Kalantinių penkiasdešimtmetis. Trapi (non)konformizmo dvasia

Šiemet minime Romo Kalantos tragiško protesto prieš sovietų valdžią 50-mečio metines. Šiam įvykiui ir kitiems pasipriešinimo komunizmui būdams atminti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras parengė parodą „Opozicijos komunistinei valdžiai kaleidoskopas“, kuri gegužės 3 d. atverta visuomenei ir veiks iki gegužės 29 d. (Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune). Apskritai, šiemetė Kauno Pavasariui skirtų renginių programa Kaune primena tikrą puotą nonkonformizmo apologetams.

Kalantinių šventimas nūdienos įvykių kontekste neišvengiamai skatina apmąstyti laisvės klausimą, taip sakant, revizuoti tai, kas dar visai neseniai atrodė kaip savaime suprantama, tarsi neišvengiama garantija. Regis, šiandien tokia pastanga visuotinė. Posakis „reikia mokytis iš praeities“ entuziastingai atgimsta ir čia pat – erzinančiai ignoruojamas. Tarytum kolektyvinė atmintis specialiai krečia šposus dabartinei kartai. Deklaruoti kovą už kažką šiandien yra madinga, tačiau kada tai perauga į nuoširdų įsipareigojimą (kaip sakoma anglakalbiame pasaulyje „live what you preach“), o kada tik į vaizdingas afišas?

It sutapimas iš Kauno likimo knygos – neseniai po renovacijos atvertas istorinis kino teatras „Romuva“ ir lyg futuristinis nuotykis pristatytas strateginis miesto planas. Galbūt tai joks atsitiktinumas? Juk „Romuvos“ virsmas po Nepriklausomybės yra puikus miesto savivaldos dialektikos pavyzdys: nuo postsovietinio sutrikimo iki aptrupėjusio miesto simbolio, nuo rinkos ekonomikos laukiniškumo iki privataus kapitalo grobuoniškumo, galiausiai – nuo pilietinės visuomenės blykstelėjimo iki modernaus klerikalizmo ir smulkiosios biurokratijos simuliakriškumo.

Prisimintina šiandien privalomai užmirštama aplinkybė, kad „Romuvos“ pilietinė byla kitados pasitarnavo kaip kaunietiškumo įprasminimas, kai po nuoširdžių ir kūrybiškų kelių aktyvistų pastangų dalį visuomenės ištiko prabudimas. Ir po ilgo gyvenimo valdiškos atsakomybės iliuzijoje buvo nuspręsta nebeperkelti atsakomybės institucijoms, bet imtis jos patiems piliečiams. Patikėjus pilietine galia „Romuva“ tapo visuomeniniu judėjimu, įtraukusiu į tarpusavio priklausomybės tinklus, subrandinusius kažką simboliško ir įspūdingo, nors ir fragmentiško. Bent jau trumpam atrodė, kad kauniečiai susigrąžino atsakomybę, kad laisva visuomenė yra moralinis pasiekimas, dėl to kūrėsi jungiamasis – visuomeniškumo – audinys, kuriame kiekvienas galvoja ne tik apie savo asmeninį, bet ir apie bendrąjį gėrį.

Deja, po trumpalaikės pergalės kasdienė rutina paėmė viršų ir vėl įsigalėjo pilkoji kasdienybė. Kauno žvėris, it aitvaras plevenantis ambicingas svajones, vėjavaikiškai paleistas amorfiškos minios žaidimams, užuot mėginus užčiuopti kažką gilesnio apie mūsų visuomenę. Kai reikia liudyti miesto pasiekimus, neišvengiamai gręžiamės į praeitį. Deja, ir čia žvilgsnis hipertrofuotas. Selektyviai parenkame epizodus, tiesiogiai (bet ne organiškai) koreliuojančius su nūdienos vaizdiniais. Pavyzdžiui, tarpukario Kauno blykstelėjimas sukūręs UNESCO paveldo vertą stebuklą ir veik diametraliai priešinga nūdienos realybė – paveldas niokojamas, o laisvai liejamas betonas (veik ne metaforiškai) sukausto bet kokį nonkonformizmo judesį. Praeities heroizmo ir pilietinės visuomenės sėkmingo blykstelėjimo epizodai, nelygu kozirna korta, ištraukiami nebent posovietinių kompleksų medelyną primenančiose didmiesčių konkurencijos ir tapatybės diskusijose ar sumanios ir pilietiškos visuomenės ugdymo burbuluose.

Kaunietiško nonkonformizmo apraiška privalomai susieta su pogrindžiu, su rezistencija ir opozicija. Vos tik šis ryšys nutrūksta – kaunietiškumo manifestavimas tampa nenatūralus.

Laimei, Kauno stiprybė, bent jau moderniais laikais, niekada neglūdėjo paviršiuje. Tiesa, anokia tai laimė, kai užsienio studentui reikia pristatyti miesto savitumo bruožus – valandų valandas tenka aiškinti, kodėl jie  glūdi pogrindyje taip ir neprasikaldami į labiau matomą, atpažįstamą plotmę... Kad ir kaip būtų, kauniečio stiprybė, regis, neateina su motinos pienu. Ji yra vystoma nonkonformistinės pozicijos užkaboriuose. Kitaip tariant, tose mažojo pasaulio centruose, kurie, žvelgiant iš centrinių galios bokštų, neišprovokuoja jokių ryškesnių vaizdinių, nebent išdidina to pasaulio mažumą. Kaunietiško nonkonformizmo apraiška privalomai susieta su pogrindžiu, su rezistencija ir opozicija. Vos tik šis ryšys nutrūksta – kaunietiškumo manifestavimas tampa nenatūralus, nemandagus, neskoningas, netgi nepatrauklus. Kaunietis privalo būti socialus, įsišaknijęs kaunietiškame metafiziškume, kuris, paradoksalu, viena vertus, yra žavingai artimas, o kita vertus, vos tik bandai jį užčiuopti – nepasiekiamas it horizontas.

Kas nors galėtų klausti, ar verta lyginti praeitį ir dabartį, juk nebeliko sovietinio brutalumo ir tiesmuko persekiojimo, net žodžio laisvė yra užtikrinta. Bet kodėl tada koks nors mėlynakraujis kaunietis, nusprendęs stabdyti bręstantį blogį (prasiveržiantį visų taip mylimos praeities fiziniu darkymu), neišvengiamai patiria biurokratinės mašinerijos svorį ir visuomenei pristatomas kaip vienasmenio cirko artistas, o ne gilesnės substancijos nešėjas? Kodėl miesto gerovė siejama su fizine miesto išvaizda, o gilesnis kultūrinis miesto klodas ir toliau stumiamas į neapčiuopiamų vaizdinių plotmę? Kur ir kaip prapuola žmogus, kaunietis? Kaip ir kodėl kaunietiška kultūra tampa pastatai, architektūriniai ansambliai ir net specialūs svečiai, bet ne vietinės asmenybės? Kas atsitinka, kad net ir Kaune, ilgą laiką buvus biurokratinio siautėjimo užuovėja, šiandien ir universitetai imasi dangoraižių, modernių salių puoselėjimo paliekant istorinį paveldą nuošalyje? Kas atsitiko, kad taip greitai ir taip kategoriškai nusisukome nuo autentiškumo skatinimo?

Paradoksas – kaunietiškumas, ne tik sukūręs prielaidas Kauno modernizmui, bet ir tarnaujantis, visų pirma, miesto gerbūviui, – esminė sąlyga, iš esmės yra paliekama natūralaus vyksmo erozijai. Visuomeninės aikštės, nostalgiškosios agoros it šaltu prakaitu perliejamos betoniniu grindiniu, spindinčiu susirinkusiųjų asmenukėms, bet ne bendruomeninių tinklų mezgimui. Nesunku miestą puošti vėliavėlėmis ar inicijuoti pastatų renovaciją, atverti kultūrines erdves, kai gilesnio dėmesio vertos pasaulėžiūrinės alternatyvos pasmerktos tūnoti po betono padu. Gali būti, kad kai kurie Kalantinių 50-mečio dalyviai, žygiuodami lygiomis gatvėmis ir sutvarkytais šaligatviais, bus priversti dar kartą išgyventi prieštaringus jausmus – tarp Kaune organizuojamo didingo spektaklio ir gilesniame klode tarpstančio kaunietiškumo. Šiandien laisvės ir suvaržymų santykis yra gerokai pakitęs, bet kaip yra su mūsų vidine savijauta?

Perfrazuojant filosofo Lionido Donskio ištartį, išsakytą kiek kitame kontekste, pastarojo laikmečio nonkonformizmo virsmą būtų galima interpretuoti platesniame dėsningumų spektre: „Nūdienos determinizmas ir fatalizmas, persmelkęs visą mūsų kultūrą, kada šventai tikima, kad dabartinėms gyvenimo formoms nėra jokios alternatyvos ir mes gyvename vieninteliame iš tikrųjų racionaliame pasaulyje, nepalieka jokių šansų paklausti, kodėl mes nebetikime moralinėmis alternatyvomis ir dorybių etika, kurios sklido iš klasikinės literatūros ir didžiųjų istorinių pasakojimų. Nebetikime, ir tiek. Didžiausia kvailystė teisinama tuo, kad nieko kito esamomis sąlygomis negalima padaryti. Ką daryti, kad dingtų nebereikalingi kriterijai ir alternatyvos? Atsakymas paprastas – valingai užmiršti.“ (Donskis 2013. „Politika, humoras ir pramogos užmaršties amžiuje“)

Ar įmanoma visuomeninio gyvenimo refleksiją užbaigti nemoralizuojant? Ką daryti, kad išlaikytume trapią nonkonformizmo dvasią? Manding prasčiausio skonio bruožas Kalantinių kontekste būtų laukti kokio nors valdžios parėdymo, kaip švęsti ar juo labiau interpretuoti Kauno Pavasarį arba rimtai traktuoti iš tikrojo šalies centro it ant provincialumo sparnų, atplevenančią pastangą paaiškinti Kauno būseną. Ir viena, ir kitą nusipelno ryškesnio šypsnio.

Aktyvesnis lankymasis kultūriniuose renginiuose, kurių, kaip jau minėjau, šiemet mieste apstu, pasinėrimas į aukštesnes būties formas leis išsivaduoti iš kasdienės rutinos, o gal net ir kilstelės bendrabūvio kokybės kartelę. Nuoširdus domėjimasis sava istorija ir bendruomeniškumo skatinimas geriau nei bet koks formalus pareiškimas liudija apie charakterio brandą. Juk kolektyvinis tauresnių moralinės kultūros formų afišavimas kaip niekas kitas į absoliučią desperaciją varo įnoringąją biurokratiją ir visus norinčius valdyti. Sakote – pernelyg skambu? Bet ar galima kitaip?

Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje, drebintoje tiek staigių pakilimų, tiek ir skausmingų katastrofų, Kauno pavasario nonkonformizmo ratilai (net ir be jokių ateities garantijų) yra šis tas įspūdingo. Su tuo visus ir sveikinu!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Apie Donskį: arba gerai, arba nieko

Apie Donskį: arba gerai, arba nieko portretas
Nieko.

>M.

>M. portretas
o tai Klaipėdoj ar kitam mieste kitaip?Tik inicijuojamas dėmesys bendruomenėms ar savanoriams kad savivaldybės žiurkės galėtu usidėt paukščiuka ka dirba vykdo pilietinę plėtrą ir ugdo demokratiją.jūsų Matijošius bent miestą neapleides ir ūkinius reikalus normaliai tvarko o pas mus visiškas pypt

M.

M. portretas
Kaune tai tikrai nėra žodžio laisvės, - net miestiečių išrinktiems tarybos nariams caras Chamas neleidžia prasižioti, bendruomenės yra žlugdomos, kad nebūtų visuomenės susitelkimo ir pasipriešinimo godžiosios gaujos godumui ir bukumui.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Klastotės ne puošia, o juokina
    Klastotės ne puošia, o juokina

    Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie mados namų „Michael Kors“ rankinės, įvertintos 950 eurų, vagystę iš vieno Kauno restoranų, ne vienas asmuo, mėgstantis vardinius ženklus, susirūpino savo daiktų saugumu. Tiesa, mėgti ...

    2
  • Pedagoginės anomalijos
    Pedagoginės anomalijos

    Šįkart kalba ne apie mokyklas paskutinio skambučio proga. Kadangi daugybė gyvenimo sričių podraug tiesiogiai tarpusavyje susiję, tad vienų noras auklėti kitus yra plačiai pasklidęs visur – pradedant vaikų darželiu ir baigiant tarptauti...

  • Svarbiausios „Kronikos“ pamokos
    Svarbiausios „Kronikos“ pamokos

    Minint „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 50-ąsias metines, LR Seime vyks konferencija „50 metų po „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“. Konferencijos globėjas J.E. kardino...

  • Kai žudikas dar ir auka
    Kai žudikas dar ir auka

    Karo Ukrainoje istorijoje radosi naujas skyrius. Pirmadienį nuosprendį išgirdo pirmasis okupantas. Šūviai, kuriuos dar „karinės operacijos“ pradžioje seržantas Vadimas Šišimarinas paleido, paties žodžiais, spaud...

  • E. Lucasas: V. Putino karas atskleidžia Europos susiskaldymą dėl saugumo
    E. Lucasas: V. Putino karas atskleidžia Europos susiskaldymą dėl saugumo

    Saviapgaulė būdavo Vakarų mąstysenos apie Baltijos jūros regioną leitmotyvas. Nuo šio regiono atitolusių veikėjų indėlis buvo grindžiamas įsitikinimu, kad simboliniai priešakiniai daliniai apsaugotų jas nuo Rusijos agresijos. Jeigu t...

  • Išvirkščio konteksto spazmai
    Išvirkščio konteksto spazmai

    Jei iki šiol informacinį karą su Rusija lyg ir laimėdavome, tai ta kova dabar pas mus tapo panaši į žvairą žvilgsnį. Štai visą praėjusią savaitę žiniasklaida tiražavo: "Azovstal" kariai evakuojami, ir tai esą Ukrai...

    24
  • Boksas grįžta
    Boksas grįžta

    Lietuviai – augaloti vyrai. Turbūt aukštesni nei vidutinis europietis. Spėčiau, kad ir fiziškai tvirtesni, nors išvesti bendrą tautos fizinio parengtumo vidurkį, ko gero, sudėtinga. Tačiau apie šį aspektą bent i&scaro...

    1
  • Mandžiūrijos kandidatas
    Mandžiūrijos kandidatas

    Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei) atstovai nebuvo vieninteliai šiuolaikinių Kremliaus balalaikininkų ir Vovočkos (1952) dresuotų šuniukų protėviai, kuriems teisingumo instan...

  • Lyderis gali viską
    Lyderis gali viską

    Praėjus pustrečių metų nuo pasaulinės pandemijos pradžios, pačioje geriausioje planetos valstybėje, šįkart, cha, kalba ne apie Rusiją, bet apie Mažojo Kimo tėvoniją, prieš savaitę buvo užfiksuotas pirmasis COVID-19 atvejis. ...

    8
  • Rykštė taršos bylose
    Rykštė taršos bylose

    „Bandymų ir klaidų metodas“ – taip būtų galima apibūdinti Lietuvoje pastaruoju metu besiformuojančią teisinę praktiką aplinkos taršos bylose. Čia nelygioje kovoje prieš Europos Sąjungos teisinę praktiką ir toliau kr...

Daugiau straipsnių