus žmogus, visokeriopos sėkmės jam.

Jonas

Jonas portretas
Tokio išlaikyto, vidumi stipraus žmogaus reikia labai gerai paieškoti. Linkiu jam stiprybės, sveikatos ir daug įdomių gyvenimo tarpsnių.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių