"Buvusi uždara teritorija", – šis apibūdinimas tarsi sena etiketė prilipusi prie piečiausio Kauno rajono miestelio Linksmakalnio. Karinio miestelio praeitį menančių ženklų mažėja: Linksmakalnį atranda verslininkai ir pigiau išlaikomo būsto ieškantys gyventojai.

Nuošalus iš visų pusių

Ties įvažiavimo keliu į Kauno ir Prieno rajonų paribio miestelį – buvusio kontrolės punkto griuvėsiai. Sovietmečiu čia tikrinti leidimai. Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, Linksmakalnį ypač slaptam kariniam daliniui, kuriame pasiklausyta užsienio radijo stočių ir šifruoti radijo pranešimai, sovietų žvalgybininkai pasirinko neatsitiktinai. Teritorija nuošali: iš trijų pusių supama miškų; vėliau, užtvenkus Šventupę ir susiformavus tvenkiniams – iš ketvirtosios pusės apjuosta vandens. Tuomet, apie 1960 m., susiformavo dabartinis Linksmakalnio kraštovaizdis: į jį tiesus tuopomis apsodintas kelias šauna tarp dviejų tvenkinių.

Šalia senojo kontrolės punkto riogso didžiulių kultūros namų griuvėsiai, puošti sovietiniais kūjais ir pjautuvais. Kultūros namus, kuriuose po oficialaus koncerto Vilniuje į sceną kilo ryškiausios Sovietų Sąjungos žvaigždės, prieš aštuonerius metus nuniokojo gaisras. "Tikimės, kad šių griuvėsių greitai nebeliks – pastatą nusipirko privatus asmuo. Sieksime, kad kuo greičiau nugriautų", – planais dalijasi Linksmakalnio seniūnas Vaclovas Žvirblis.

Mėgsta sportuoti

Aplink senuosius kultūros namus – atnaujinti arba remontuojami pastatai: seniūnija, maisto papildus ir vaistus gaminančios bendrovės NVT biuras ir sandėliai, Linksmakalnio sporto salė. Šis neseniai pagal ES ir Kauno rajono savivaldybės remiamą projektą atnaujintas pastatas mena seniausią Linksmakalnio istorijos etapą: tai – vokiečio Lyzentalio XIX a. pastatydinto dvaro arklidės. Sporto salėje arba Linksmakalnio bendruomenės treniruoklių salėje dažnai sutiksi Darių Garčinską. Krepšinio trenerio diplomą turintis jaunas vyras ateina pasportuoti pats, pataria ir kitiems, kaip efektyviai sportuoti. Su draugais įkūręs Linksmakalnio sporto klubą jis parengė ir gavo finansavimą projektams, pagal kuriuos bendruomenei nupirkta sporto inventoriaus: treniruoklių, stalo teniso stalas, lankų, pneumatinių šautuvų.

Linksmakalniškiai – sportiški: Kauno rajono seniūnijų sporto žaidynėse iškovota antroji vieta. D.Garčinskas Linksmakalnyje nuolat organizuoja šachmatų, šaškių, futbolo turnyrus, stalo teniso varžybas. "Vasarą organizavau futbolo mėgėjų turnyrą. Dalyvavo 16 komandų, trys iš jų – užsienio: Nigerijos, Libano, Egipto. Jose žaidė Kaune, taip pat A.Stulginskio universitete studijuojantys minėtų šalių atstovai", – šypsosi pašnekovas.

Jaunas vyras nesigaili įsikūręs Linksmakalnyje. "Kurį laiką studijų metais čia gyvenau pas tėvą. Buvo proga keltis gyventi į Kauną, bet, įkūrus Linksmakalnio sporto klubą, planai pasikeitė. Čia man pavyksta geriau save realizuoti. Nusipirkau butą ir džiaugiuosi Linksmakalnyje su šeima apsistojęs: čia rami vieta, žalia, nėra pramonės, triukšmo", – gyvenimo nuošaliame miestelyje pranašumus vardijo D.Garčinskas.

Nesigaili pasilikusios Lietuvoje

"Istorijos nepakeisi, – apie buvusią karinę miestelio paskirtį užsimena V.Žvirblis. – Mūsų gyventojų sudėtis marga: yra lietuvių, keliolika rusų." Seniūnas primena, kad daugelis linksmakalniškių čia gyvena trumpiau nei buvę sovietų karininkai ar jų šeimų nariai. "Jie – tikresni vietiniai nei mes, vėliau įsikūrusieji. Kaip galėtume nepriimti jų į bendruomenę, juos atstumti?" – retoriškai klausia pašnekovas.

Daugelis Linksmakalnio gyventojų į čia atsikėlė po 1993 m., sovietų kariškiams apleidus teritoriją. "Mūsų pasiliko gal keturiolika šeimų", – skaičiuoja vardais prisistačiusios trys senosios linksmakalniškės – Lietuvoje pasilikusių sovietinių karininkų našlės. Iš anksto atsisakiusios kalbėti apie politiką, visomis kitomis temomis jos kalba ir bendrauja mielai. "Nuo ko mirė mūsų vyrai? Nuo radiacijos? Mitas. Mirė dėl įvairių priežasčių: kam širdis, kam plaučiai, kam vėžys, kas gėrė", – sklandžiai lietuviškai pasakoja Marija.

Moterys prisipažįsta nesigailinčios pasilikusios gyventi Lietuvoje: "Kas persikėlė į Rusiją, ne visi gavo žadėtus butus. O mums čia leido privatizuoti butus. Nors iš pradžių baimės buvo, bet mes tikėjome, kad mūsų neužmuš ir nesuvalgys."

"Mes čia gerai gyvename, esame aprūpintos, niekas mūsų neskriaudžia. Mūsų miestas pats geriausias ir linksmiausias – juk Linksmakalnis", – juokiasi moterys. Vyriausia pašnekovė Valentina prisipažįsta taip ir neišmokusi lietuviškai. "Į Linksmakalnį su vyru ir dukra atsikrausčiau 1965 m. Kai galėjo rinktis, Maskvoje gimusi duktė ten ir sugrįžo gyventi. Sūnus gimė Linksmakalnyje – jis pasiliko Lietuvoje: sako, čia mano gimtinė. O man – nors persiplėšk", – su ašarom akyse apie vaikus pasakoja moteris. Kažkada ji dirbo slapčiausioje miestelio teritorijoje, vadintoje "Objektas Nr.66": braižytoja, sekretore-mašininke. Šalia jos dirbo vertėjai. Paklausus, iš kokių kalbų jie versdavo radijo pranešimus, moteris gūžtelėja pečiais: "Nežinau, čia mano vyro reikėtų klausti." Jos atsakymą paaiškina Marija: "Kai atsikėlėme į Linksmakalnį, vyras pasakė: apie darbą aš tau nepasakosiu. O tu, jei ką išgirsi – iškart pamirši."

Kaimas be trobų

Linksmakalnis oficialiai – kaimas, tačiau taip vadinti jo neapsiverčia liežuvis: visi vietiniai įsikūrę buvusiuose karinio miestelio daugiabučiuose. Šie pastatai iškilo 1944–1950 m. "Karo belaisvių vokiečių statyti daugiabučiai išsilaikė kur kas geriau nei keletas iškilusių vėliau, statytų sovietinių meistrų", – pastebi Linksmakalnio seniūnas.
Linksmakalnio daugiabučiai išsidėstę labai kompaktiškai: keturiose gatvėse, kurias galima apeiti per keliolika minučių. Iš butų išvesti kaminėliai – visuose Linksmakalnio butuose įrengtas autonominis šildymas. Dėl šios priežasties butai, kažkada atiduoti pusvelčiui, dabar parduodami retai ir, pasak vietinių, už gerą kainą – norinčiųjų pigiai šildytis ir gyventi ramioje vietoje netrūksta.

Nors Linksmakalnio gyventojų skaičius beveik nesikeičia – yra apie 1 tūkst. – vaikų Linksmakalnio mokykloje-darželyje mažėja. "Mūsų išeitis – tai, kad esame ir darželis, ir mokykla: darželyje vaikų pakanka – priimame visus norinčiuosius. Kai kuriuos darželinukus tėvai iš Garliavos vežioja – ten darželiuose ilgos eilės. O pas mus eilių nėra, be to, gamta, grynas oras. Dėl moksleivių skaičiaus prasčiau: per keturias klases turime 32 moksleivius", – pasakoja mokyklos-darželio direktorė Janina Motejūnė. Į atnaujintą mokyklos-darželio pastato dalį įsikėlė biblioteka, Garliavos PSPC Linksmakalnio filialas.

Globoja keturkojus

Viename apleistų Linksmakalnio pastatų apsigyveno beglobiai šunys – čia įsikūrė viešosios įstaigos "Penkta koja" padalinys.

Pirmoji apleistus, neprižiūrimus šunis ir kates Linksmakalnyje pradėjo globoti gydytoja Lilija Jaudegienė. Kažkada smarkiai konfliktavusi su kaimynais dėl teisės prižiūrėti apleistus gyvūnus, dabar ji savanoriauja "Penktoje kojoje": į pensiją išėjusi moteris kasdien po kelis kartus pašeria, pavedžioja šunelius. Dabar čia gyvena 10 keturkojų, kuriems po sterilizacijos ar kitų operacijų yra apribota galimybė judėti. Iki vasaros, dalį pastato suremontavus, čia įrengtuose voljeruose turėtų apsigyventi keliskart daugiau keturkojų.

Netoli gyvūnų globos organizacijos iš akmens masės gaminami indai: dubenys, lėkštės, puodeliai. Tai Vilmos ir Gedimino Maksimavičių šeimos verslas. "Kažkada į darbą Alytuje važinėdavau iš Kauno ir vis pravažiuodavau užrašą "Linksmakalnis". Kartą su vyru aplankėme miestelį, radome tinkamą pastatą gamybai ir sandėliavimui (mums su visais puodais reikia daug vietos) – nusipirkome, įsikūrėme ir džiaugiamės", – pasakoja V.Maksimavičienė.

Darbo vietų Linksmakalnyje daugėja – tai vienas, tai kitas verslas persikelia į čia iš Kauno arba steigiasi naujai. Linksmakalnio seniūnas atverčia vietovės žemėlapį. "Štai čia, 70 ha teritorijoje, žemės savininkai planuoja mažaaukščių namų statybą. Idėja gimė prieš ekonominę krizę. Bet jei projektas būtų įgyvendintas, Linksmakalnis labai atsigautų: padaugėtų gyventojų, darželinukų, moksleivių", – prognozuoja V.Žvirblis.

Komentaras
Kazys Čekavičius
Linksmakalniškis

Mano gyvenimą "Objekto Nr. 66" statyba paveikė tiesiogiai – dėl to mes su tėvais buvome iškeldinti iš savo sodybos. Mano tėvas Antanas Čekavičius tarpukariu pirko žemės iš Kazimiero Gustaičio. Šis praturtėjęs grafo Tiškevičiaus ūkvedys buvo įsigijęs senąjį Liustbergo (vok. – džiaugsmo kalnas) dvarą. Kai kurie senieji gyventojai ir dabar Linksmakalnį vadina Liustbergu, Liustbergiu. Tokį pavadinimą vietovei davė dvarą čia pastatęs vokietis Lyzentalis.

Kai prasidėjo Žemės reforma, K.Gustaitis, kuriam priklausė keletas dvarų, net ir perrašęs dalį turto dukterims, žemės vis tiek turėjo per daug – reikėjo parduot. Taip 8 ha iš jo nusipirko mano tėvai, dalį dvaro įsigijo tuometis ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Jis, beje, ir pradėjo Liustbergą vadinti lietuviškai – Linksmakalniu.

Tėvams nebaigus statyti naujų trobesių, užėjo rusai, paskui – karas. 1944 m. šalia mūsų sodybos karinėms reikmėms buvo įrengtas aerodromas. Pradėjo statyti ir "Objektą Nr.66": mes, vaikai, ten lakstėme, kai statė betoninius pastatus ir antenų lauką. 1948 m. mus iškeldino – netoli, už 2 km. Mūsų sodyba liko uždaroje teritorijoje už spygliuotos tvoros, ant tėvų suręstų pamatų kareiviai pastatė šunidę.

Aš pats, ilgą laiką gyvenęs Kaune, sugrįžau gyventi į Linksmakalnį prieš 13 metų – su žmona čia nusipirkome butą. Iš mūsų senosios sodybos, galima sakyti, neliko nė ženklo – tik pora medžių.